Apie Laisvės premijos laureatą Europos Parlamentą

Pagrindinė mus vienijanti idėja, kad be vis didesnio solidarumo nė viena iš mūsų šalių negalės išlaikyti savo galios, nepriklausomybės ir galbūt net toliau egzistuoti, yra tvirtai remiama demokratinės rinkėjų ir tų, kuriuos jie renka, sąveikos. 

Simone Veil, Europos Parlamento Pirmininkė 1979–1982 m.

Europos Parlamentas – viena svarbiausių Europos Sąjungos institucijų, atliekanti reikšmingą vaidmenį Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procese. Tai vienintelė Europos Sąjungos institucija, kurios nariai renkami tiesiogiai visų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių. Europos Parlamentas nuo pat pradžių buvo svarbus demokratijos ir žmogaus teisių gynimo forumas, besiremiantis pagrindiniais demokratijos, teisės viršenybės ir žmogaus teisių apsaugos principais.

2023 metų Laisvės premija buvo skirta Europos Parlamentui už paramą okupuotai Lietuvai Šaltojo karo metu siekiant nepriklausomybės atkūrimo ir vėliau už paramą nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai jos integracijos į Europos Sąjungą kelyje, taip pat už Europos Parlamento nuopelnus demokratijai, nuolatinę kovą už laisvą tautų apsisprendimą ir tautų suvereniteto bei žmogaus teisių gynimą.

Europos Parlamentas yra viena svarbiausių Europos Sąjungos institucijų, atliekanti reikšmingą vaidmenį Europos Sąjungos sprendimų priėmimo procese. Tai vienintelė Europos Sąjungos institucija, kurios nariai renkami tiesiogiai visų Europos Sąjungos valstybių narių piliečių. Europa yra lyg „parlamentinė erdvė“, kuriai būdingas europinis parlamentinės demokratijos modelis ir „daugiapakopis parlamentarizmas“. Europos Parlamentas dalinasi teisėkūros galia su Europos Sąjungos Taryba, taip pat prižiūri Europos Komisijos veiklą ir yra vienas pagrindinių bendros Europos Sąjungos rinkos sergėtojų, prisidedantis prie keturių laisvių (žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo) užtikrinimo. Per daugelį veiklos metų Europos Parlamentas, simbolizuojantis demokratiją ir žmogaus teisių gynimą, įgijo tvirtą autoritetą, leidžiantį jam kalbėti Europos piliečių vardu tiek Europos, tiek tarptautinėje erdvėje.

Europos Parlamento ištakų reikia ieškoti pokario Europoje. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje tapo akivaizdu, kad, norint išvengti naujų konfliktų, būtina stiprinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą. Pagrindiniai tokio bendradarbiavimo tikslai buvo saugumo ir ekonominės gerovės stiprinimas.

Aiškus žingsnis į platesnę Europos bendruomenės integraciją buvo žengtas 1948 m. gegužę Hagos kongrese, kuriame dalyvavo apie 800 laisvosios Europos žmonių, atstovavusių įvairioms tautoms, politinėms partijoms, religijoms ir ekonominiams sluoksniams. Šis Hagos kongresas paskelbė atsišaukimą, kuriuo ragino visokeriopai remti vieningos Europos idėją. Kitais metais Europos valstybių užsienio reikalų ministrai sutarė steigti Europos Tarybą – patariamąją Europos valstybių organizaciją, skatinančią politinį ir ekonominį bendradarbiavimą. Tačiau tai dar nebuvo viršvalstybinė organizacija. Pirmasis Europos Tarybos posėdis įvyko 1949 m. Strasbūre – mieste, simbolizuojančiame Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymą. Be kitų institucijų, prie šios Tarybos buvo įsteigtas Patariamasis Parlamentas, tačiau jis neturėjo įstatymų leidybos galios, o jo narius deleguodavo valstybių vyriausybės. Europos Tarybos įkūrimas buvo aiški pastanga ilgainiui prieiti prie visos Europos parlamento, kaip viršvalstybinės institucijos.

