Lietuvos valstybės simboliai Seimo rūmai Seimo logotipas

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojo Česlovo Vytauto Stankevičiaus kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime

2018 m. kovo 11 d. pranešimas žiniasklaidai

 

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente,

pone Seimo Pirmininke, pone Ministre Pirmininke,

aukštieji užsienio valstybių atstovai,

gerbiamieji iškilmingo posėdžio dalyviai,

minėdami pirmojo XX a. Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo 1918 metais šimtmečio jubiliejų, šiandien minime 28-ąsias metines nuo jos antrojo atkūrimo 1990 metais.

1920 m. galutinai atkurta ir Nepriklausomybės kovose nuo išorės priešų apginta Lietuvos Respublika gyvavo vos 20 metų. 1940 m. Sovietų Sąjungai Lietuvą okupavus ir aneksavus, visi Lietuvos valstybės pagrindai buvo likviduoti ir pakeisi surogatinės Lietuvos TSR fiktyviais atributais. Žymi tautos dalis buvo ištemta į Sibirą ar įkalinta kalėjimuose, o likusi visuomenė sovietizuojama siekiant paversti lietuvių tautą „tarybine liaudimi“.

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, jau per pirmuosius dvejus metus trisdešimt tūkstančių Lietuvos piliečių stojo į ginkluotą partizanišką kovą su okupantais, siekdami nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba buvo aukščiausia vienintelė teisėta Lietuvos valdžia. Jos 1949 m. vasario 16 d. priimta Deklaracija buvo laikinuosius atkursimos valstybės konstitucinius principus nustatęs Lietuvos įstatymas. Tarp Deklaraciją pasirašiusių partizanų pajėgų vadų buvo ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Per partizaninio karo dešimtmetį kovose su okupantais žuvo 20 tūkstančių kovotojų. Okupaciniam režimui nuolat priešinosi ir civiliai rezistentai, puoselėję Tautos vertybes bei viltį atkurti nepriklausomą valstybę.

Prieš 30 metų sovietinei Rusijos imperijai nusilpus, iš 1918 m. atkurtos Respublikos atminties ir per okupaciją išsaugotų Tautos gyvasties šaknų 1988 m. birželio mėn. kilo ir išbujojo Lietuvos Sąjūdis. Jis paskatino atsikvošėti ir linkusius prie okupacinio režimo prisitaikyti Lietuvos žmones.

1988 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, Vingio parke, Sąjūdžio sukviestame Didžiajame Tautos susirinkime per 200 000 Lietuvos žmonių pareikalavo panaikinti Molotovo ir Ribentropo 1939 m. pakto pasekmes, grąžinant atimtą Baltijos valstybių nepriklausomybę. Kitų metų rugpjūčio 23 d. šį reikalavimą Baltijos kelyje pakartojo arti dviejų milijonų rankomis susikibusių Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių. Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavime tokį reikalavimą nuosekliai kėlė į jį išrinkta Sąjūdžio daugumos deputatų Lietuvos delegacija kartu su Estijos ir Latvijos deputatais. Gruodžio mėn. pabaigoje jie išreikalavo, kad Sovietų Sąjunga suvažiavimo nutarimu, pasirašytu Michailo Gorbačiovo, 1939 m. sandėrius su nacistine Vokietija pripažintų neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo. Tai buvo labai svarbus pasiekimas.

Sąjūdžio suvažiavime išrinktas nepriklausomas, demokratiškai veikiantis Sąjūdžio Seimas priimdavo Lietuvai svarbius nutarimus. Komunistų partijos kontroliuojama LTSR Aukščiausioji Taryba buvo priversta keisti surogatinę LTSR konstituciją ir konkrečiai įtvirtinti joje deklaruotą tariamąjį Lietuvos TSR suverenitetą SSRS sudėtyje, t. y. sąlyginį savarankiškumą, vien tik nuolatiniu Sąjūdžio spaudimu. LTSR Aukščiausioji Taryba sąjunginės respublikos konstitucijoje savarankiškumo Sovietų Sąjungos sudėtyje nuostatas galėjo įgyvendinti be didelės rizikos, nes tai atitiko M. Gorbačiovo planą pertvarkyti Sovietų Sąjungą į sąjunginių respublikų federaciją.

Reikia pažymėti, kad LTSR konstitucijos pakeitimai niekaip nekeitė okupuotos Lietuvos teisinio statuso ir nebuvo nepriklausomos valstybės teisinio atkūrimo etapai, nes iš neteisės teisė neatsiranda. Sąjūdis LTSR savarankiškumo formalaus įtvirtinimo sprendimus traktavo kaip tarpinius politinius pasiekimus, kurie silpnino okupacinį režimą Lietuvos teritorijoje ir kūrė palankesnes sąlygas nepriklausomos valstybės atkūrimui. 

1990 m. vasario 24 d. rinkimuose į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Sąjūdžio kandidatai dalyvavo su rinkimų programoje priimtu įsipareigojimu demokratiškai išrinktoje Lietuvos Aukščiausioje Taryboje paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, panaikinti Lietuvos aneksiją ir atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką. O Lietuvos komunistų partijos programoje buvo numatyta Lietuvos TSR institucijų derybomis su Sovietų Sąjungos centrinės valdžios institucijomis siekti iš jų perimti valstybinių funkcijų vykdymą ir tokiu būdu ilgainiui „sukaupti“ faktišką nepriklausomybę.

Išrinkdami Sąjūdžio programai įsipareigojusių deputatų absoliučią daugumą, Lietuvos piliečiai savo balsavimu išreiškė Tautos valią, įpareigodami deputatus Aukščiausiojoje Taryboje priimti nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktą ir Nepriklausomybę visiškai įgyvendinti. Išrinktos Sąjūdžio daugumos deputatams teko visa rizika ir atsakomybė nuspręsti, kokiu būdu okupacijos sąlygomis Lietuvos Nepriklausomybę paskelbti ir kaip ją įgyvendinti išvengiant lemtingų klaidų.

Per savaitę iki kovo 10-ąją numatytos Aukščiausiosios Tarybos sesijos pradžios Vytauto Landsbergio vadovaujami parlamentinės daugumos deputatai apsvarstė galimus sprendimo dėl nepriklausomybės realizavimo scenarijus, konsultavosi su mažumos deputatais ir parengė Akto „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo“ bei jo lydimuosius įstatymų projektus ir susitarė juos teikti priėmimui kovo 11 dienos posėdyje. Tuo metu ir su Komunistų partijos programa išrinkti deputatai, nors ir nepritariantys neatidėliotinam nepriklausomybės skelbimui, taip pat nusprendė balsuoti už parengtą Aktą ir lydimuosius įstatymus.

1990 m. kovo 10 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba slaptu balsavimu išrinko Vytautą Landsbergį Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku, taip pat tris jo pavaduotojus ir Tarybos sekretorių, priėmė organizacinius nutarimus.

1990 m. kovo 11 d. Taryba priėmė Deklaraciją apie deputatams suteiktą Tautos atstovų mandatą reikšti jos suvereninę galią ir prievolę atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Būdama Tautos atstovybė, Lietuvos Aukščiausioji Taryba vardiniu deputatų balsavimu (pasirašant balsavimo kortelėse) 124 balsais, 6 deputatams susilaikius, 22 val. 44 min. priėmė Aktą „Dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo“. Už Aktą balsavę deputatai po jo tekstu dar ir bendrai pasirašė. Toks vieningas balsavimas už Aktą buvo labai svarbi žinia Lietuvai ir pasauliui.

Kovo 11-osios Aktas skelbė, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucija dėl atkurtos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas. Tokiu būdu buvo deklaruotas 1918 metais atkurtos Lietuvos Respublikos tęstinumas. Nuo tada Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktai yra lygiaverčiai kertiniai valstybės konstitucinių pamatų akmenys.

Taryba priėmė įstatymą dėl tikrojo valstybės pavadinimo ir Vyčio herbo atkūrimo, taip pat įstatymą dėl 1938 m. Konstitucijos galiojimo atkūrimo ir nutraukė neteisėtą LTSR konstitucijos su realizuotu savarankiškumu taikymą. Vėl sustabdžiusi 1938 m. Konstitucijos galiojimą, Taryba priėmė Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą (Laikinąją Konstitucija), neturintį jokių teisinių sąsajų su okupavusios valstybės neteisėta LTSR konstitucija.

1990 m. kovo 11-ąją pradėjusi realizuoti visą valstybinį suverenitetą, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba veikė kaip Atkuriamasis Seimas. Leisdama įstatymus ji įtvirtino demokratinės valstybės santvarką. Jai teko visa atsakomybė už derybas su Sovietų Sąjunga ir Rusijos Federacija dėl atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo ir tarpvalstybinių santykių nustatymo sureguliavimo sutartimis. Deryboms su jomis vadovavo Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis, kuris buvo ir Lietuvos valstybės vadovas. Į minėtų derybų valstybines delegacijas Taryba skyrė deputatus, kurie tiesiogiai jas vykdė dalyvaujant Vyriausybės nariams ir ekspertams.

Po 1990 m. kovo 11-osios Lietuvai teko atlaikyti M. Gorbačiovo ultimatumus, reikalaujančius atšaukti, vėliau – bent įšaldyti – Nepriklausomybės Aktą. Tautai teko atlaikyti Lietuvos ekonominę ir energetinę blokadą. 1990 m. rudenį prasidėjusiose Lietuvos ir Sovietų Sąjungos derybose, Prezidento M. Gorbačiovo paskirta ministro pirmininko vadovaujama valstybinė delegacija siūlė derėtis tik dėl Lietuvos statuso M. Gorbačiovo planuotoje SSRS federacijoje. Vytauto Landsbergio vadovaujama Lietuvos valstybinė delegacija su Tautos valiai prieštaraujančia Sovietų Sąjungos pozicija sutikti negalėjo. Dėl to Sovietų Sąjunga 1991 m. sausio 13-ąją įvykdė karinę agresiją ir karo nusikaltimus Vilniuje prieš Lietuvos laisvę saugojusius taikius beginklius žmones. Lietuvos piliečiai nepabūgo sovietų tankų, sudėję kraujo ir gyvybės aukas, laimėjo pergalę ir apgynė Nepriklausomybę.

Po 1991 m. sausio 13-osios atsivėrė galimybė Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinius santykius sureguliuoti derybomis ne su Sovietų Sąjunga, bet su tapusia savarankiška Boriso Jelcino vadovaujama Rusijos Federacija. Prezidentas B. Jelcinas puoselėjo demokratinės Rusijos viziją ir norėjo su Lietuva nustatyti draugiškus santykius. Sausio 13-ąją jis ryžtingai parėmė Sovietų Sąjungos kariuomenės užpultą Lietuvą.

Po keletą mėnesių trukusių derybų, 1991 m. liepos 29 d. abiejų valstybių vadovai Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas pasirašė derybomis pasiektą Lietuvos ir Rusijos sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų. Sutartimi Rusija pripažino Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją bei būtinybę pašalinti jų pasekmes. Liepos 29 d. sutartimi nepriklausomą Lietuvos Respubliką Rusija pripažino taip, kaip ją deklaravo Kovo 11-osios Aktas.

Po Sovietų Sąjungos egzistavimo pabaigos Rusijos Federacijai tapus visų Sovietų Sąjungos teisių ir pareigų tęsėjai, 1992 m. rugsėjo 8 d. Lietuva su Rusija užbaigė derybas ir sudarė susitarimus dėl greito ir tvarkingo Sovietų Sąjungos okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos teritorijos iki 1993 m. rugsėjo 1 d.

Tautos referendumui priimti pateikusi naujos Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektą bei paskyrusi Seimo rinkimus, 1992 m. lapkričio 19 d. posėdyje priėmusi Lietuvos kariuomenės atkūrimo Deklaraciją, Aukščiausioji Taryba užbaigė vykdyti Tautos įpareigojimą visiškai atkurti nepriklausomą valstybę. Tą dieną ji savo valia baigė pusę kadencijos (985 dienas) trukusią Atkuriamojo Seimo veiklą.

   Naujausi pakeitimai - 2018-03-11 11:12
   Nerijus Vėta

  Siųsti el. paštuSpausdinti