2018 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr.

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiami Seimo ir Vyriausybės nariai, tremtiniai, politiniai kaliniai, jų artimieji, visi mieli šio minėjimo dalyviai! Žinokite, sunku atsistoti ir kalbėti čia iš jauno žmogaus perspektyvos, kai girdėjau tremtinių istorijas, jūsų istorijas iš pirmų lūpų. Kalbėti apie tai, ką labai sunku suprasti, yra sunku.

Bet pradėsiu nuo to, kad šiandien, birželio 14-ąją, minime Gedulo ir vilties dieną, prisimename prieš 77 metus – 1941 metais prasidėjusius trėmimus, kurie per visą tremčių laikotarpį vienaip ar kitaip palietė daugiau nei 300 tūkst. žmonių. Kiek daug skaičių viename sakinyje! Panašiai skamba ir istorijos vadovėlių skirsniai apie tremtį. Juose informacijos blokai pateikiami susisteminant ir tiesiog įvardinant svarbiausius skaičius: kada tremta, kiek ištremta, kur ištremta. Bet ši informacija tokia sausa.

Užmetus akį į skaičių, labai sunku suprasti tragedijos mastą. Regis, matai skaičių, skaičiuoti moki, skaičius supranti, bet kiek tai yra žmonių, kiek stadionų tai užpildytų, kokio dydžio miestas tai būtų, jeigu visi žmonės būtų kilę iš vieno miesto. Skaičiai istorijoje keistas dalykas. Lyg ir reikalingi. Jie nurodo faktus, iš tiesų viską susistemina, bet emocijos neperteikia.

Labai svarbu prisiminti, kad buvo ištremti ne skaičiai, o žmonės. Dėl to ir kilo mintis pradėti tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akciją, kai ne tik įvardijame vieną bendrą skaičių, bet įvardijame kiekvieną asmenį – pasakome žmonių vardus, pavardes ir likimus, nurodome, ar liko tremtyje, ar grįžo į Lietuvą. Tiesa, yra ir tokių, kurių likimas nežinomas.

Šios akcijos ypatybė yra ta, kad perskaityti vardus užtrunka nemažai laiko. Kaip minėjau, šiemet skaitymai vyksta dešimtyje miestų. Jeigu paimtume vien Vilnių, šiandien Vilniuje bus perskaityta 20 tūkst. pavardžių. Skaitymai prasidės daugmaž nuo pirmos valandos ir tęsis bene visą parą. Atrodo, 24 valandos nuoseklaus skaitymo, be sustojimo. Žmonės ant tribūnos lipa vieni po kitų, pradeda vidurdienį, tęsia iki vakaro, per visą naktį, ankstyvą rytą, iki kito ryto – ir tik 20 tūkst., tik menka dalis. Tai išties padeda šiek tiek ryškiau suvokti tremties mastą, atsiriboti nuo vadovėlinio trumpo įvardinimo. Pradedi suprasti, kiek daug žmonių tai iš tiesų palietė.

Kaip ir istorijoje, taip ir šių skaitymų kontekste norisi šiek tiek žengti žingsnį atgal nuo skaičių ir sugrįžti prie žmonių. Prie žmonių, kurie prisideda prie šių skaitymų. Mano nuomone, tai pats ryškiausias ir gražiausias Gedulo ir vilties dienos minėjimo pavyzdys, kai, viena vertus, gedime tų, kurie buvo ištremti ir negrįžo, bet, kita vertus, matome, kad viltis yra aplink mus esantys žmonės, kurie atvyksta į skaitymus ir prie jų prisideda.

Prisideda patys įvairiausi žmonės. Iš ankstesnių metų atsimenu labai gražių pavyzdžių. Viena mama atsivedė vaikelį, kuris net tribūnos nepasiekė. Tai mama vaiką kilstelėjo, kad jis tą knygą pasiektų ir tas pavardes galėtų skaityti.

Į skaitymus taip pat atvyksta ir tremtiniai. Buvo pavyzdys, kai žmogus, stovėdamas eilėje ir laukdamas savo laiko skaityti, išgirdo savo paties perskaitytą pavardę. Ta eilė yra vieta, kurioje mes išties galime susitikti, kalbėtis ir jausti šios dienos viltį. Ir aš manau, kad mums išties reikėtų šiek tiek dažniau pasikalbėti.

Dažnai lekiame, skubame ir kasdieniuose darbuose nebeatrandame laiko tam tikram pokalbiui, todėl dažnai leidžiame sau patiems užsiimti tokią ekspertų poziciją ir įvykius vertinti tarsi iš šono. Užuot susidūrę su jais akis į akį ir pasikalbėję apie vienus įvykius ar reiškinius tarpusavyje, mes nusprendžiame nuspėti, ką kiti galvoja, ir tuo remiamės vietoj to minėto pokalbio. Be abejo, mums labai patogu jaustis teisėjais ir patogu iš savo varpinės baksnoti į kitus pirštu, dažnai akcentuojant kažką, kas mums galbūt nepriimtina, nors kartais tiesiog to nesuprantame. O suprasti būtų paprasčiau, jei tik pasikalbėtumėme.

Gana ryškus pavyzdys – jau minėtoji Lukiškių aikštė. Šia tema mes pasirinkome ne pokalbį, o skaičius. Skaičiavome, kiek ir už ką balsuota, tada dar net skaičiavome amžiaus vidurkius, kokie žmonės ir už ką balsavo, bandėme ieškoti teisybės skaičiuose. Bet galbūt reikėtų tiesiog susėsti ir pasikalbėti? Taip išties nuoširdžiai pasikalbėti, ne bandant įteigti savo nuomonę ir nesistengiant pakeisti kito nuomonės, bet tiesiog išgirsti, ne pamokslauti, bet atvira širdimi išgirsti vieniems kitus ir pasikalbėti taip ieškant kompromiso.

Bet labai svarbu, kad pokalbis negali būti vienkartinė priemonė problemai spręsti. Turime kalbėtis nuolatos, turime kalbėtis nuosekliai. Tad šiandien, minint Gedulo ir vilties dieną, norisi paskatinti vis dažniau pasikalbėti, ir pasikalbėti ypač apie šviesius dalykus, apie tai, kaip mums sekasi, kokia ta viltis aplink mus. Turbūt daugelis esate girdėję frazę, kad „gerus darbus reikia daryti tyliai“, bet ar esate atkreipę dėmesį, kad tie žmonės, kurie sako šią frazę, dažniausiai yra tie patys žmonės, kurie paskui sako, kad „aplink vien tik negatyvios naujienos“? Galbūt mes galime tai išspręsti?

 Kalbėkimės. Kalbėkimės, kaip mums sekasi, ką mes planuojame, ką mes veikiame, kokie mūsų pasiekimai ir apie gerus darbus, kuriuos darome. Nedarykime jų tyliai, papasakokime apie juos. Kaip ir mes – vykstame, regis, į ekspedicijas, darome ten savus darbus, bet grįžę keliaujame į mokyklas ir dalinamės. Tai išties šviesina mūsų aplinką. Tad svarbu kalbėtis.

Taigi svarbu kalbėtis ne tik tuomet, kai skauda, bet ir tuomet, kai sekasi. Dalinkimės džiaugsmais ir pasiekimais, išgirskime kitų sėkmes, pasidalinkime savomis. Ir taip, net minėdami Gedulo dieną, joje įžvelgsime ir viltį. Bet svarbu neatidėlioti šių pokalbių kitai dienai, nelaukti, kada turėsime daugiau laiko, jo daugiau nebus, pasikalbėkime jau šiandien. Šiandien, minint Gedulo ir vilties dieną, kviečiu jus visus prisidėti prie tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kviečiu stotis į gyvąją eilę ir, belaukiant savo eilės, pasikalbėti su tais, kurie aplinkui. Ir pasikalbėti ne apie skaičius, o apie mus visus, žmones, atmenančius istoriją, bet kuriančius mūsų šalies dabartį ir ateitį. Ačiū.