1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertʼas Schumanas paskelbė deklaraciją, kurioje įvardijo būdą taikai užtikrinti. Ši data šiandien laikoma Europos Sąjungos gimimo diena ir kasmet švenčiama kaip Europos diena. R. Schumano deklaraciją padėjo parengti Prancūzijos valstybės veikėjas Jeanas Monnet. Deklaracijoje buvo siūloma naikinti ilgametį Prancūzijos ir Vokietijos priešiškumą, skatinti taiką pasaulyje, integruoti Vakarų Europos anglių ir plieno pramonę, įsteigti už ją atsakingą viršvalstybinę Europos instituciją, kurti Europos federaciją su bendra rinka ir ekonomine sistema. Vėliau R. Schumano deklaracija tapo Paryžiaus sutarties pasirašymo ir glaudesnio Europos bendradarbiavimo pagrindu.

1951 m. balandžio 18 d. šešios narės steigėjos: Prancūzija, Vokietijos Federacinė Respublika, Nyderlandai, Belgija, Italija ir Liuksemburgas pasirašė Paryžiaus sutartį, kuria 1952 m. įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija. Taip buvo siekiama sudaryti bendrą rinką ir išplėsti gamybą, netrukus buvo panaikinti muitai, tarifai ir importo kontrolė. Šiems reikalams tvarkyti buvo sudarytos įvairios tarybos, tarp jų ir Parlamentinė Asamblėja, atlikusi patariamosios institucijos funkciją. Sutartimi buvo numatyta, kad ateityje, stiprėjant politiniam valstybių narių bendradarbiavimui, šią asamblėją turėtų pakeisti politinę svarbą turintis parlamentas su suverenia įstatymų leidžiamąja galia. Europos anglių ir plieno bendrija tapo pirmąją viršvalstybine Europos bendrija, simbolizavusia pirmąjį realų žingsnį link vieningesnės Europos.

1957 m. šešios valstybės: Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika, pasirašė Romos sutartį, kuria buvo įkurtos dar dvi organizacijos: Europos Ekonominė Bendrija ir Europos atominės energijos bendrija (Euratomas), kurios dar labiau sustiprino Europos integracijos idėją. Įsteigus šias dvi bendrijas buvo išplėsta ir Parlamentinė Asamblėja. Europos anglių ir plieno bendrijos Parlamentinė Asamblėja tapo bendra visų trijų bendrijų institucija. Naujoji asamblėja, turinti 142 narius, pirmą kartą susirinko Strasbūre, Prancūzijoje, 1958 m. kovo 19 d. kaip Europos Bendrijos Asamblėja, jos pirmuoju pirmininku buvo išrinktas Prancūzijos politikas Robertʼas Schumanas. Iš pradžių ši asamblėja veikė kaip patariamoji institucija, kurią sudarė valstybių narių deleguoti parlamentarai. 1962 m. kovo 30 d. šios asamblėjos pavadinimas buvo pakeistas į „Europos Parlamento“ pavadinimą.

Prieš įvedant tiesioginius rinkimus Europos Parlamento narius skyrė kiekvienos valstybės narės nacionaliniai parlamentai. Taigi visi Europos Parlamento nariai turėjo dvejopą mandatą – jie buvo ir nacionalinio parlamento nariai, ir Europos Parlamento nariai. Šiai institucijai atstovavo parlamentarai, kuriuos rinko valstybių narių nacionaliniai parlamentai – tuo metu piliečiai dar neturėjo galimybės tiesiogiai balsuoti už Europos Parlamento narius. Be to, ši parlamentinė asamblėja buvo tik patariamoji, ji neturėjo tokių teisėkūros galių kaip nacionaliniai parlamentai. Atstovavimas Europos piliečiams joje buvo netiesioginis, o ir politikai šioje asamblėjoje vienijosi ne nacionaliniu principu, o pagal politinę ideologiją.

Dar 1957 m. Romos sutartyje buvo aptarta tiesiogiai renkamo parlamento idėja. Tačiau daugelyje valstybių narių galiojo skirtingos balsavimo procedūros, o Europos Ekonominė Bendrija siekė, kad visoje bendrijoje galiotų viena bendra balsavimo procedūra. Paaiškėjo, kad tai pasiekti yra sudėtingiau, nei manyta, todėl ir pirmieji visuotiniai Europos Parlamento rinkimai įvyko gerokai vėliau, nei buvo tikėtasi. 1976 m. rugsėjo 20 d. Briuselyje buvo pasirašytas sprendimas ir aktas dėl Europos Parlamento atstovų rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise. Visoms Europos Ekonominės Bendrijos valstybėms narėms jį ratifikavus, aktas įsigaliojo 1978 m. liepos mėn., o pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai vyko 1979 m. birželio 7 ir 10 dienomis. Tais metais rinkimai vyko devyniose valstybėse: Airijoje, Belgijoje, Danijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijos Federacinėje Respublikoje, juose buvo išrinkta 410 Europos parlamentarų. Europos Parlamentas tapo pirmąja pasaulyje tarptautine tiesiogiai išrinkta asamblėja.

Nors Europos Parlamento vaidmuo iš pradžių buvo ribotas – jis neturėjo tokių teisėkūros galių kaip nacionaliniai parlamentai, tačiau 1979 m., kai įvyko pirmieji tiesioginiai rinkimai, šio parlamento reikšmė pasikeitė. Nuo šiol Europos Parlamento nariai įgijo teisę tiesiogiai atstovauti Europos piliečiams, todėl išaugo parlamento demokratinis teisėtumas ir svarba Europos politikoje. Tiesiogiai renkamo parlamento autoritetą sustiprino sėkmingas ir tvirtas piliečių įsitraukimas ir dalyvavimas. Tai leido šiai institucijai veikti Europos piliečių vardu tiek Europos, tiek pasaulio erdvėje. Bėgant laikui, Europos Parlamentas įgijo vis daugiau teisių ir atsakomybių, taip pat ir galių spręsti vis daugiau klausimų.

Pirmojo visuotinai išrinkto Europos Parlamento kadencija truko nuo 1979 m. iki 1985 m., o šios kadencijos Europos Parlamento Pirmininke tapo Simone Veil, garsėjusi kova už žmogaus teises. Be to, ji buvo simbolinė asmenybė – per Antrąjį pasaulinį karą buvo išlaisvinta iš koncentracijos stovyklos, aktyviai kovojo už moterų teises, siekė Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymo, nuoširdžiai rėmė Europos projektą.

Nenuostabu, kad Europos Parlamentas, kaip Europos demokratijos simbolis, nuo pat pradžių buvo svarbi vieta – forumas, kur buvo ir yra ginamos žmogaus teisės. Jo veikla žmogaus teisių srityje neapsiriboja vien politine Europos erdve – žmogaus teisių apsauga visame pasaulyje taip pat yra vienas pagrindinių Europos Sąjungos tikslų tarptautiniuose santykiuose.

Todėl ir tarptautinėje erdvėje Europos Sąjunga rėmėsi ir remiasi principais, kurie įkvėpė jos kūrimąsi, augimą ir plėtrą ir kuriuos ji siekia skleisti visame pasaulyje: demokratija, teisės viršenybė, žmogaus teisių apsauga, pagarba žmogaus orumui, lygybė ir solidarumas. Nuo pat įkūrimo Europos Parlamentas įrodė, kad kova už žmogaus teises yra visuotinė ir nesvarbu, kur ji vyksta. Parlamentas rėmė laisvą tautų apsisprendimą tiek Sovietų Sąjungos okupuotose šalyse, tiek karinių diktatūrų valdomose Europos, Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos valstybėse.

Europos Parlamentas ne kartą reagavo į Sovietų Sąjungos išpuolius Rytų Europoje Šaltojo karo metu. Jis išreiškė poziciją dėl Sovietų Sąjungos represinių veiksmų Vengrijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje ir Baltijos šalyse. Beje, Europos Parlamentas neapsiribojo vien Vidurio ir Rytų Europos šalimis, nukentėjusiomis nuo sovietų režimo; ne kartą jis taip pat pasmerkė žmogaus teisių pažeidimus ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Europos Parlamento rezoliucijose buvo pasmerkti visi Sovietų Sąjungoje vykdyti piliečių pilietinių, politinių, socialinių, ekonominių, kultūrinių ir religinių teisių pažeidimai. O kai XX amžiaus 9 dešimtmečio pabaigoje „geležinėje uždangoje“ ėmė ryškėti plyšiai, Europos Parlamentas ėmė dar aktyviau remti demokratiją ir žmogaus teisių apsaugą šalyse, kurios buvo likusios kitapus „geležinės uždangos“.

Dar Šaltojo karo metu Europos Parlamentas parėmė okupuotų Baltijos šalių kovą už nepriklausomybę. Europos Parlamente pirmą kartą vyko atviras padėties okupuotoje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje svarstymas. 1983 m. sausio 13 d. tiesioginiuose rinkimuose išrinktas pirmosios kadencijos Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje valstybių narių prašoma, atsižvelgiant į Helsinkio konferencijas, išnagrinėti padėtį Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje – šalyse, kurios po Antrojo pasaulinio karo liko okupuotos Sovietų Sąjungos. Europos Parlamento nario Otto von Habsburgo parengta rezoliucija buvo atsakas į okupuotų Baltijos šalių piliečių atvirą laišką, kurį 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašė 45 Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai. Šis atviras laiškas plačiai žinomas Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumo pavadinimu. Memorandumu pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas ir reikalauta atkurti nepriklausomas Baltijos valstybes, jo autoriai ir signatarai ragino Jungtines Tautas ir demokratines Vakarų vyriausybes remti Baltijos tautų siekius atkurti nepriklausomybę. Kad memorandumas pasiektų Europos Parlamentą ir kad būtų priimta jo rezoliucija, daug pastangų dėjo išeivijos lietuviai, latviai ir estai, kuriuos vienijo Pasaulinė baltų santalka ir Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas (VLIK). 1983 m. rezoliucija Europos Parlamentas pasmerkė Baltijos valstybių okupaciją ir parėmė nepriklausomybės siekusias tautas. Rezoliucija priminė ilgą Lietuvos, Latvijos ir Estijos kovą už laisvę, taip pat priminė ir pasaulio bendruomenės įsipareigojimą išlaikyti šių šalių teritorijų vientisumą. Europos Parlamentas paragino Europos Ekonominės Bendrijos valstybių narių užsienio reikalų ministrus vieningai pritarti 1979 m. Keturiasdešimt penkių pabaltiečių memorandumo reikalavimams ir siūlė Baltijos šalių klausimą perduoti Jungtinių Tautų Organizacijos Specialiajam dekolonizacijos komitetui. Europos Parlamentas taip pat pasiūlė Europos Ekonominės Bendrijos valstybių narių vyriausybėms kasmetėse Helsinkio baigiamojo akto įgyvendinimo stebėsenos konferencijose iškelti klausimą dėl Baltijos šalių padėties ir ateities. Ši Europos Parlamento rezoliucija buvo pirmas tarptautinės valstybių bendruomenės nutarimas Baltijos valstybių laisvės reikalu, o okupuotų šalių protesto balsas siekiant laisvės peržengė „geležinę uždangą“ ir buvo išgirstas Europos Parlamente, simbolizuojančiame vieningą Europą.

Nors šiandien Sovietų Sąjungos jau nebėra, o dauguma Vidurio ir Rytų Europos šalių, taip pat nepriklausomybę atgavusios Baltijos valstybės prisijungė prie Europos Sąjungos, tačiau 1985 m. įsteigta ir iki šiol teikiama „Sacharovo premija už minties laisvę“ rodo, kad Europos Parlamentas buvo ir išlieka ištikimas savo principams. Šis Europos Parlamento apdovanojimas pavadintas Andrejaus Sacharovo, žymaus rusų fiziko, disidento ir žmogaus teisių gynėjo, garbei. A. Sacharovas pagarsėjo dėl savo drąsios pozicijos prieš sovietų valdžią. Ši premija kasmet skiriama asmenims, grupėms ar organizacijoms, kurie ypatingai pasižymi gindami žmogaus teises ir laisves, kovodami už demokratiją, stiprindami teisinę valstybę ir skatindami pagarbą tarptautinei teisei. 1988 m. pirmoji Sacharovo premija buvo įteikta garsiam Pietų Afrikos Respublikos kaliniui Nelsonui Mandelai, kuris ką tik buvo paleistas po 26 metų kalinimo. Tai parodė, kad Europos Parlamento kova už žmogaus teises neapsiriboja vien Europa.

1990–1991 m. Europos Parlamentas vėl parėmė Lietuvą, kai Sovietų Sąjunga bandė jėga užgniaužti Baltijos šalių siekį tapti nepriklausomomis valstybėmis.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą, Europos Parlamento politinės grupės pradėjo bendradarbiauti su Lietuvos parlamentu ir jo frakcijomis. 1990 m. rugsėjo mėnesį, pirmą kartą po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje apsilankė Europos Parlamento narių delegacija. 1991 m. sausio 24 d., praėjus kiek daugiau nei savaitei po tragiškų 1991 m. sausio įvykių, Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kuria pasmerkė Sovietų Sąjungos karinę agresiją ir karinę intervenciją Baltijos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Be to, Europos Parlamentui reikalaujant, Europos Bendrijų Taryba įšaldė ekonominę paramą Sovietų Sąjungai. 1991 m. rugpjūčio 27 d., Maskvoje žlugus Rugpjūčio pučui, Europos Ekonominė Bendrija oficialiai pripažino Lietuvą. Tai atvėrė galimybę Lietuvos ir Europos Ekonominės Bendrijos oficialiam bendradarbiavimui. 1992 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba iš įvairių frakcijų patvirtino deputatus atstovauti Lietuvos parlamentui Europos Parlamento frakcijose, o 1992 m. balandžio 14 d. sudarė oficialią Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos delegaciją ryšiams su Europos Parlamentu.

1992 m. vasario 7 d. Mastrichte, Nyderlanduose, buvo pasirašyta sutartis, kuria oficialiai sukurta Europos Sąjunga. Sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d., nuo tada Europos Ekonominė Bendrija buvo pavadinta Europos Bendrija, o greta jos įkurta Europos Sąjunga. Mastrichto sutartyje buvo nustatytos bendros valiutos, užsienio ir saugumo politikos, taip pat glaudesnio bendradarbiavimo teisingumo ir vidaus reikalų srityse taisyklės. Nuo 1993 m. pradėjo veikti bendroji rinka, užtikrinanti keturias laisves – laisvą žmonių, prekių, paslaugų ir pinigų judėjimą.

Nepriklausomybę atkūrusi Lietuva siekė tapti Europos Sąjungos nare, o Europos Parlamentas aktyviai dalyvavo Lietuvos integracijos į Europos Sąjungą procese. 1995 m. lapkritį Europos Parlamentas ypač greitai ratifikavo Europos (asociacijos) sutartį su Lietuva, kuri buvo pasirašyta tais pačiais metais – 1995 m. birželio 12 d., šia sutartimi buvo pripažintas Lietuvos siekis tapti Europos Sąjungos nare. Sutartis nustatė politinio dialogo, ekonominio bendradarbiavimo ir būtinų reformų Lietuvoje įgyvendinimo teisinį pagrindą. Ji taip pat padėjo pasiruošti deryboms dėl narystės Europos Sąjungoje. 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose, Graikijoje, buvo pasirašyta stojimo į Europos Sąjungą sutartis. Tai buvo galutinis dokumentas, patvirtinantis Lietuvos narystę Europos Sąjungoje. Šią sutartį ratifikavo Europos Parlamentas ir visų Europos Sąjungos valstybių narių parlamentai. Dar prieš pasirašant stojimo sutartį, nuspręsta surengti referendumą dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. 2003 m. gegužės 10–11 d. vykusiame referendume Lietuvos Respublikos piliečiai pritarė stojimui į Europos Sąjungą. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos valstybe nare, kurios piliečiai renka savo atstovus į Europos Parlamentą.

Pokario Europoje gimęs Europos Parlamentas palaiko atminties kultūrą. 2008 m. rugsėjo 23 dieną 409 Europos Parlamento nariai pasirašė Europos Parlamento pareiškimą dėl rugpjūčio 23 d. paskelbimo Europos stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo diena. Šiuo pareiškimu buvo pasmerkti totalitariniai nusikaltimai ir kartu paraginta nacizmo, stalinizmo ir fašistinių bei komunistinių režimų nusikaltimus vertinti vienodai. Europos Parlamento vadovybės sprendimu nuo 2023 m. renginys, skirtas sovietų masinių deportacijų aukoms atminti, tapo tradiciniu oficialiu Europos Parlamento renginiu.

Europos Parlamentas karinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje palaiko kovojančią ukrainiečių tautą, teikdamas politinę ir administracinę pagalbą bei formuodamas Europos institucijų paramos darbotvarkę. Parlamentas aktyviai remia Ukrainą, Moldovą ir Sakartvelą jų kovoje už nepriklausomybę ir suverenitetą, taip pat padeda šių šalių eurointegracijos procese. Parlamentas vertindamas Europos Sąjungos plėtrą kaip būdą apginti valstybių laisvę, nepriklausomybę, teritorijų vientisumą ir demokratiją pasisakė dėl šalies kandidatės statuso suteikimo Ukrainai, taip pat Moldovai ir Sakartvelui. 

Susijusi informacija: 

Paroda „DEMOKRATIJOS SIMBOLIS: 2023 metų Laisvės premijos laureatas“ 

Laisvės premija ir Laisvės premijos laureatai 
 

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė,
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius