2018 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Gerbiama Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, garbūs valdžios atstovai, Seimo nariai, diplomatinio korpuso atstovai, ponios ir ponai,

Man didelė garbė būti čia su jumis ir iškilmingai minėti prie Lietuvos parlamento ir kitose Vilniaus vietose prieš 27 metus įvykusius įvykius. Nuoširdžiai dėkoju Seimo Pirmininkui ir Pirmininko pavaduotojui už kvietimą šį rytą tarti jums keletą žodžių. Man labai malonu perduoti nuoširdžius Jo Šventenybės popiežiaus Pranciškaus linkėjimus, kuris dar kartą nori patikinti apie savo dvasinį artumą su visa lietuvių tauta ir jai siunčiamas maldas.

Šios dienos minėjimas į atmintį grąžina tuos įvykius, po kurių jūsų šalis atgavo nepriklausomybę. Mes ypač prisimename tuos 14 civilių, kurie neteko savo gyvybių, ir daugelį tų, kurie buvo sužeisti, kai 1991 m. sausio 13 d. sovietų pajėgos užpuolė Vilniaus televizijos bokštą.

Kaip dauguma prisimenate, tuo metu Šventasis Sostas su dideliu susirūpinimu sekė kintančią situaciją Baltijos valstybėse. Tiesą sakant, likus vos dviem dienoms iki tų tragiškų įvykių, kuriuos šiandien minime, popiežius Jonas Paulius II nusiuntė telegramą kardinolui Vincentui Sladkevičiui, kurioje išreiškė savo solidarumą su lietuvių tauta ir vylėsi, kad teisingų sprendimų bus galima pasiekti dialogo būdu. Po to, kai Vilniuje žuvo žmonės, kito sekmadienio Viešpaties Angelo maldoje popiežius viešai išreiškė susirūpinimą ir patikino Lietuvos žmones, kad jis kentėjo ir meldėsi kartu su lietuvių tauta.

Per ateinančius mėnesius Lietuvos nepriklausomybę pripažino daugelis šalių. Šventasis Sostas, laikydamasis laiko patikrintos politikos, kurios laikosi ir šiandien, niekada nebuvo pripažinęs jūsų šalies aneksijos ir per visus Lietuvos okupacijos metus Lietuvos diplomatinė tarnyba išlaikė savo legatą prie Šventojo Sosto. Todėl kai 1991 m. rugpjūčio 29 d. tuometinis valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas parašė laišką Lietuvos Ministrui Pirmininkui Gediminui Vagnoriui, jis labai apdairiai pareiškė, kad Šventajam Sostui džiugu „matyti, kad jau daug valstybių pripažino Lietuvos suverenumą, taip užbaigdamos pernelyg ilgai trukusią Jūsų šalies aneksiją“, ir pridūrė, kad Šventasis Sostas džiaugiasi, „kad naujos aplinkybės dabar leidžia mums keistis diplomatiniais atstovais, o tai sudaro galimybes atkurti susilpnėjusius ryšius“.

Mane dažnai stebina, kad kai jūsų šalies atstovai yra priimami Vatikane, jie visuomet dėkoja už tai, kad Šventasis Sostas niekada nepripažino Lietuvos aneksijos. Jie taip pat mini, koks svarbus buvo Vatikano radijas, kuris lietuvių kalba transliavo pamaldas būtent tada, kai Bažnyčios atstovų veikla Lietuvoje buvo smarkiai suvaržyta.

Nuo pat visiško diplomatinių santykių atkūrimo 1991 metais, Šventasis Sostas ir Lietuva palaikė draugiškus santykius. Vyko reguliarūs oficialūs vizitai, įskaitant ir nepamirštamą Jono Pauliaus II apaštališkąją kelionę į Lietuvą 1993 metais. Mūsų santykiai stiprėjo ir dėl Lietuvos ambasados prie Šventojo Sosto ir Apaštališkosios nunciatūros Vilniuje dedamų pastangų ir atsidavimo. Todėl norėčiau pasinaudoti proga ir išreikšti padėką visiems tiems, kurie prisidėjo šiame svarbiame darbe, nes tikėjo, kad puiki mūsų bendradarbiavimo dvasia toliau stiprės ir tvirtės.

Šios dienos minėjimas skirtas švęsti laisvę. Prisimename laisvės gynėjus, kurių didelė dalis atidavė didžiausią auką, kad būtų išsaugota ši brangi dovana. Jie tikrai mus paskatintų žvelgti ne vien tiktai į praeitį, bet ir į ateitį. Jie mums primena, kad privalome sunkiai dirbti, kad išsaugotume laisvę, ir užtikrintume, kad žmonės, nepažeisdami orumo ir įsitikinimų, prasmingai naudotųsi savo laisve, siektų gėrio, tiesos ir laikytųsi įstatymų. Tikroji laisvė nereiškia leidimo daryti tai, ko norime. Tikroji laisvė suteikia mums galimybę siekti gėrio, įskaitant gėrio pavieniams žmonėms ir visai visuomenei.

Šiandien, kai prisimename tuos, kurie kentėjo ir žuvo laisvės vardan, dar kartą įsipareigokime saugoti šią vertingą dovaną ir užtikrinti, kad jos pažadai ir galimybės būtų įgyvendinti.

Dėkoju!