Apie Laisvės premijos laureatą Petrą Plumpą

Petras savo gyvenimu liudija sąvokų Tėvynė, Tiesa, Laisvė vertę ir aktualumą. Didžiuodamiesi pokario ginkluotu pasipriešinimu turėtume neužmiršti pasipriešinimą tęsusių žmonių. Petrui bunkerį miške pakeitė ankštas palėpės kambarėlis, o beveik visą jį užėmė primityvus dauginimo aparatas „Era“. Petras – lietuviško kaimo vaikas, turintis tvirtas vertybines nuostatas. Bendraudamas su juo nepastebėsi jokių didvyrio požymių. Tai įgimtas kuklumas. Tačiau savišvietos būreliuose Petro pasisakymai rimtais religiniais, pasaulėžiūros klausimais pasižymėjo konkretumu, gilumu ir aktualumu. Jo pasisakymus iš karto buvo galima rašyti kaip redaguotą tekstą. Tai gyvenimo universitetuose įgytas išsilavinimas, ieškant tiesos, atsakymų į aplinkos iškeltus klausimus, kaip sąmoningam katalikui einant Bažnyčios keliu. Petro apdovanojimas Laisvės premija tebūna visuotinis pripažinimas to, ką Petras išmintingai ir drąsiai liudija savo gyvenimu.

Paulius Martinaitis, pedagogas, ilgametis Kauno Juozo Urbšio katalikiškos mokyklos direktorius

Petras Plumpa – Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, pogrindinės jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ steigėjas, katalikiškos, filosofinės savilaidos spaudos leidėjas ir publicistas, 1971 metų Lietuvos Romos katalikų memorandumo rengėjas, vienas pirmųjų leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bendradarbių 1972–1973 m., politinis kalinys, 1958–1965 m. ir 1973–1981 m. kalintas Mordovijos, Permės lageriuose, Čistopolio kalėjime. Ateitininkų federacijos narys.

2023 metų Laisvės premiją Lietuvos Respublikos Seimas paskyrė Lietuvos neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviui, pogrindinės spaudos leidėjui ir publicistui, politiniam kaliniui, 15 gyvenimo metų paaukojusiam sovietų lageriuose, periodinio savilaidos žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ bendradarbiui Petrui Plumpai. Pasak kardinolo Sigito Tamkevičiaus SJ, „sunkus sovietų okupacijos metas, daugeliui uždėjęs sunkų nelaisvės kryžių, kartu padovanojo Lietuvai labai šaunių žmonių, nesusitaikiusių su pavergimu ir ieškojusių būdų, kaip palaikyti žmonėse laisvės viltį. Vienas iš tokių vyrų buvo Petras Plumpa. Panašūs į Petrą vyrai ir moterys artino Lietuvai laisvės rytą.“ Iš tiesų, nuo jaunystės metų iki 1990 m. kovo 11-osios Petras Plumpa beveik keturiasdešimt metų paskyrė kovai už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, o jo ginklu tapo laisvas spausdintas žodis, kurio taip bijojo okupacinė valdžia.

Petras Plumpa gimė 1939 m. sausio 6 d. Ratkūnų kaime (Panemunio vls., Rokiškio aps.) tikinčioje, patriotiškoje šeimoje. Du vyresnieji Petro broliai Albertas ir Jonas 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Lietuvos vietinę rinktinę. Vėliau Albertas Plumpa įsitraukė į partizaninį judėjimą, buvo du kartus (1945 m. ir 1957 m.) sovietų valdžios teistas ir kalėjo lageriuose. Brolis Jonas nuteistas 1952 m., sesuo Eugenija pokario metais rėmė valsčiaus partizanus maistu ir rūbais. 1945 m. suimtas tėvas Vladas Plumpa iki 1947 m. buvo kalintas Archangelsko srities lageriuose.

Sovietų valdžios teroras prieš šeimos narius, okupacijos atneštos nelaimės nulėmė Petro gyvenimo pasirinkimus. 1954 m. jis įsitraukė į Pandėlio (Rokiškio r.) vidurinės mokyklos moksleivių antisovietinės organizacijos veiklą, bendradarbiavo leidžiant pogrindinį rankraštinį laikraštėlį „Laisvės balsas“, platino antisovietinius atsišaukimus. 1955–1956 m. organizacijos nariai išleido šešis „Laisvės balso“ numerius, juos platino moksleiviams. Šeštajame „Laisvės balso“ numeryje buvo paskelbti straipsniai „Komunistinė teorija ir praktika“, „XX-asis komunistų suvažiavimas“, „Apie tarybinę armiją“, „Lietuvos jaunimo uždaviniai“ ir kt. Jaunystėje pasižymėjęs literatūriniu talentu, Petras Plumpa parašė romaną „Kruvinoji pašvaistė“, straipsnį „Prie Nemuno“, kuriame aprašė stribų siautėjimą Lietuvoje, perspėjo okupantų rėmėjus apie būsimą atpildą už tautai daromus nusikaltimus. „Kruvinojoje pašvaistėje“ rašė apie lietuvių tautos gyvenimą okupacijų metais, partizanų kovas Rokiškio apskrityje 1944–1945 m.

Įgijęs vidurinį išsilavinimą, 1957 m. Petras persikėlė į Kauną, įsidarbino Petrašiūnų šiluminėje elektrinėje. Tais pačiais metais su buvusiais Pandėlio mokyklos bendramoksliais sukūrė antisovietinę pogrindinę jaunimo organizaciją „Laisvę Lietuvai“, lapkričio 14 d. davė priesaiką kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. 1957 m. pabaigoje – 1958 m. pradžioje kartu su organizacijos nariais pagamino ir Kaune išplatino apie 200 antisovietinių atsišaukimų Vėlinių, Naujųjų Metų, Vasario 16-osios progomis. Atsišaukime „Broliai lietuviai!“ skelbiama: „Jau dešimt metų, kai įsiutusios rusų ordos įsiveržė į mūsų mylimą Tėvynę. Jų padarytų žaizdų niekas neužgydys. Lietuvi! Tu matai sušaudytus savo brolius, girdi Vorkutoj vargstančių balsus. Užžėlusius partizanų kapus kasmet pakeičia nauji, vietoj ramių pakelės sodybų žėruoja nuodėgulių krūvos. Sulyso gyvuliai, beėsdami kolchozo šieną, geriausią žemę užgožė prievarta įpiršti kukurūzai. Komunistiniai išgamos trypia Lietuvą! Lietuvi! Matai viso to kaltininkus. Mokykis neapkęsti okupanto, kenk jam. Ta diena, kuomet baltasis žirgelis – Vytis galės laisvai šuoliuoti Lietuvos laukais, vis tiek ateis. Tu nepasiduok komunizmui, atmink, kad lietuviai nevergaus. Prakeikimas komunistams.“

Pasitikdami 1958 m. vasario 16-ąją jaunimo organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai suplanavo iškelti Lietuvos trispalves Vilniuje, Kaune ir Pandėlyje. Išvakarėse ant Petrašiūnų šiluminės elektrinės 80 metrų aukščio kamino Petras Plumpa iškėlė trispalvę vėliavą, kurią pasiuvo studentės Nijolė Gaškaitė ir Birutė Putrimaitė. 1958 m. kovo mėnesį Petras Plumpa kartu su Algirdu Susniu parengė organizacijos „Laisvę Lietuvai“ programą ir įstatus, juos padaugino 146 egzempliorių tiražu. 1958 m. kovo 14 d. su kitais organizacijos nariais Petras Plumpa buvo areštuotas. LSSR Aukščiausiojo teismo 1958 m. liepos 31 d. nuosprendžiu organizacijos „Laisvę Lietuvai“ nariai nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis: Petras Plumpa ir Nijolė Gaškaitė – 7 metų, Aleksandras Krasauskas – 10 metų, Algimantas Susnys – 8 metų, Česlovas Kučinskas ir Donatas Bičiūnas – 5 metų, Birutė Putrimaitė – 3 metų, Algimantas Skeivalas – 2 metų.

1958–1965 m. Petras Plumpa kalėjo Mordovijos Dubravlage. Lageryje jis krovė vagonus, buvo statybininkas, dažytojas, dirbo kitus darbus. Kalėjo kartu su lietuviais, ukrainiečiais, latviais, estais, rusais, žydais. Apie lageryje praleistus metus P. Plumpa rašė: „Man asmeniškai tai buvo tik laisvės kelio pradžia ir pirmoji okupantų skirta bausmė. Tas kelias atvedė į krikščionybę, kurioje atsiskleidė dieviškojo pasaulio didybė, o kartu nauji siekiai, darbai ir kalėjimai...“ Iš tiesų Mordovijos lageriuose jis susipažino su Lietuvos partizanais, Sovietų Sąjungos režimo priešininkais, nuteistais menininkais, rašytojais, mokslininkais, studentais, o svarbiausia – su kalinamais Lietuvos kunigais: kanauninku Petru Rauda, Algirdu Mociumi, Alfonsu Svarinsku. Petras Plumpa savo atsiminimuose įvardijo, kad lageryje jis atrado autentišką tikėjimą, ne iš tėvų paveldėtą, bet gyvą dvasinį perversmą – paties asmeninį santykį su Dievu, pokalbį su Juo, maldos esmę. Šis lagerių tamsoje išgyventas P. Plumpos asmeninis dvasinis virsmas pasufleravo ir Seime rengiamos parodos pavadinimą.

1965 m. iš įkalinimo P. Plumpa sugrįžo į gimtąjį Suvainiškį, dirbo kolūkyje statybininku ir vairuotoju, o 1968 m. įsidarbino Kaune Žemės ūkio statybos projektavimo institute, ten nelegaliai rotaprintu daugino katekizmą, 3000 egzempliorių tiražu išspausdino Vengrijos vyskupo Tihamerio Totho knygelę „Jaunuolio būdas“. Nuo 1969 m. Petras Plumpa pradėjo nelegalų gyvenimą – registruodamas santuoką ir nenorėdamas atkreipti dėmesio į save ir savo šeimą, pase, išduotame Mordovijos lageryje, savo pavardę pakeitė į Pluiros. Nuo to laiko Petras Plumpa užsiėmė vien nelegalių knygų leidyba: slapstydamasis Raudondvaryje ir Kaune padaugino Antano Maceinos, Juozo Girniaus, Stepono Kairio, kunigo Prano Gaidos-Gaidamavičiaus, kunigo Stasio Ylos, kunigo Louis Évely ir kitų darbus.

Pasak istoriko Arūno Streikaus, „garsesnio, atviresnio kovos už tikinčiųjų teises sąjūdžio pradžią paženklino du beveik vienu metu parengti dokumentai – Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generaliniam sekretoriui skirtas 1971 m. Lietuvos Romos katalikų memorandumas, pasirašytas daugiau nei 17 tūkstančių žmonių, ir 1972 m. pirmasis periodinio savilaidos žurnalo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ numeris.“ Jų parengimo ir leidybos darbus atliko Simno vikaras kunigas Sigitas Tamkevičius SJ, pirmasis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ redaktorius (1972–1983 m.), ir Petras Plumpa – vienas pirmųjų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ bendradarbių (1972–1973 m.). Petras Plumpa pagamino Lietuvos Romos katalikų memorandumo su parašais kopiją, suredagavo pirmąjį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numerį ir padaugino jį 100 egzempliorių tiražu. Tuo metu P. Plumpa palaikė ryšius su Rusijos disidentais Nikita Krivošeinu, Vladimiru Telnikovu, Tatjana Velikanova ir Sergejumi Kovaliovu, jiems teikė informaciją apie įvykius Lietuvoje, per juos Lietuvos Romos katalikų memorandumo tekstas ir pirmasis „Kronikos“ numeris pasiekė demokratinį Vakarų pasaulį. Iki suėmimo 1973-ųjų lapkritį Petras Plumpa 100 egzempliorių tiražu padaugino pirmuosius šešis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ numerius.

1973 m. lapkričio 20 d. Petras Plumpa buvo suimtas antrą kartą. Tuo metu KGB įvairiose Lietuvos vietovėse atliko dešimtis kratų, surado ir konfiskavo pogrindinės spaudos organizacijos dauginimo aparatus, kilnojamąsias spausdinimo stakles ir suėmė darbuotojus. 1974 m. gruodžio 2–24 d. LSSR Aukščiausiojo teismo rūmuose įvyko Povilo Petronio, Petro Plumpos, Jono Stašaičio, Virgilijaus Jaugelio, Adolfo Patriubavičiaus teismas. P. Plumpa buvo apkaltintas masiniu draudžiamos literatūros dauginimu, nelegaliu savo pavardės pakeitimu. Teismo metu advokato paslaugų jis atsisakė sakydamas: „Mano gynėjas – Dievas, kitų nenoriu. Pats apsiginsiu.“ 1974 m. gruodžio 24 d. P. Plumpa nuteistas 8 metams griežto režimo lagerio. Bausmę atliko lageriuose „Permė-36“ (1975–1977 m.) ir „Permė-35“ (1977–1980 m.).

Kalėdamas Permės lageriuose Petras Plumpa aktyviai dalyvavo politinių kalinių žmogaus teisių akcijose. Kartu su Zinovijumi Antoniuku, Semionu Gluzmanu, Igoriu Kalinecu, Mati Kijrendu, Sergejumi Kovaliovu, Anatolijumi Marčenka, Jozefu Mendelevičiumi, Jevhenu Sverstiuku, Ivanu Svetličnu, Bagratu Šachverdianu, Paruiru Airikianu, Jurijumi Butčenka, Michailu Karpionoku ir kitais rašė ir pasirašydavo kolektyvinius pareiškimus, apeliacijas ir peticijas dėl politinių kalinių teisių, nežmoniškų kalinimo sąlygų, dalyvavo protesto streikuose ir bado akcijose, atsisakydavo dirbti šv. Kalėdų dieną. 1976 m. spalio 30 dieną 60 lagerio „Permė-36“ kalinių paskelbė bado streiką, o P. Plumpa kartu su S. Kovaliovu ir kitais paskelbė tokį pareiškimą: „Mes suprantame, kodėl Sovietų Sąjunga reikalauja paleisti politinius kalinius kitose valstybėse, tačiau pamiršta išlaisvinti socialistinio lagerio kalinius. Jausdamiesi pasaulio dalimi, mes taip pat reikalaujame laisvės. Tačiau jeigu socialistinis lageris negali apsieiti be tokių įstaigų kaip kalėjimai ir lageriai kitaminčiams, tegul jis įgyvendina pasaulio reikalavimą ir SSRS politiniams kaliniams suteikia politinio kalinio statusą. Šį reikalavimą pateikiame 1976 m. spalio 30 d. – SSRS politinių kalinių dieną ir kaip palaikymo ženklą skelbiame bado streiką.“ 1976 m. pabaigoje jie laišku kreipėsi į Belgrado susitikimo dalyvius dėl Helsinkio pasitarimo Baigiamojo akto įgyvendinimo, politinių kalinių teisių ir žodžio laisvės Sovietų Sąjungoje. 1979 m. birželio mėnesį pasaulyje plačiai nuskambėjusio Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džimo Karterio ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos Centro komiteto generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo susitikimo Vienoje metu J. Butčenko, P. Airikianas, N. Matusevičius ir P. Plumpa išsiuntė telegramą Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui Džimui Karteriui apie politinių kalinių teisių pažeidimus Sovietų Sąjungoje.

Už šiuos „nusižengimus“ P. Plumpa lagerio administracijos daug kartų baustas karcerio ar kalėjimo bausmėmis, negaudavo siuntinių, netekdavo pasimatymo su artimaisiais galimybės. Pats Petras prisiminė, kad lagerio karceryje praleido apie 192 dienas – taigi daugiau nei pusę metų. Petro Plumpos kalinimo istorija plačiai aprašyta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“, „Einamųjų įvykių kronikos“ numeriuose. Iš šių pogrindinių leidinių žinios apie jo kalinimą pasiekė laisvąjį pasaulį ir sulaukė palaikymo bei paskatino reikalavimus išlaisvinti politinius kalinius. P. Plumpos šeimos narius stiprino žmonai Aldonai siunčiami palaikymo laiškai iš laisvojo pasaulio.

Nuo 1980 m. spalio 5 d. iki 1981 m. spalio 9 d. buvo kalintas Čistopolio kalėjime Totorijoje. Čia už streiko tęsimą keturis mėnesius buvo kalinamas sugriežtinto režimo kalėjime. Taip nubausti kaliniai gaudavo sumažintą maisto kiekį, nebuvo leidžiama pirktis jokių maisto produktų, buvo ribojamas pasivaikščiojimo laikas, laiškų rašymas ir kita. Į laisvę P. Plumpa paleistas 1981 m. lapkričio 20 d. iš Vilniaus KGB vidaus kalėjimo.

Iki 1989-ųjų gyveno ir dirbo Kulautuvoje, aktyvioje pogrindžio veikloje negalėjo dalyvauti, nes buvo nuolat sekamas, jo buvo klausomasi, jo laisvė apribota – darbo dienomis iš namų buvo leidžiama išeiti nuo 9 iki 18 val., savaitgaliais – nuo 12 iki 17 val. Mat Čistopolio kalėjimo administracijos išduotoje charakteristikoje buvo parašyta, kad Plumpa neatsisakė savo politinių ir religinių įsitikinimų.

Atgimimo metais P. Plumpa tapo žurnalo „Caritas“ atsakinguoju sekretoriumi, 1989 m. lapkričio 25–27 d. dalyvavo Vilniuje vykusiame atkuriamajame Ateitininkų federacijos suvažiavime. Nuo 1991 m. spalio dirbo Kauno miesto Kultūros ir švietimo skyriaus inspektoriumi etikai, 1992–1993 m. ėjo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pareigas, 1993–2001 m. dirbo Lietuvos Respublikos Vyriausybės patarėju religijų klausimais.

Iš tiesų Petro Plumpos gyvenimo kelias vertas kino filmo. Jo giminės istorija, jaunystės patirtis, gilus tikėjimas, o gal tiesiog Dievas apdovanojo dvasios stiprybe ir valia. Per pirmąjį kalinimą atrastas tikėjimas augo su kiekviena diena. Tik ypač tvirtas ir valingas žmogus galėjo šitaip triūsti pogrindyje, kiekvieną dieną rizikuoti būti suimtas, įkalintas ir palikti artimuosius be maitintojo. Kasdienė malda ir rožinis leido nepalūžti nuo kalinio gyvenimo sunkumų, ištverti nežmoniškoje lagerio aplinkoje. Petro Plumpos gyvenimas yra gyvas liudijimas aukos, sudėtos ant Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės aukuro.

Susijusi informacija: 

Paroda „Gyvąjį tikėjimą suradęs lageryje. 2023 metų Laisvės premijos laureatas Petras Plumpa“

Laisvės premija ir Laisvės premijos laureatai

Parengė Žydrūnas Mačiukas, 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius