A. Gražulis „Senosios vidaus vandenų infrastruktūros pažinimo, atskleidimo, pritaikymo patirtis Lietuvoje“

Pranešimas „SENOSIOS VIDAUS VANDENŲ INFRASTRUKTŪROS PAŽINIMO, ATSKLEIDIMO, PRITAIKYMO PATIRTIS LIETUVOJE“, skaitytas su pateiktų nuotraukų komentarais lapkričio 25-26 d. seminare – idėjų konkurse „Vandens infrastruktūros pritaikymas kultūros paveldo objektuose“, (org. Lietuvos jūrų muziejus), medžiagą. Pranešėjas Algimantas Gražulis

I Dalis. Jau proistorėje vandens infrastruktūra, jos elementai baltams buvo esminis gyvenimo būdo veiksnys (žr. senųjų gyvenviečių sklaidą bei radinius nuo Neries, Kernavės ir jos apylinkių iki Nemuno slėnio platumų). Antai lietuviškoje Panemunėje žmonių gyventa mezolito pradžioje (9000 m. iki Kr.). Neolite jau visoje Panemunėje gyventa sėslių žmonių (4000-2000 m. iki Kr., o tiesiogiai apie baltų etnogenezės pradus galima kalbėti gal nuo trečio tūkstantmečio iki Kr. sandūros), kurie žinojo upę nuo versmių iki žiočių, bendravo tarpusavyje. Nemuno (Chrono) vardą I a. mini Plinijus vyresnysis, o po 100 metų K. Ptolomėjas, kitas garsus romėnas atvaizduoja didžiąją mūsų krašto upę Vidurio Europos žemėlapyje (Sarmatia Europea). Po to apie ją randame kryžiuočių kelių aprašymuose.... Dlugošo raštuose.....

Prisiminkime Vytauto laikų LDK. Pirmiausia reikėtų paminėti tų laikų Lietuvos sostinę Trakus, dėl ypatingos šio miesto struktūros ir gynybinių kompleksų įrangos, kuri buvo salyne. Vandens lygis Galvėje pagal poreikį buvo dirbtinai reguliuojamas. Manoma, jog Galvės vanduo taikos metu per protaką buvo nuleidžiamas į greta esantį žymiai žemesnio vandens paviršiaus Akmenos ežerą, o esant pavojui – pakeliamas (žr. mokslinių konferencijų Trakų pilyje medžiagą, aut. K. Kilkus, kiti mokslininkai nurodo priešingą vandens judėjimo kryptį). Trakų ežeryno (Galvės, Akmenos ir kt. ežerų) vidaus vandenų infrastruktūra buvo suformuota dar giliais viduramžiais. Tačiau ji plėtota ir vėlesniais laikais. Antai 2008 m. VPK rašte konstatuota, kad „Komisija pritaria kanalo tarp Skaisčio-Balčio ežerų (p.s., iškastas 1880 m. grafo Tiškevičiaus iniciatyva) tvarkymo sprendiniams. Unikalu ir išskirtina viduramžių Europos kontekste, kad LDK sostinė Trakai buvo suformuoti ir pastatyti Trakų ežeryno salose sujungtose tiltais. Tačiau tvarkymo plane jo (turima omeny – šio istorinio miesto) atskleidimas nesuplanuotas, t.y., nenumatytas perspektyvinis strateginis istorinio Trakų miesto tvarkybos prioritetas (tyrimai bei kiti darbai) – buvusių salų, kuriose išsidėstęs Trakų miestas atkūrimas.< ... > Sąsmaukoje, ten kur dabar autotransporto žiedas, būta medinio įtvirtinto, pakeliamo tilto“. Neužmirškime ir dar ankstyvesnio, Lietuvos karaliaus Mindaugo vandens kelio, kuriuo jis keliaudavo po savo valdas (dvarus, kiemus; žr. Tomas Baranauskas, Lietuvos valstybės ištakos).

LDK 1613 metų žemėlapio aprašyme (52-53 psl.) nurodoma, kad „LDK labai plati ir garsi šalis, ją drėkina žuvingi tvenkiniai, ežerai, didelės ir vandeningos upės, iš kurių žymiausios yra tos, kurios tinka laivybai: Chrononas, dabar vadinamas Nemunu, Raibonas, dabar pavadintas Dauguva, Boristenas, paprastai vadinamas Dniepru, Bugas, Pripetė, Vilija, Berezina, Ščiara, Šventoji, Nevėžis, Svisločė, Slučė, Lanė ir kitos. Joje gausu puikių girių, kuriose galima medžioti, prisirinkti medaus ir kurios taip pat teikia medžiagos namų ir laivų statybai bei pelenų gavimui. <....> Čia gerai dera visų rūšių javai, jie visada prinoksta ir tinkamą derlių duoda. To derliaus gausumą gali paliudyti garsūs Karaliaučiaus ir Rygos uostai per kuriuos javai, laivais iš Lietuvos atvežti, į užjūrio šalis gabenami. Dėl to dabar lietuviai varo plačią prekybą su kitomis tautomis, nes, be visų rūšių javų: rugių, kviečių, miežių ir kt., jie išveža linų, kanapių, jaučių odų, taukų, vaško, pelenų, dervos, taip pat, žvėrelių, ypač kiaunių, bebrų, lapių, kailiukų ir daug ko kito. Nors aukso, sidabro ir vario kasyklų neturi, tačiau šių dalykų visada užteko ir užtenka, ir ne daiktai į daiktą mainomi (kaip kad kiti rašo). Pinigus ši tauta išleidžia pirkdama įvairius kvepalus, prieskonius, gėrimus bei auksu siuvinėtus šilkinius audinius“ (Lietuva žemėlapiuose, LNM, 2002 m., 52-57 p. 210-211 p.). Žemėlapį braižė ir jo tekstą parengė žmogus, mylėjęs ir gerai žinojęs LDK. Tai, Tomašas (dar – Tomas) Makovskis. Jį spausdino V. Jansonas, Amsterdame. Šis, 1635-1650 m. ne kartą išleistas Žemėlapis yra išskirtinės kokybės to meto Europoje, dažniausiai vadinamas kunigaikščio Mikalojaus Kristupo Radvilos – Našlaitėlio vardu, manoma, kad pirmoji jo laida pasirodė dar 1603 m. (Laima Bucevičiūtė, Vandens kelias Kaunas–Karaliaučius XV–XVIII a. kartografijoje, studija, Kauno istorijos metraštis, 2005-04-05).

Pažymėtina, kad 15 a. II p.– 16 a. buvo vandens kelio Nemunu klestėjimo laikotarpis. To meto seimų teisės aktuose buvo akcentuojamas kelių saugumo ir laivybinių upių uostų sutvarkymo poreikis, taip pat Nemuno žemupio tvarkybos dalykai (L. Bucevičiūtė, 69 p.). Taigi, reikšmingi uostai, tuo metu ne tik vidaus vandenų, bet ir tarptautiniu mastu buvo Nemune, Nevėžyje, Neryje (Vilijoje), Šventojoje ir kituose tarptautinės laivybos vandens keliuose.

Žiupsnelis padrikų faktų. 1854 metais Nemunu, o 1856 m. Nerimi plaukė pirmasis garlaivis “Neris“, priklausęs grafui Reinoldui Tyzenhauzui. Vėliau bandomąjį reisą jis atliko Nevėžiu iki Stabaunyčiaus, kuriame jau buvo pastatyta prieplauka. 1860 m. pradėjo veikti keltas per Nevėžį. Nemuno žemupyje ir Kuršių mariose, tuometinėje Prūsijoje, garlaiviai pasirodė dar anksčiau. Apie 1840 m. minimas čia plaukiojęs „ugninis laivas“. Apie 1860 metus jau buvo nuolatiniai keltai ties Raudondvariu ir Babtais. Jie priklausė grafams Tiškevičiams. 1889 m. vienas laivas kasdien plaukiojo tarp Kauno ir Babtų. Per tuos metus pervežė 3420 keleivių, 898 pūdus krovinių. Be to, Nevėžiu maždaug iki 1936 metų buvo plukdomi sieliai. Istorinėje literatūroje daug kur minima Stabaunyčiaus prieplauka. Senovėje čia yra buvęs ir uostas. Babtuose buvo prieplauka keleiviams išlaipinti. 1931 m. prie Nevėžio buvo palikta 2,58 ha žemės prieplaukos aikštei, kad žmonės laisvai galėtų privažiuoti arkliais prie kelto, kadangi per Nevėžį tilto nebuvo. Ant kelto tilpdavo du vežimai - porinis ir vienkinkis. Sutilpdavo ir apie 20 žmonių. Keltas buvo pritvirtintas prie lyno, kurį, atplaukiant garlaiviui ar baidokui, nuleisdavo į vandenį, o paskui lyną vėl susukdavo ant volo. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje keltininku dirbo Jonas Baginskas. Vėliau jo sūnus Ignas Baginskas. Tokie keltai veikė ties Stabaunyčiumi, Muniškiais ir Bajėnais. Pastačius tiltą per Nevėžį, Babtų keltas pasidarė beveik nereikalingas. Pėsčiuosius ties Babtais pradėta kelti valtimi. (Informacija iš Miestai/net forumo, Vidaus vandens keliai, paimta 2015-10-21). Vienas bemotoris, ypač ekologiškas tradicinis–lyninis keltas per Nerį Širvintų rajone veikia ir dabar. Tai paskutinis tokio tipo veikiantis keltas Lietuvoje.

II Dalis. Lietuvos senasis vidaus vandenų kultūros paveldas, siejamas su upeivyste, vidaus laivyba beveik visuomet lieka paraštėje, tarytum jo ir nėra, ir nebūta. Taip atsitiko ir Kaune, kadaise turbūt reikšmingiausiame laivybos ir/ar upeivystės centre, su itin išplėtota senąja, net LDK epochą bylojančia, vidaus vandenų infrastruktūra ar jos istorija. Kaunas buvo itin patogi vieta prekybos plėtrai. Kas valdė miestą – tas kontroliavo ir bene svarbiausią Nemuno žemupio ruožą. Apskritai Nemuno vandens kelias ne tik kaip gamtinė, tačiau ir kaip utilitari ekonominė bei socialinė–gamtinė sistema pradėtas plėtoti labai anksti. Ir šis procesas su pertraukomis vyko ilgą laiką. 1441–1532 m. Kaune jau veikė Hanzos kontora, o Kauno pirkliai XV a. antroje pusėje jau buvo laivų savininkais (L. Bucevičiūtė). Taigi, dėl geografinių bei geopolitinių ypatumų iš Kauno prekes buvo galima išplukdyti bei išvežioti visomis kryptimis. Kaune aptiktos XIV–XV a. senojo uosto liekanos (polių, grindinio, medinių pastatų fragmentai. Senasis uostas pakrante, turbūt driekėsi iki Vytauto Didžiojo bažnyčios, gal būt ir dar aukščiau. Senamiestyje, Muziejaus/Santakos gatvėse, išlikęs įspūdingas senojo Kauno upių–jūrų uosto reliktas – senasis, valstybės saugomas Sandėlių kompleksas (UK-822), susidedantis iš dviejų sandėlių. Dar vadinamas Hanzos sandėliais. Matyt pagrįstai, nes nurodoma, jog mažesniojo sandėlio dalies sienų mūras turbūt yra XV a. pirmos pusės. (Nurodoma, kad vienas pastatas priklauso Lietuvos sporto muziejui). Tačiau Senamiesčio (UK-20171) – valstybės saugomos kultūros vertybės – teritorijos riba nubrėžta krantu, o vertingosios jo savybės KVR apskritai nenurodytos. Todėl nekeista, kad vertinga Nemuno upės dalis su istorinio uosto akvatorija nepatenka į šią teritoriją. Būta uostų ir įplaukoje prie Karmelitų bažnyčios (nurodoma data 1917 m., 1938 m. Kauno uostas iš esmės rekonstruotas, įrengta 2,1 km. ilgio krantinė, pakrovimo aikštelės, pakeliamieji kranai, geležinkelio atšaka, Laimonas Gryva, „Jūrų ir upių transportas Lietuvoje 1918–1989 m.“, monografija, 2001 m.,Vilnius) bei kitose vietose, tačiau jų ženklai ar istoriniai fragmentai sunaikinti. Stambieji Nemuno dešiniojo kranto intakai taip pat buvo reikšmingi laivybai, tad 1581 m. seime buvo išleistas dekretas apie laisvą laivybą Nevėžio upe, panaikinant užtvankas (L. Bucevičiūtė, ten pat; žinynas Lietuvos istorijos svarbiausios datos ir kt.), o Kėdainiai paskelbti laisvu uostu. Jau XVII a. pirmoje pusėje galima kalbėti apie laivavedžių cecho susiformavimą Kaune. 1647 m. Vladislovo Vazos aktu buvo patvirtintas jungtinio – laivavedžių ir sielininkų – cecho įkūrimas. Tyrėjų nuomone tai vienintelis toks cechas Lietuvoje (L. Bucevičiūtė, ten pat). XVIII a. seimo nutarimuose taip pat rūpintasi laivybinių upių valymo darbais. Laivyba, ypač Nemuno vandens keliu, rūpintasi ir tarpukario Lietuvoje. Nemunas buvo nuolat gilinamas, įrengti du uostai – Kaune (iš esmės rekonstruotas) ir Jurbarke. Atlikti tyrimai ir nustatyta, kad per pastaruosius 500 metų Nemuno dugnas, kaupiantis įvairioms sąnašoms, pakilo apie 5 metrus (Laimonas Gryva, ten pat, 77 p.). 4-to dešimtmečio pabaigoje Vandens kelių direkcijai priklausė 6 uostai – Kauno, Jurbarko, Kalnėnų, Smalininkų, Rusnės ir Uostadvario. Keleiviai buvo plukdomi ne tik Nemunu, Kuršių mariomis, bet ir Nevėžiu, Dangės žemupiu ir kt.

Bendruosiuose planuose (žr. Apskrities ir 2013-2023 m. Kauno miesto teritorijos b. planus) siūloma Kauną plėtoti kaip Lietuvos vidaus vandens transporto centrą net su keturiais valstybiniais vidaus vandenų keliais – Nemunu, Kauno mariomis, Neries ir Nevėžio upėmis. Deja sprendiniai nepagrįsti senąja vidaus vandenų infrastruktūra, istorine laivybos tradicija bei iki šiol išlikusiais įspūdingais upių–jūrų uosto reliktais. Kauno miesto teritorijos bendrojo plano sprendiniuose nurodyta gausybė reikšmingų miesto identitetą atspindinčių bei formuojančių kultūros paveldo objektų ir kompleksų, tačiau nėra net užuominos apie senosios upeivystės dalykus, uostus, įspūdingą sandėlių kompleksą, kitus infrastruktūros elementus ir t.t. Tiksliau sakant, senoji upeivystė visiškai ignoruota, tarytum jos Kaune apskritai niekada nebuvo. Kita vertus, internete galime pasiskaityti apie Senąjį Kauno uostą (žr. Mindaugo Bertašiaus publikaciją Architektūros ir urbanistikos tyrimų portale), apie Sandėlių komplekso (UK-822) statybos raidą, o KVR nurodytos šio komplekso (UK-822) vertingosios savybės. Tiesa, KVR nurodyta jo statybos data kiek kita – tik XVII-XIX a. Taigi derėtų ne tik švęsti Hanzos dienas, bet ir nuodugniai patyrinėti Kauno vidaus vandenų infrastruktūros kultūros paveldą, o jį pažinus ir susiejus su viduramžius menančia tradicine tarptautine laivyba, atskleisti, sutvarkyti ir tausojamai panaudoti.

Vienas iš vidaus vandenų kultūros paveldo požymių – jo geografinis universalumas. Antai Nidos, Pervalkos, Ventės, Uostadvario švyturiai gali būti priskirti net tik Lietuvos vidaus vandenų infrastruktūrai, bet ir jūriniam paveldui apskritai. Senieji Dangės uostai ir Klaipėdos miesto–tvirtovės fosa bei Dangės senvagė buvo tiek jūrinės, tiek ir vidaus vandenų infrastruktūros reikšminga dalis, o išlikę šios infrastruktūros fragmentai ir dabar byloja apie šio paveldo dvilypumą.

Senosios vidaus vandenų infrastruktūros – prieplaukų (pirsų), uostų (krantinių), uostelių, laivybos sandėlių, elingų, jachtklubų pastatų, švyturių, bujų ir kt. paveldo išaiškinimas bei apskaita nėra gerai tvarkoma. Nenustatytos arba nepažymėtos senųjų uostų (pvz. Nidos, Kauno, Jurbarko, Kalnėnų, Juodkrantės, Šilutės, Rusnės ir daugelio kitų), prieplaukų, laivų statyklų ir kt. vietos. Dauguma senųjų uostų, prieplaukų, senųjų laivų statyklų sunaikinta ar sunykę. Jų vietose nėra rodyklių, stendų, kitos informacijos apie reikšmingus istorinius uostus, uostelius, prieplaukas. Tiesa, kai kurie reikšmingi, blogiau ar geriau išlikę senosios vidaus vandenų infrastruktūros kompleksai ar objektai yra valstybinėje kultūros vertybių apskaitoje. Pavyzdžiui, Karaliaus Vilhelmo kanalas (Klaipėdos), Ventos–Dubysos kanalas (perkasas, dar vadinamas Žemaičių kanalu), Pervalkos, Ventės, Uostadvario švyturiai yra nekilnojamosios kultūros vertybės, įrašytos į Kultūros vertybių registrą, saugomos valstybės.

Viena vertus, nekreipiant dėmesio baigia sunykti ar baigiama sunaikinti šio, kadaise pakankamai gausaus Lietuvos kultūros paveldo likučius. Pavyzdžiui, Kuršių nerijoje beveik visas gyvenimas buvo susijęs su mariomis. Dar visai neseniai nerija su savo akvatorijomis ypač žavėjo vidaus vandenų paveldu, jo infrastruktūra. Pažvelkime į nuostabią senosios Preilos panoramą, užfiksuotą senoje nuotraukoje, kurioje visa infrastruktūra kaip ant delno. Antai kai kuriuose jau brandaus sovietmečio lietuviškuose leidinėliuose (beje, vieną tokį aš irgi turiu) pateiktose 6-7 dešimtmečių sandūros nuotraukose matome gausybę Kurėnų, prišvartuotų Nidos uostelyje ir prieplaukose. 1969 m. vasarą pats mačiau gana daug autentiškų Kurėnų, plaukiojančių Nidos vandenyse. Dabar nerijoje nei prieplaukų, nei senųjų uostelių ir jų pastatų (pvz., Juodkrantės keleivių uosto) nelikę, nepažymėtos net jų vietos, apie daugelį nieko nežinoma. Šiuo metu Kultūros vertybių registre (KVR) surasime tik vieną, beje, pagal pirminę paskirtį naudojamą vidaus vandenų infrastruktūros senąjį elementą – tai Pervalkos švyturys, 2008 m. paskelbtas kultūros paminklu (UK–21974), jo naudotojas yra VĮ Vidaus vandens kelių direkcija. Tiesa, dar reikia prisiminti Gintaro įlanką, tačiau ir čia senosios infrastruktūros fragmentų beveik nelikę. Gerai, kad bent akvatorija daugiau ar mažiau saugoma, pritaikoma renginiams. Šiai infrastruktūrai iš dalies dar galėtume priskirti žvejų namus, nors ir čia derėtų turėti omeny vientisas senąsias žvejų sodybas kaip kompleksinius infrastruktūros objektus. Bet, atidžiau panagrinėję, pavyzdžiui, senosios Preilos panoramą ir palyginę ją su šio nuostabaus kampelio nūdienos vaizdais, pamatysime, kokie apgailėtini struktūriniai ir funkciniai pokyčiai yra įvykę.

Kita vertus, visoje Europoje dėl savo specifikos bei ypatumų vandens infrastruktūros objektai ar elementai yra greičiausiai nykstanti ir kintanti paveldo dalis. Tiesa, išskyrus senuosius vandens kelius. Iki šiol naudojami ne tik upių (tarp jų Nemuno) senieji vandens keliai, bet ir didieji vidaus vandenų kanalai, pavyzdžiui, Lenkijos Augustavas, Prancūzijos, Le Canal du Midi (XVII a., 240 km ilgio., su 91 šliuzu, bei dviaukščiais kanalais su vedukais, įspūdingais kraštovaizdžiais su Karkasonu, UNESCO Pasaulio paveldo sąraše įrašytas 1996 m., beje, kaip ir Karkasonas) ir kiti. Lietuvai saugoti kanalų kultūros paveldą sekasi sunkiau. Bet apie tai vėliau.

Pirmiausia aptarsime SENUOSIUS UOSTUS, uostelius prieplaukas, jų infrastruktūrą. Dauguma senųjų uostų visiškai sunaikinti arba sužaloti. Daug kur yra išlikusios senųjų uostų akvatorijų dalys (vietos), fragmentai, tačiau jos nelaikomos vertingosiomis uosto savybėmis (pvz., Nidos, žr. nuoraukas), dažniausiai net nepažymimos kaip kultūros vertybių teritorijų dalis (pvz., senieji Kauno uostai). Natūroje nenurodytos senųjų uostų vietos, nėra istorinės jų raidos informacinių stendų su schemomis. Paveldosaugos dokumentuose nepažymėtos netgi istorinės jų vietos. Pabrėžtina, kad vertinant istorinių miestelių raidą, nustatant vertingąsias savybes bei urbanistinės erdvinės struktūros ypatumus, neatsižvelgiama į juos nulėmusius geografinius, gamtinius veiksnius, ypač vidaus vandenų poveikį visai erdvinei šių miestelių struktūrai. Maloni išimtis Kėdainių senamiestis. Čia senojo uosto vietą žymi akmenų grindinio atkarpa ir skulptūrinis akcentas – akmuo su inkaru (žr. nuotaukas). Į valstybės saugomo Kėdainių senamiesčio (UK-16074) teritoriją įtraukta ir Nevėžio upės vaga (žr. ribų planą), nustatytos su ja siejamos vertingosios savybės. Uostas ar jo vieta nenurodyta kaip vertingoji savybė, tačiau Kultūros vertybių registre (KVR) išvardintos Kėdainių senamiesčio vertingosios savybės yra su Nevėžio upe siejami kultūros ir gamtos paveldo elementai, panoramos, siluetai, tūrinė erdvinė struktūra – iš dalies pakitusios Nevėžio upės, Varlupio upelio vagos; Nevėžio kranto iškyšulio šlaitų lapuočių medžių eilės, jų pobūdis; Senamiesčio panorama nuo kairiojo Nevėžio kranto, Šv. Jurgio bažnyčios iškyšulio (išskyrus svetimkūnius); siluetas nuo kairiojo Nevėžio kranto, Šv. Jurgio bažnyčios iškyšulio į ŠV (išskyrus svetimkūnius); siluetas nuo dešiniojo Nevėžio kranto į PR; apibus Nevėžio upės susiformavusi daugialypė struktūros sandara.

Valstybės saugomos Senojo miesto vietos (UK-5148) KVR duomenyse istorinis Kėdainių uostas ar jo vieta kaip vertingas elementas su atitinkiamomis savybėmis taip pat nenurodyta, šaltinių sąvade jo tyrimai neminimi.

Kėdainių uostas. Kėdainių viduramžių uostas minimas daugelyje leidinių bei publikacijų (jo įsteigimo 1581 m. faktas nurodytas net Lietuvos svarbiausių istorinių datų žinyne). Komisijos medžiagoje dar 2001 m. nagrinėjant senamiesčių raidą buvo neatsitiktinai pabrėžta, kad Kėdainiai, tai vienintelis Lietuvos senamiestis pradiniame raidos etape susiformavęs abipus laivybinės upės. Tačiau Nevėžis taip ir liko nepakankamai atskleistas vizualiniu ir panaudos požiūriu, kaip svarbus senamiesčio sąrangos elementas, kaip istoriškai neatsiejama jo struktūros dalis, suskaidžiusi Kėdainių senamiestį į dvi dalis (žr., VPK, 2001-12-10, Lietuvos senamiesčių raida 1995-2000 metais, Apžvalga, A. Gražulis, J. Lapinskas, J. Skomskis).

Į pietus nuo Didžiosios turgaus aikštės, vadinamajame Skongalyje, buvo įrengta 110 m. ilgio prieplauka laivams. Leidimą naujai prieplaukai statyti Ona Radvilaitė-Kiškienė išsirūpino 1568 m. Gardine posėdžiavusiame seime. Prieplauką ir Didžiosios rinkos aikštę sujungė gatvė, lygiagreti su Nevėžio upe (A. Juknevičius, KKM, Kaip „terra Gaydine“ tapo „civitas Caiodunensis“ – Kėdainiai XIV–XVII a.). Jos sūnaus Jono Kiškos pastangomis 1581 m. Varšuvos seme buvo oficialiai įteisintas Kėdainių uostas ir pripažintas laisvas vandens kelias Nevėžiu (ten pat). Taigi, Kėdainių turizmo ir verslo informacinio centro tinklapyje pagrįstai informuojama, kad Kėdainių laisvajam uostui Skongalio priemiestyje privilegija buvo suteikta 1581 metais Varšuvos Seime. Beje, Mykolo Biržiškos nuomone Nevėžis buvo laivuojamas net iki Panevėžio.

Visgi pabrėžtina ir tai, kad pastaraisiais metais yra vykdoma archeologinių tyrimų, tiesiogiai arba netiesiogiai susietų su vidaus vandenų infrastruktūra. Pirmiausia paminėtini didelės apimties Kaipėdos piliavietės ir jos fosų tyrimai, siejant juos su senuoju pilies uostu bei ieškant paveldo apsaugos požiūriu pagrįstų galimybių jas pritaikyti tradicinių (istorinių) laivų bei jachtų švartavimui.

Minija (Mingė) – buvusi žvejų kaimo gatvinė („gatvė“ yra upė) gyvenvietė (Kintų seniūnijoje, Nemuno deltos regioniniame parke), kompleksinė kultūros vertybė (UK-10322), valstybės saugoma, kaip išskirtinės planinės erdvinės struktūros vietovė. Pagal požymius ją jau galėtume priskirti būtent seniesiems uostams. Šiai vietovei taikomas kultūrinio draustinio statusas. Parko plane ir kituose apsaugos dokumentuose (Reglamente ir t.t.) taip ir nurodyta – Minijos kaimo architektūrinis draustinis, kurio plotas – 27,5 ha. Kultūros vertybių registre nustatytas saugomos vietovės plotas – 35,6 ha. Matome, kad vienos saugomos vietovės plotai, nustatyti ir patvirtinti skirtingų žinybų yra skirtingi. Beje, tai jau nerašyta norma tapęs reiškinys. Gyvenvietėje sodybos orientuotos į Minijos upę, kuri su prieplaukomis ir laivais bei valtimis ir yra pagrindinė kaimo gatvė, tik ne sausumos, bet vandens. Sodybas nuo upės skiria gana aukštas pylimas, kuriame numatyta įrengti pėsčiųjų taką panaudojant tradicines dangos medžiagas bei statybos technologijas. Deja čia neteikiama pirmenybė išlikusių autentiškų sodybų, pastatų tvarkymui ir palaikymui ir išsaugojimui. Daug jų yra blogos fizinės būklės. Padidinti kai kurių pastatų tūriai, namų aukštis. Tvarkant pastatų vidų dažnai naudojami euroremonto principai, pažeidžiamas tradicinis gyvenamųjų namų išplanavimas. Daug tvartų, svirnų ir kt. ūkinių pastatų pritaikyta gyvenamajai paskirčiai. Yra pakeista jų planinė-erdvinė struktūra, autentiškos konstrukcijos, o neretai ir išorės architektūros bruožai. Gyvenvietėje pastatyta nauja sodyba išsiskiria padidintais, nebūdingais senajai pamario krašto žvejų kaimo gyvenvietei pastatų tūriais ir naudojamomis šiuolaikinėmis statybinėmis medžiagomis bei gaminiais. Bandyta įrodinėti, esą taip yra atkurta senoji sodyba. Be leidimo buvo iškirsti visi kaimo gyvenvietės ilgosios pakrantės–pylimo želdiniai. Atkurti kai kurie esminiai autentiškos kaimo planinės struktūros elementai – sodybos, atskiri gyvenamieji ar ūkiniai pastatai (pvz., senoji Mingės mokykla ir sodyba, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas). Tačiau ir šiuo metu abipus upės nusidriekusi daugiau kaip 1 km ilgio gyvenvietė gražiai atsiskleidžia kraštovaizdyje, jį pagyvina, praturtindama tradiciniais elementais.

Šioje gyvenvietėje skatintina tradicinės architektūros išsaugojimo ir priežiūros veikla, tradicinis gyvenimo būdas (tradicinė laivadirbystė ir žvejyba istoriniais laivais), plėtotina tradicinė laivyba, istorinių prieplaukų (jų būta prie kiekvienos sodybos) ir kuršvalčių bei kitų tipų burlaivių atkūrimas ir replikų statyba. Būtina skubiai parengti specialųjį paveldosaugos ir paveldotvarkos planą, nustatyti vizualinės apsaugos zoną. Tai prioritetinis kompleksas, kuriam turi būti užtikrinta ypatinga valstybės globa, nes tokia vietovė yra vienintelė Lietuvoje.

Įdomiausias kultūros paveldo kompleksas Smalininkuose – senasis uostas. Į kultūros vertybių registrą įrašytas kaip Smalininkų uosto statinių kompleksas, susidedantis iš uosto ir uosto geležinkelio pylimų, vandens matavimo stoties ir akmenimis grįstos gatvės atkarpos (UK–31027). Be to, KVR pateiktame šios vertybės ribų plane pažymėta, kad senojo uosto akvatorija yra šio kultūros paveldo komplekso teritorijos dalis, o „uosto įlanka“ nurodyta kaip vertingoji savybė. Vandens matavimo stotis susidedanti iš bokštelio su šuliniu, laiptų ir matuoklių yra nacionalinės reikšmės kultūros paminklas (UK–16979). Garsiausia Lietuvoje (berods ilgiausia bendra veikimo trukmė ir išlikę didžiausios apimties stebėjimų duomenys), viena seniausių prie Nemuno (1810 m. įrengtos deltos atšakose – Sėlių (neveikia) ir Rusnės, o 1811-01-01 įrengta Nemune – Tilžės) Smalininkų vandens matavimo stotis veikia nuo 1811 m. (p.s., neveikė I pasaulinio karo metu). Ji įsteigta specialiu karaliaus nurodymu (Kolupaila, 1927 m.). Tiesa, šis vertingas uostas yra tik eksponuojamas, tačiau yra tuščias, nepritaikytas ir nenaudojamas pagal paskirtį. Prieplauka čia buvo nuo pat miestelio įsikūrimo. Tačiau norint apsaugoti laivus nuo pavasarinių potvynių nešamų ledų, 1837 m. įrengtas tikras žiemos uostas. Senoms baržoms jis tiko, tačiau XIX a. antroje pusėje Nemune pasirodė garlaiviai, uostas nebetenkino laivininkų, todėl 1886-1888 m. buvo perstatytas ir išplėstas. Buvo paaukštintas ir pailgintas iki 400 m pylimas, išgrįstos krantinės. Uoste nuolat vyko gyvenimas. Kiekvienas Nemunu plaukiantis laivas čia turėdavo sustoti, kad pereitų muitinės kontrolę. Smalininkuose, šalia uosto, buvo laivų statykla, kurioje gaminti net 30 metrų ilgio laivai. Nestovėdavo tuščias uostas ir žiemą – čia likdavo žiemoti iki 60 laivų. Dabar uostas nebenaudojamas ir tik senos nuotraukos primena jo klestėjimo laikus.1811 m. Smalininkuose įrengta seniausia Lietuvoje ir pirmoji prie Nemuno vandens matavimo stotis. Pirmoji matuoklė neišliko. Dabar yra išlikę akmeniniai „laiptai“, sumūryti 1886 m. kurie buvo naudojami vandens lygiui matuoti. Šalia matuoklės yra stebėjimo bokštelis, statytas maždaug 1924-1926 m. (žr. Tinklapis Smalininkai, VVG „Nemunas“). Šiuo metu Lietuvos teritorijoje vis dar veikia penkios, Prūsijos ir Carinės Rusijos įsteigtos bei įrengtos, senosios Nemuno vandens lygio matavimo stotys – Rusnės (1810 m.), Smalininkų (1810 m.), Kauno (1877 m.), Nemajūnų (1901 m.), Druskininkų (1877 m.) (pagal K. Kilkų, E. Stonevičių, „Lietuvos vandenų geografija“, 44-45 p., vadovėlis, 2011 m., Vilnius,), o iš viso – 11.

Kadaise Šilutė garsėjo ne tik karčiama ar dvaru, bet ir uostu, uosteliais ir prieplaukomis, tradicine žvejyba ir pramogine laivyba. Ir ne atsitiktinai.... Čia pat, vos už keleto kilometrų, Nemuno delta, čia pat žemupio ir Kuršių marių lagūnos, nuostabūs, saviti vaizdai, ypač žuvingi vandens plotai. Šilutės miesto istorinė dalis, vietovė saugoma valstybės (UK-12331, U45). Teritorija net 87,49 ha (2011 m. duomenimis, o nuo 2013 m.– 98,04 ha). Miestas išaugo apjungęs tris kaimus – Šilo karčemą, Verdainę (ji minima jau 13 a.) ir Žibus. Tai didelė kultūros paveldo kompleksų ir objektų sankaupa. Išliko dauguma esminių miesto istorinės planinės erdvinės struktūros komponentų bei istorinių statinių ir pastatų. Dauguma jų kultūros vertybės saugomos valstybės. Kadaise į Šilo karčemos savaitinį turgų atvažiuodavo ar atplaukdavo ne tik ūkininkai, amatininkai, žvejai bei prekeiviai iš gretimų apylinkių, tačiau ir iš Rusnės, iš Kuršių nerijos ir net iš Žemaitijos. Šiuo metu senojo turgaus aikštę vargiai beatpažinsi. Ir tik gerai įsižiūrėjus įmanoma pamatyti dar išlikusius senuosius, istorinę aikštės erdvę formuojančius pastatus, tačiau nesimato senosios vidaus vandenų infrastruktūros paveldo (žr. senąją turgaus-uosto nuotrauką). Taip yra todėl, kad istorinių prieplaukų, tradicinių (istorinių) laivų bei valčių atkūrimui bei apsaugai čia visiškai neskiriama dėmesio. Iš esmės sunaikinti Šilutės istoriniai uostai (pvz., Šilutės mažųjų laivų, minimas 1914-1917 m.) ir prieplaukos. VKPK 2011 m. Pažymoje pabrėžta, kad prieš kelias dienas buvo nugriautas gal būt paskutinis prieškarinės prieplaukos autentiškas medinis pastatas, o sprendime konstatuota, kad sunaikintas Šilutės istorinis uostas ir prieplaukos (žr. VKPK 2011 m. Sprendimą Nr.S-10(174). Tiesa, 5 km Šyšos atkarpa iki žiočių sutvarkyta ir laivuojama kaip ir prieškariu bei iš dalies ir sovietmečiu.

KANALAI. Didžioji Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalo (UK-25965), saugomo valstybės, dalis (daugiau kaip 18 km) yra Klaipėdos rajone, o likusi dalis yra Šilutės ir Klaipėdos rajonuose, kurių riba (nustatyta) driekiasi kanalo viduriu iki Minijos u., ir taip pat kanalo su vaga dalis yra Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Kompleksą sudaro šliuzas (prie Lankupių k., Priekulės sen.), du tiltai, šliuzo meistro sodyba (namas ir du ūkiniai pastatai). Tai vienintelis Lietuvoje pakankamai gerai išlikęs tokios apimties ir sudėties istorinis hidrotechninis kompleksas iki šiol nepakankamai įvertintas, tinkamai neatskleistas ir neeksponuojamas kraštovaizdyje bei nepritaikytas kultūriniam turizmui. Reikėtų spręsti dėl kai kuriose atkarpose suvešėjusių savaiminių želdinių tvarkymo, kanalo valymo ir panaudojimo, statinių restauravimo. VKPK Pažymoje (2011 m.) konstatuota, kad būtina iš esmės papildyti bei nustatyti vertingąsias komplekso savybes ir jas pateikti Registre. Deja, įspūdingo komplekso vertingosios savybės iki šiol nėra nustatytos (žr. KVR). Kanalas beveik nenaudojamas. Tiesa, naujo Klaipėdos rajono bendrojo plano (patvirtintas 2011 m. vasario 24 d. Tarybos sprendimu) sprendiniuose kai kurios užduotys jau yra nustatytos. Planuojama 8 km atkarpą pritaikyti turizmui (žr. sprendinius). Numatyta pažintinė ir sportinė rekreacija, kaimo turizmas, verslinė rekreacija žūklaujant ir kt.

Registre esančią laivadirbio Gižo sodybą Drevernoje, kaip ir Drevernos uostą (jo nėra registre) dera laikyti senosios laivybos – Vilhelmo kanalo ir Kuršių marių infrastruktūros neatsiejama dalimi. VKPK darbo grupės pažymoje (žr. 2011 m.) konstatuota, kad Registrinė, vertinga istorinė ir etnokultūrinė (šiuo požiūriu dabar jau mažiau vertinga) laivadirbio Jono Gižo sodyba (dirbtuvės, gyv. namas, svirnas) (UK-30799) Drevernoje 2010-2011 m. yra nekokybiškai restauruota (Norvegijos lėšos, restauravimas ir pritaikymas). Nors išsaugotos gyv. namo tūris, medžiagiškumas (būtent čia jau tinka nendrių stogo danga), tačiau medžio darbai (ypač išorės sienojų vainikų suleidimo, o ir skersinių vidaus sienų) atlikti ypač nekokybiškai. Būtina nustatyti tvarkybos darbų broko priežastis ir rangovas UAB „Pamario restauratorius“ privalo pašalinti trūkumus. Išsaugotas svirno išorinis vaizdas: forma, dydis, išorės medžiagiškumas (dengtas nendrėmis, apkaltas lentelėmis), tačiau jo viduje įrengti šiuolaikiniai sanmazgai iš šiuolaikinių medžiagų bei apdailos. Sodyba kol kas yra patrauklioje urbanistinėje ir gamtinėje aplinkoje, neužgožta agesyvių naujadarų ar didelių statinių. Pažinimui vertinga sodyboje esanti ekspozicija. Sodybos naudotojai yra trys (Gargždų krašto muziejaus filialas, informacinis centras ir Drevernos bendruomenė). Rekomenduotina pasinaudoti ypač dėkinga sodybos geografine situacija ir šį kultūros paveldo objektą susieti su čia pat esančiomis Kuršių mariomis, su Drevernos ir Klišupės upėmis (jos jungiasi su kanalu) ir su per Dreverną tekančiu Karaliaus Vilhelmo kanalu. Be to, derėtų pažymėti, kad išties J. Gižo namas yra gretimoje sodyboje (2011 m., mums lankantis, buvo tvarkomas), o šį jis įsigijo vėliau. Būtina nustatyti ir Registe įrašyti šio komplekso sudėtį, vertingus elementus bei vertingąsias savybes, nuspręsti dėl jo apsaugos statuso ir tinkamo kultūrinio bei pažintinio panaudojimo.

Ventos-Dubysos kanalo liekanos valstybės saugoma kultūros vertybė (UK-30735). Tačiau Kultūros vertybių registre (KVR) šio milžiniško komplekso vertingosios savybės nepateiktos, sudėtis taip pat nenurodyta. Be to, nurodyta, kad tai pagal sandarą apskritai pavienis objektas. Na tarytum būtų pakelės autobusų stotelė.... Išties tai senosios vidaus vandenų infrastruktūros itin sudėtingas statinių ir įrenginių kompleksas, kurio statyba nebuvo užbaigta. Tai ir Kurtuvėnų regioninio parko puošmena, ir galvos skausmas. Net ganėtinai apleistas ir neužbaigtas šis grandiozinis kompleksas apžvelgiant iš kai kurių vietų atrodo įspūdingai. Jo tvarkymui, raiškesniam atskleidimui ir pritaikymui reikalingos didelės lėšos.

ŠVYTURIAI. 1862 m. raudonų plytų mūro Ventės švyturys (anksčiau stovėjo medinis) su namu (UK-22538) yra valstybės saugoma kompleksinė kultūros vertybė, Ventės rago apylinkių dominantė bei kraštovaizdžio formantė. Švyturys gerai apžvelgiamas iš Kuršių marių, tačiau šį statinį derėtų labiau atskleisti kraštovaizdyje ir nuo sausumos pusės. Ventės švyturio fizinė (UK16799) būklė patenkinama, yra prižiūrimas, rakinamas. Kadangi švyturys yra gausiai lankomas, o autentiški apžvalgos aikštelės turėklai yra per žemi, todėl nepakenkiant vertingosioms savybėms būtina priimti papildomas apsaugos priemones. Derėtų sutvarkyti komplekso (namo UK-12564) apskaitos bei apsaugos dokumentus, į Registrą įrašyti vertingąsias savybes, nurodyti bent jau statybos datas, reikšmę, pateikti pastabas ir siūlymus dėl komplekso vizualinės apsaugos ir t.t.

(Nemuno deltos regioninis parkas – NDRP) Rusnės sala: raudonų plytų mūro Uostadvario švyturys – valstybės saugoma kultūros vertybė (UK-16800), yra Uostadvario kaime, greta Atmatos ir yra naudojamas pažintinio turizmo reikmėms. Jis buvo pastatytas 1873 m. ant marių kranto, tačiau jos iki šių dienų nuo švyturio labai atsitraukė. Švyturio būklė yra patenkinama, tačiau būtina KVR įrašyti jo vertingąsias savybes. Turto patikėjimo teise jį valdo VĮ Vidaus vandens kelių direkcija. Susitarus galima apžiūrėti švyturio vidų, o užlipus į aikštelę, apžvelgti įdomų, kupiną senųjų bei naujesnių vidaus vandenų infrastruktūros elementų kraštovaizdį. Tiesa, būtinos papildomos apsaugos priemonės apžvalgos aikštelėje. Jis yra neveikiantis. Nurodoma, kad nėra autentiško žibinto. Vidaus vandens ir Nemuno deltos regioninio parko direkcijoms reikėtų priimti priemones, dėl šio statinio panaudojimo pagal pirminę paskirtį.

Netoli švytutrio, į Uostadvario uosto akvatoriją įsiterpia Vandens kėlimo stoties kompleksas (UK-4841) – valstybės saugoma kultūros vertybė. Jį sudaro vandens kėlimo stotis, namas, ūkinis pastatas. Kompleksas yra patenkinamos fizinės būklės. Vienoje kėlimo stoties pastato vietoje siena ir grindys (glazura) yra labai įskilusios. Jo autentišką interjerą gadina teracinis sovietmečio laikotarpio tinkas, tačiau yra išlikusi šio komplekso 1906 m. vokiška įranga. Netoli, apsaugos zonoje, pastatyta nauja stotis. Privatus polderių muziejus iš esmės neveikia, ekspozicija pasenusi, eksponatai sudrėkę. Būtina įrašyti Pakalnės polderių kraštovaizdžio draustinio pavadinimą ir reglamentą į Nemuno deltos regioninio parko apsaugos reglamento ir kitų dokumentų reikalavimus.

Rusnės miestas apima visą salą ir apjungia atskiras kaimo gyvenvietes (taip pat ir iš Registro kažkodėl išbrauktus kadaise buvusio vieno stambausių Šilokarčiamos apskrities (nuo 1918 m.) Uostadvario dvaro sodybos fragmentus). Ši gyvenvietė ilgai buvo unikalus vidaus vandenų kultūros paveldo darinys, tačiau jis beveik išnykęs arba nepastebimas. Rusnė paminėta dar 1365 m. Jos istorija – senosios vidaus vandenų struktūros raidos istorija. Jau nuo 1498 m. Rusnės žvejai naudojosi laisvos žvejybos teise (atnaujinta 1617 m.) Miestelis pradėjo augti po 1759 m., kai pradėjo vystytis prekyba mediena. Tais pačiais metais buvo įsteigta pirmoji lentpjūvė. Medžiai buvo plukdomi iš Lenkijos į Rusnę, toliau Kuršių mariomis į Klaipėdą. Dalis medienos buvo apdirbama vietoje. Miestelyje veikė Klaipėdos medienos pirklių kontoros, kūrėsi jų agentai, kitaip vadinami ekspeditoriais. Tuo metu Rusnėje įsikūrė garsi Ancker’ių šeima. Ekspeditorius Johann’as Friedrich’as Ancker’is (1792-1858) Rusnėje išplėtė savo veiklą - pastatė malūną, atidarė kepyklą, įkūrė virvių vijyklą. Ernst’as Ancker’is (1818-1935) po didžiojo 1888 m. potvynio šelpė nukentėjusius, organizavo apsauginio pylimo ir tilto per Atmatą statybas, rūpinosi kapinėmis, pastatė čia paminklą I pasauliniame kare žuvusiems parapijiečiams. 1809-1827 m. miestelyje pastatyta mūrinė evangelikų liuteronų bažnyčia, 1834 m. atidaryta pirmoji vaistinė. Nuo XIX a. vid. kūrėsi vis daugiau garinių lentpjūvių. Apie 1850 m. nutiestas plentas Verdainė-Šilutė-Rusnė, vėliau atidaryta telegrafo linija, geležinkelis. 1873 m. iškastas Vilhelmo kanalas, labai palengvinęs ir sutrumpinęs medienos plukdymo kelią. Tai labai įtakojo tolesnę Rusnės miestelio raidą. Po didžiojo 1888 m. potvynio Atmatos upės krante buvo supiltas 5 km ilgio pylimas, 1914 m. pastatytas metalinis tiltas, pavadintas Šilutės valdininko Peterso vardu. XX a. pr. Rusnė buvo žinoma kaip miško plukdymo centras, atvykėlių patogumui buvo pastatyti keli viešbučiai. Didelė gyventojų dalis vertėsi žvejyba bei jos prekyba, taip pat prekiavo šienu, daržovėmis. 1923–1939 m. Rusnė buvo valsčiaus ir parapijos centras. Miestelyje veikė nendrių dirbtuvė.

Rusnės miesto istorinė dalis (14-20 a.) (UK-2933), vietovė saugoma valstybės, ribojasi su Atmata – pagrindiniu, stipriai ištiesintu ir sukultūrintu senuoju laivybos keliu. Plotas 63,60 ha. Pagal NKPAĮ reikalavimus jai iki pastarųjų Įstatymo pakeitimų taikomas kultūrinio draustinio statusas. NDRP apsaugos teisės aktuose, planavimo dokumentuose taip ir nustatyta – Rusnės urbanistinis draustinis. Tai kultūros vertybių sankaupa. Yra daug išlikusių 19-20 a. pr. medinių 1-2 a. pastatų. Problemiška autentiškų, tradicinės architektūros medinių pastatų apsauga (pvz., Šilutės g. 3 ir 5 dviaukščių gyv. namų būklė bloga). Geresnės būklės autentiški mūriniai pastatai. Sutvarkyti Rusnės mokyklos, viešbučio prie senojo tilto liekanų pastatų fasadai. KVR nustatyta vertingoji savybė yra „Peterso“ tilto pylimo aikštelės centre stovintis lauko žibintas, sudarytas iš trijų pakopų akmens blokų postamento, trikampio skerspjūvio akmens blokų pagrindinės dalies, užsibaigiančios metaliniais dekoratyviais gembių laikomais trimis šviestuvais bei akmeniniu rutuliu. Jo būklė 2013 m. buvo patenkinama. Registre paminėtas akmenų mūro stulpas su trimis žibintais yra Rusnės simbolis. Šis istorinės vertės originalus statinys yra greta senojo Rusnės tilto (1914 m.), kuris kadaise buvo gražiausias Klaipėdos krašte, liekanų.

Pakalnės protakos (upės) damba arba pylimas yra vidaus vandenų infrastruktūros objektas – istorinės Rusnės dalies reikšmingas įrenginys (statinys) (žr. Pažymą istoriniai miesteliai), tačiau valstybinė kultūros paveldo apskaita apie tai kol kas nutyli.

Siūloma: tęsti tradiciją, palaikyti senojo veikiančio kelto per Nerį (už Kernavės) Širvintų rajone funkcionavimą pagal autentišką paskirtį. Tuo pačiu spręstina Rusnės senųjų keltų tradicijos atgaivinimo problema.

PANAUDOJIMAS. Viena vertus, nemažai šio kultūros paveldo naudojama ir dabar. Tai Vandens kėlimo stotis, Pervalkos ir Ventės švyturiai, Smalininkų uostas (tačiau jis tik epizodiškai, nes nesutvarkyta akvatorija, neparengtos krantinės), aukščiau paminėtos Nemuno vandens lygio matavimo stotys (berods 5-ios). Kita vertus, dažnai neatsižvelgiama į šio kultūros paveldo istorinę, sociokultūrinę (Nemuno kelias, Nevėžio kelias ir Kėdainių uostas), kraštovaizdinę (Nidos senoji uosto dalis su akvatorija, Senasis Smiltynės uostelis), techninę (Uostadvario švyturys, Karaliaus Vilhelmo kanalas), architektūrinę (Kauno Hanzos sandėlių kompleksas) ir kt. vertingąsias savybes.

Dera prisiminti, kad pažinimas ir apskaita prasideda nuo kokybiškai ir išsamiai atliktų tyrimų. Gi gaivinimas, apsauga, įskaitant tinkamą panaudojimą (pritaikymą), prasideda nuo tinkamai parengtų strateginių dokumentų. Tai bendrieji planai (kompleksiniai planavimo dokumentai), strateginiai savivaldybių ir institucijų planai, specialieji paveldotvarkos ir ribų planavimo dokumentai. Labai svarbu, kad KVR būtų išsamiai pateiktos vertingosios savybės ir kiti duomenys. Pvz., jei apskritai nenustatytos Kauno senamiesčio vertingosios savybės, tai nekeista, kad Kauno bendrajame plane nėra užuominos apie vidaus vandenų kultūros paveldą, istorinių uostų akvatorijas, krantines ir pan.

Siekdama aktualizuoti šio kultūros paveldo apsaugos problemas, VKPK į ateinančių metų veiklos planą galėtų įtraukti senosios vidaus vandenų infrastruktūros klausimą ir priimti strateginį sprendimą, skirtą tik vidaus vandenų senosios infrastruktūros apsaugos būklės analizei bei siūlymų pateikimui. Būtų labai remtinos ir konferencijos rengimo šia tema iniciatyvos, nes kompleksiškai šio paveldo būties ir egzistencijos problemos Lietuvoje apskritai iki šiol nebuvo nagrinėtos.

KNNP direkcija kartu su Lietuvos jūrų muziejumi bei savivaldybėmis pagal kompetenciją galėtų inicijuoti programą „Senosios vidaus vandenų ir Nemuno deltos infrastruktūros tyrimai“.

Dar siūlyčiau atgaivinti nutrūkusią ilgaamžę tradiciją – atkurti senąją tarptautinę vidaus vandenų laivybą bent iki Kauno. Beje, tam tikslui galima pasinaudoti ir Londono memorandumo suteiktomis galimybėmis. Taip pat būtų pravartu sudaryti programą, pasinaudojant įvykusio seminaro medžiaga, ir susipažinti su senaisiais vidaus vandenų infrastruktūros kompleksais ir objektais, vandens keliais natūroje. Be to, reikėtų pratęsti pakrančių paveldo tyrimo gairių rengimą pirmiausia nustatant bei apibrėžiant patį tyrimo objektą. Susisiekimo ministerija ir savivaldybės bei parkų direkcijos planavimo dokumentuose pagal kompetenciją turėtų suderinti skirtingų savivaldybių vidaus vandenų reguliarių ir periodinių, taip pat užsakomųjų laivybos maršrutų plėtojimą skirtingų savivaldybių teritorijose.

Vidaus vandenų infrastruktūros paveldą (kultūros paveldo objektus) būtina saugoti ir laikytis jo tausojamojo panaudojimo bei pritaikymo prioriteto. Dėl to siektina atkurti, restauruoti ir plėtoti senąją Nemuno kelio, Rusnės, Klaipėdos, Smiltynės, Juodkrantės, Drevernos vandenų infrastruktūrą poilsiautojų, kruizinių laivų turistų plukdymui iš Klaipėdos uosto tradiciniais bei nedideliais keleiviniais laivais į Kuršių neriją ilgesniam poilsiui (Juodkrantę, Nidą, Pervalką, Preilą), 1-2 dienų (panaudojant ir plėtojant ir botelių infrastruktūrą) pažintiniam turizmui. Todėl reikės restauruoti ir pritaikyti senuosius uostus (pradedant senuoju Nidos uostu), uostelius, prieplaukas, jachtklubus, statyti replikas, panaudoti jau esančius tradicinius laivus, kitus restauruoti, konservuoti, atpirkti istorinius laivus (pvz., Italijos vandenyse bemaž iki pastarųjų metų plukdžiusį turistus Lietuvos laivą; žr. „Klaipėdos miesto praeitis dūla Italijoje“, 2013-04-06 Asta Dykovienė, skaitykite daugiau: http://klaipeda.diena.lt/naujienos/klaipeda/miesto-pulsas/klaipedos-miesto-praeitis-dula-italijoje-589362#ixzz4AEeUKAc2), plėtoti tradicinių laivų statybos verslą. Labai svarbu yra suplanuoti ir įrengti Klaipėdoje, Kaune, Rusnėje, Drevernoje, Šilutėje ir kt. Kuršių nerijos poilsiautojų bei turistų automobilių statymo infrastruktūrą.

Siūlau atsisakyti penkių žvaigždučių viešbučio statybos planų senojo Nidos uosto infrastruktūros teritorijoje, o tarptautiniu įvardintą Nidos uostą, t.y. istorinę jo dalį su istorine akvatorija, pritaikyti ir tradicinių užsienio mažųjų ir vidutinių laivų švartavimui, taikant Londono memorandumo nuostatas.

Siūlyčiau atgaivinti senuosius keleivinius maršrutus Klaipėda–Juodkrantė–Nida ir kt. Derėtų atkurti Juodkrantės keleivių uosto ir kt. istorinius istorinės vidaus vandenų infrastruktūros pastatus.

Svarbu atgaivinti laivybą Dangės upe, atkurti tradiciją bei vidaus vandenų paveldo elementus. Pirmiausia tai sietina su Dangės upės prieškario laivyba – tradicija plaukti į pamaldas, tradicija plaukti iš ūkių, Tauralaukio ir kt. dvarų, surinkti pieną, kitus maisto produktus bei žaliavas; tai ir tradiciniai pramoginiai pasiplaukiojimai į užmiesčio iškylas gamtoje bei į kavines (nuoroda į straipsnį Kultūros baruose „Pavojaus varpai Klaipėdos krašto kultūros paveldui“/Algimantas Gražulis, 2006, Nr. 4-5).

Tvarkant Klaipėdos senamiestį labai svarbu yra atkasti senąją miesto–tvirtovės (vad. Bastionų kompleksu, UK-10457) fosą perimetru nuo Jono įplaukos ir kalnelio iki Taikos prospekto (ją riboja Gelderno–Purmarko bastionai sujungti kurtina su poternomis), atskleisti miesto panoramose bei kraštovaizdyje gynybinius įtvirtinimus (žr. nuotraukas). Šiuos vandenis pritaikyti mažųjų laivų švartavimui, daugiausia vidaus vandenų laivybai.

Taip pat reikėtų atskleisti kultūriniame kraštovaizdyje, restauruoti ir pritaikyti turizmui, keleivių ir turistų plukdymui Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) ir Ventos-Dubysos (su Bubių žiemos uosto liekanomis) kanalus. Pritaikykime ir panaudokime tradicinei laivininkystei bei muziejinei ekspozicijai Kauno upių ir jūrų senųjų sandėlių kompleksą (UK-822).

Reikėtų aktyvinti senųjų uostų, uostelių, prieplaukų, pirsų, laivų statyklų ar jų vietų, švyturių ar jų vietų, polderių ir kitų pavienių objektų ar jų grupių pažinimo, atskleidimo, apskaitos ir pritaikymo procesus, užtikrinti stabilią fizinę šio paveldo objektų būklę, aktualizuoti tematiką, užtikrinti vidaus vandenų laivybos tradicijų tęstinumą; pažymėti istorinių sunaikintų uostų vietas.

Apie 1860 metus jau buvo nuolatiniai keltai ties Raudondvariu ir Babtais ir kt. Galėtume atgaivinti šią, senąją grafų Tiškevičių ir kitų žymių LDK bei Lietuvos istorinių giminių upeivystės tradiciją. Atgaivintinas ir senasis keltų kelias Rusnėje.

Į upeivystės bei vidaus vandenų infrastruktūros gaivinimo veiklą būtina įjungti nevyriausybines jaunimo organizacijas.

Pranešimas su nuotraukomis, skaitytas 2015-11-25 seminare, Klaipėdoje.

Privalomas priedas – 46 nuotraukos su komentarais (susipažinti galima Komisijos administracijoje).

Pranešimą parengė Algimantas Gražulis.