Pradžia > Naudingos nuorodos > Institucijos, atskaitingos Seimui > Valstybinė kultūros paveldo komisija > Veikla > Konferencijos

 

 

Konferencijos pranešimas „JŪRINIO KULTŪROS PAVELDO SAMPRATOS, APSAUGOS IR TEISINIO REGLAMENTAVIMO PROBLEMOS LIETUVOJE“

                       

SANDARA. Pasaulis susideda iš dviejų dalių - kontinentų (žemynų, sausumos) ir vandens (vandenynų ir jūrų). Vandenynai ir jūros apima šiek tiek daugiau kaip 70 % Žemės paviršiaus. Skirtingas šių dviejų dalių fizinis pavidalas (sudėtis bei fizinės savybės) bei dydžiai (apimtys) sąlygoja ir daugelį kitų esminių skirtumų. Labai skiriasi šių dalių augmenija bei gyvūnija bei antropogeninė terpė (aplinka). Taip pat skirtingi yra sausumos (žemynų) ir jūros aplinkos antropogeninių ir natūralių arealų dydžiai. Viena vertus nesunku įsitikinti (pastebėti), kad kontinentinės kultūros ir jos paveldo arealai šiuo metu yra žymiai didesni, nei jūrinės. Kita vertus žmogaus veiklos nepakeista (ar sąlyginai mažai įtakota), t.y. natūrali jūrų ir vandenynų aplinka (tai yra trimatės terpės samprata) užima daug (net nepalyginamai) didesnį plotą nei natūralūs kontinentinės aplinkos plotai. Taigi mažai pažeisto ar kitaip žmogaus veiklos pakeisto jūrų ir vandenynų (gamtos) paveldo arealas yra milžiniškas lyginant jį su atitinkamu (tokiu pat) kontinentiniu paveldu. Kita vertus bendrieji globalizacijos ir naujų, modernių „jūrų technologijų“ (JT Jūrų teisės konvencijos terminija) įsisavinimo, naujų jūrų kelių sistemų nustatymo procesai pastaraisiais dešimtmečiais jau pavojingai įtakoja ir milžinišką vandenynų bei jūrų aplinką (vandens sudėtį, dugno paviršių, temperatūrą, gyvūnijos bei augmenijos raidą ir kt.). Pastebima tendencija - žmonija sugrįžta į jūrų ir vandenynų aplinką. Apibendrinant tai kas pasakyta bei atsižvelgiant į jūrinės kultūros savybes bei ypatumus, kuriuos taip pat aptarsime šiame pranešime, galima prognozuoti, kad ateities jūrinės kultūros ir jos paveldo arealas bus daug didesnis už kontinentinį.

DVI KULTŪROS, JŲ PAVELDAS IR AREALAI. Kasdieninio gyvenimo rutina užgožia esminius dalykus, todėl paprastai mes nepastebime dviejų realiai egzistuojančių ir tampriai susijusių, tačiau labai skirtingų ne tik fizine prasme pasaulio dalių - kontinentinės ir jūrinės bei labai skirtingų jų kultūrų. Todėl neatsitiktinai pasaulio kultūra irgi skirstoma į kontinentinę ir jūrinę. Toks skirstymas dažniausiai vyrauja tik siaurose akademinėse ar profesinėse bendruomenėse ir sudaro prielaidas užduoti gausybę klausimų, suformuluoti atitinkamas užduotis, tačiau jų neišsprendžia. Siekiant suformuoti ir įtvirtinti sisteminį požiūrį (sampratą), šios dvi kultūros turi būti įvertintos ir išskirtos pagal jų prigimtį bei būdingus bruožus, nustatant jų teritorijas bei arealus. Antropogenines teritorijas pagal jose dominuojančios kultūros pobūdį reikėtų priskirti kontinentinės ir (arba) jūrinės kultūros arealams. Teritorijas, kuriose dominuoja jūrinis kultūros paveldas reikėtų priskirti jūrinio kultūros paveldo teritorijoms (atitinkamai ir kraštovaizdžius), išskirti jo arealus. Taigi Jūrinės bei kontinentinės kultūros ar atitinkamo paveldo arealai gali būti nustatomi ir pažymėti pagal juose dominuojančios kultūros ar paveldo pobūdį. Šis darbas, kuris pirmame jo etape turėtų būti mokslinis tiriamasis, kol kas neatliekamas ne tik Lietuvoje, bet mano žiniomis, ir Europoje. Šią nuomonę pagrindžia ir Lietuvoje galiojantys tarptautiniai Jūrų teisės aktai bei susitarimai, kuriuose apskritai nėra išskirta jūrinė kultūra ir jos paveldas. Siekiant nuodugnesnio pažinimo, sistemiškos ir veiksmingesnės jūrinio kultūros paveldo apsaugos, apimančios ir jūrinį tradicinį gyvenimo būdą, neišvengiamai iškyla teisės aktų rengimo ir tobulinimo klausimas. Reikėtų inicijuoti dviejų kultūrų  ir jų paveldo sampratą įteisinančių bei jūrinį kultūros paveldą reglamentuojančių teisės aktų rengimą ir jau esančių pakeitimus bei papildymą. Tačiau tuo klausimu pirmiausia turėtų būti susitarimas ir pritarimas šioje konferencijoje.

Teritorinė apsauga ir planavimas. Šios veiklos pradžia turėtų būti minėtų kultūrų ir jų paveldo  arealų nustatymas. Pažymėtina, kad jūrinės kultūros ir jos paveldo teritorijos nebūtinai turi sutapti.  Pavyzdžiui, dykumose, toli nuo jūros kranto yra aptinkamos senovinių jūrinių laivų liekanos. Konstatuotina, kad Lietuvoje neištirti ir teritorijų planavimo dokumentuose nepažymėti jūrinio kultūros paveldo arealai. Taip sakydamas neturiu omeny atskirų po vandeniu rastų istorinių laivų, konstrukcijų ar radinių.

Ištyrus, nustačius ir pažymėjus jūrinio kultūros paveldo arealus būtų atliktas didelės apimties Lietuvai itin reikšmingas darbas, kurio apibendrinti rezultatai pirmiausia būtų pritaikomi teritorijų planavimo dokumentuose. Moksliniu pagrindu susistemintų duomenų apie jūrinį kultūros paveldą stoka įtakojo LR teritorijos bendrojo plano bei kitų bendrųjų planų sprendinių kokybę.  Rengiamame Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos bendrajame plane nenustatytos Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos jūrinio paveldo, laivybos bei kitų hidrotechninių įrenginių sistemų dominuojančių savybių (ypatumų) atskleidimo ir sustiprinimo istoriniame kultūriniame kraštovaizdyje kryptys. Jūrinio kultūros paveldo teritorinės apsaugos, uostamiesčio istorinio jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio ((jūrinės(io) kultūros paveldo kraštovaizdžio) atskleidimo bei dalinio atkūrimo sprendiniai, išskyrus kai kuriuos fragmentus, neparengti ir jau patvirtintame Klaipėdos miesto savivvaldybės teritorijos bendrajame plane. Jūrinio kultūros paveldo apsaugos ir plėtojimo sprendinių, įskaitant ir pasaulinės (išskirtinės) vertės bei reikšmės jūrinį kultūrinį Kuršių nerijos kraštovaizdį, labai stokojama rengiamame Neringos savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrajame plane. Netgi palyginus išsamiame ir kokybiškai parengtame 1994 metais Vyriausybės patvirtintame ir iki šiol galiojančiame Kuršių nerijos nacionalinio parko generaliniame plane (planavimo schemoje) akivaizdžiai stokojama jūrinio kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo sprendinių ir netgi tokio požiūrio į visą šio išskirtinės vertės kultūrinio Kuršių nerijos kraštovaizdžio komplekso apsaugą ir naudojimą.

Būdingas jūrinės kultūros bruožas yra tas, kad ji žymiai atviresnė ir visuomet buvo ir tebėra persipynusi su įvairių pasaulio tautų ir valstybių kultūromis, t.y. labiau kosmopolitiška ir dinamiška nei kontinentinė, kuri dar vadinama agrarine kultūra. Tiesa, pastaruoju metu globalizacijos procesų bei naujų technologijų įtakoje šis jūrinės kultūros bruožas sparčiai niveliuojamas (devalvuojamas). Šio reiškinio pradžia gali būti siejama su geležinkelių tinklo bei garlaivių atsiradimu.

Šios kultūros dinamiškumą ir kosmopolitiškumą sąlygojo svarbiausias jūrinės kultūros ir jos paveldo komponentas – laivas ir jo savybės.  

SVARBIAUSIAS KOMPONENTAS. Reikšmingiausias jūrinės kultūros, o ir jos paveldo komponentas – laivas, be kurio mes neįsivaizduojame nei jūrinės kultūros, nei jos paveldo, nei jūrinio gyvenimo būdo, amatų, verslo (žvejyba, medžioklė ir kt.), jūrų prekybos, jūrų karybos, jūrų pramonės, jūros salų ir kitų jūros įrenginių statybos, išteklių gavybos, jūrinių tyrimų, jūrų aplinkos apsaugos ir apskritai jūrinės tradicijos. Be laivų mes neįsivaizduojame ir uostų. Dauguma terminų, sąvokų taip pat susiję su laivu, jo dalimis ar elementais bei laivyba. Būdingi istorinių laivų bruožai yra šie - ilgus amžius laivai buvo didžiausių išmatavimų ilgiausius atstumus įveikianti ir didžiausius krovinius pergabenanti transporto priemonė. Be to, jūrų laivų pakrovimo ir iškrovimo darbų bei kelionių trukmė taip pat buvo ilgiausia, todėl kitas išskirtinis jų bruožas buvo (iš dalies ir išliko), kad laivas yra namai, t.y. ilgalaikis gyvenamas būstas. Šie bruožai sąlygojo kitų jūrinio kultūros paveldo komponentų bei elementų sąrangą, dydžius, ypatumus bei kitas charakteristikas. Tokių įspūdingų išmatavimų nuolat ilgais atstumais judančios (plaukiančios) architektūros praėjusiais laikais nebuvo, nėra ir dabar. Sąvoka „architektūra“ visiškai atitinka laivo esmę. Jis ir yra apibrėžtas kaip plaukiojantis statinys (LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas, 2 str. 7 d.), arba kuris gali būti naudojamas laivybai. Tačiau Europos architektūros paveldo apsaugos konvencijoje, kaip ir kitose paveldosaugos konvencijose laivo ir jūros aplinkos dalykai nereglamentuoti. Apskritai daugumos Lietuvoje galiojančių tarptautinių konvencijų bei kitų dokumentų leksika orientuota į kontinentinę aplinką bei į sausumos objektus. Tik maža kultūros paveldo sąvokų, leksikos ar potekstės dalis yra skirta jūriniam kultūros paveldui. Turbūt vienintelę Europos archeologijos paveldo apsaugos konvenciją būtų galima „pritemti“ prie kadaise nuskendusių istorinių jūrinių laivų, kadangi joje nustatyta, kad „archeologijos paveldas apima tiek žemės paviršiuje (bet nenurodytas vandens paviršius), tiek po vandeniu esančias struktūras, konstrukcijas, pastatų grupes, įsisavintas aplinkas, kilnojamuosius objektus, kitų rūšių paminklus bei jų aplinką“ (1 str. 3 d.). Po vandeniu esantį jūrinį kultūros paveldą (ir ne tik ) - statinius, kilnojamuosius objektus, struktūras, vietoves ir kt. reglamentuoja UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija.  Tačiau ir šiuose dokumentuose jūrinis kultūros paveldas nėra išskirtas pagal kultūrinę prigimtį ir tuomet egzistavusią sociokultūrinę aplinką. 

Jūrinė kultūra - ne tik judanti architektūra, jūromis bei vandenynais plaukiojanti sala su savita bendruomenine struktūra. Jos dinamiškumas pasireiškia dar ir tuo, kad ši kultūra, o kartu ir jos paveldas, tradicijos neretai labai toli įsiskverbia į žemyninę (kontinentinę) aplinką. Visame pasaulyje yra žinomi milžiniški jūrų uostai su visa tokio tipo uostams būdinga infrastruktūra Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Brazilijoje, Argentinoje, Urugvajuje ir kt. valstybėse nutolę nuo jūros ar vandenyno ne vieną dešimtį ar net šimtą jūrmylių. Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje Temzės upe jūriniai laivai plaukioja net iki Tilberio. Brazilijoje Manauso jūrų uostas prie Amazonės intako nutolęs daugiau kaip tūkstantį jūrmylių nuo upės žiočių Atlanto vandenyne. Viduramžiais jūrų uostų sistemos būta ir Nemune (žr. MLE). Taigi yra daug pavyzdžių, kai dideli jūrinės kultūros bei jos paveldo arealai yra pasaulio kontinentinėse dalyse.

Vikingų, olandų ir anglų istorinės epochos (teneįsižeidžia portugalai ir ispanai) yra trys ypatingo jūrinio aktyvumo laikotarpiai, kurie suteikė pagreitį civilizacijos raidai. Žinoma, derėtų prisiminti, kad didžiuosius geografinius atradimus padariusių asmenų tarpe itin daug yra portugalų jūrininkų. Visos jūrinės kultūros epochos paliko milžinišką, daugiasluoksnį materialųjį ir nematerialųjį, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį jūrinį kultūros paveldą, jūrinius (marinistinius) kultūrinius kraštovaizdžius ir t.t. Tiesa, didžioji dalis turtingo jūrinio paveldo išliko tik paveiksluose, graviūrose, nuotraukose, aprašymuose, pasakojimuose bei legendose. Lietuva skurdi istorinių tradicinių laivų paveldu. Dar 20 a. šešto dešimtmečio pabaigoje, o ir septintajame,  (tai liudija ne tik prisiminimai, bet ir nuotraukos) Kuršių mariose plaukiojo dešimtys, o gal ir šimtai kurėnų. Po to jie gana sparčiai buvo sunaikinti. Šiuo metu prasidėjęs jų atkūrimo etapas. Jau yra atkurtos 8 kuršvaltės. Tačiau išskirtinių jūrinių kultūrinių kraštovaizdžių yra ir Lietuvoje. Pasaulinės reikšmės ir vertės - jūrinis kultūrinis Kuršių nerijos kraštovaizdis. Tačiau jam iškilusi reali grėsmė.

VIEŠOJI TERMINIJA IR TEISINIO REGLAMENTAVIMO SĄVOKOS BEI PROBLEMATIKA. Vertingi ir reikšmingi iki šiol išlikę (mus pasiekę) kontinentinės ir jūrinės kultūrų nekilnojamieji, kilnojamieji objektai (jų dalys, elementai ar fragmentai), kompleksai ar jų sankaupos bei dvasinės raiškos, etninio, tradicinio gyvenimo elementai sudaro Lietuvos Respublikos kultūros paveldą. Kultūros paveldo dalis - jūrinis kultūros paveldas yra LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų teritorijų, Pajūrio juostos, Žemės įstatymų, Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, Europos architektūros paveldo apsaugos, Europos archeologijos paveldo apsaugos, Europos kraštovaizdžio konvencijų, kitų tarptautinių susitarimų ir įsipareigojimų reglamentavimo bei Tarptautinės jūrų teisės nagrinėjimo objektas. Jūrinį paveldą Lietuvoje taip pat reglamentuoja bei jo apsaugą įtakoja LR Jūros aplinkos apsaugos [1], Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (deja, 2002 m., matyt neatsitiktinai, pakeistas kultūros paveldo apsaugai nepalankia linkme, išbraukus 11 straipsnio 13 punktą „uosto kultūros vertybių apsauga“, pirmiausiai taip pabloginant jūrinio ir povandeninio paveldo apsaugą), Vandens (taikomas tik vidaus vandenims), Valstybės sienos ir jos apsaugos, Aplinkos apsaugos (Žin., 1992, Nr. 5-75), Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (Žin., 1996, Nr. 82-1965, Įstatymo aktuali redakcija nuo 2005-07-12) įstatymai bei kiti jūrų teisės aktai.

Konstatuotina, visuose šiuose teisės aktuose nevartojama jūrinio kultūros paveldo sąvoka, jis neišskirtas pagal kultūrinę prigimtį ir sociokultūrinį pobūdį.  

Aplinkos apsaugos įstatyme nustatyta (2005 m. Įstatymo redakcija), kad „aplinka – gamtoje funkcionuojanti tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, dirvožemio, augalų, gyvūnų, organinių ir neorganinių medžiagų, antropogeninių komponentų) visuma bei juos vienijančios natūraliosios ir antropogeninės sistemos.“ (1 str. 1 d.). Be to, apibrėžta, kad „aplinkos apsauga – aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio neigiamo poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius.“ (1 str. 2 d.). Šis įstatymas nustato, kad aplinkos apsaugos objektas yra LR teritorijoje esanti aplinka, taigi ir jūros aplinka su joje esančiu jūriniu kultūros paveldu, ir LR jurisdikcijai priklausantys gamtos ištekliai (žr. 3 str.). Nustatyta, kad „žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (įskaitant saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms (visuomenei), (toliau – funkcijos) pablogėjimas“ (žr. 1 str. 21 d.). Įstatyme taip pat išskirti ir kultūros objektai ir statiniai (1 str. 11 d.), tačiau nėra atskirų kultūros paveldo, jo objektų, kompleksų, vietovių, juolab, jūrinio kultūros paveldo, sąvokų. Tiesa, pagal Saugomų teritorijų įstatymą (STĮ) kultūros paveldo objektai (vertybės) taip pat yra saugomos teritorijos (žr. 4 str. „Saugomų teritorijų sistema“, 1 d., 1 p. bei 10 ir 11 str.). Tačiau kultūros paveldo sąvokos ir prevenciniai jo apsaugos reikalavimai yra su Aplinkos apsaugos įstatymu tampriai susijusiame Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme. Jame kaip planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo subjektas yra nustatyta ir valstybės institucija, atsakinga už kultūros vertybių apsaugą (žr. 5 str. 1 d. 2 p.) ir, kas labai svarbu, - visuomenė. Įstatyme nustatyta, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikis vertinamas kraštovaizdžiui, teritorijoms, kurios vertingos istoriniu, kultūriniu arba archeologiniu požiūriu, kultūros paveldui ir šių bei visų kitų Įstatyme nurodytų veiksnių sąveikai (7 str. 6 d. 1 ir 2 p.).

Taip pat nustatyta, kad poveikio vertinimo Ataskaitoje pateikiamas aplinkos komponentų, kuriuos planuojama veikla gali paveikti aprašymas; galimo tiesioginio ir netiesioginio planuojamos ūkinės veiklos poveikio (...) kraštovaizdžiui (taigi ir jūriniam kultūriniam), (...) nekilnojamosioms kultūros vertybėms (taigi ir jūrinio kultūros paveldo objektams, kompleksams bei vietovėms) bei kitų šiame Įstatymo punkte nurodytų aplinkos komponentų tarpusavio sąveikai apibūdinimas ir įvertinimas (9 str. 1 d.). Poveikio aplinkai vertinimas privalomas Jūros uostų akvatorijų bei įplaukos kanalų gilinimui (2 priedo 10.10 p.); jūrų krovinių paskirstymo  ar perkrovimo įrenginių  ar terminalų įrengimui (kai įrengiamas didesnis kaip 0,5 ha plotas) (2 priedo 10.4 p.); žemės plotų atgavimui iš jūros (2 priedo 1.11 p.); priešerozinių jūros pakrantės statinių ar įrenginių, galinčių pakeisti jūros pakrantę (pvz., pylimų, molų ir kt.) statybai ir įrengimui (2 priedo 10.17 p.); jūros uostų ar prieplaukų įrengimui (laivams, kurių keliamoji galia, - mažiau kaip 1350 tonų, o uosto daugiau kaip 1 ha) (2 priedas 10.8 p.); vidaus vandenų kelių, uostų ar prieplaukų įrengimui (kai tinka laivams kurių keliamoji galia  - mažiau kaip 1350 tonų, o uosto ar prieplaukos plotas – daugiau kaip 1 ha.) (2 priedo 10.9 p.) ir kt.

Šiame įstatyme jūrinis kultūros paveldas taip pat nėra išskirtas kaip atskiras jūros aplinkos komponentas bei paveldo dalis. Tačiau laikantis šio įstatymo pastaraisiais metais buvo galima nustatyti daug vertingųjų jūrinio kultūros paveldo savybių, surasti, išaiškini vertingų šio ir povandeninio paveldo objektų, radinių, elementų, daug jūrinio kultūros paveldo konservuoti bei restauruoti. Valstybės saugomose istorinėse Klaipėdos dalyse bei greta jų buvo vykdomi ypač didelių apimčių Klaipėdos valstybinio jūrų uosto statybos darbai (plėtra) – jūrinio kultūros paveldo objektų - istorinių uostų akvatorijų gilinimas bei krantinių rekonstravimas, naujo kruizinių laivų terminalo įrengimas, nuo senų senovės laivybai pritaikyto ir naudojamo Klaipėdos sąsiaurio istorinio farvaterio gilinimas (kai kur iki 14 m.) ir uosto rekonstravimas. Retorinis klausimas – kaip Klaipėdos valstybinio uosto direkcija, Kultūros ministerija, Kultūros paveldo departamentas ir Klaipėdos miesto savivaldybė užtikrino jūrinio kultūros paveldo apsaugą? Kaip institucijos panaudojo esamą situaciją didelės apimties jūrinio ir povandeninio kultūros paveldo tyrimams. Ar buvo įvertintas Klaipėdos sąsiaurio gilinimo iki 14 m (per visą istoriją tokio gylio nėra buvę) ilgalaikis poveikis Kuršių nerijos kultūriniam kraštovaizdžiui ir kokie vertinimo rezultatai?

Tačiau augant verslininkų poreikiams, pasiekto 14 metrų gylio jau neužtenka. Uostą planuojama dar labiau gilinti. Šie ketinimai labai konkretūs, o į Klaipėdos uostą įplaukiančių laivų apimtys auga kaip ant mielių. Dar birželio mėnesį Klaipėdos uoste, prie „Smeltės“ krovos krantinės pirmą kartą buvo prišvartuotas, iškrautas ir pakrautas (pirmas bandymas) tokių didelių išmatavimų - 244 metrų ilgio, 12,5 metrų grimzlės tarpžemyninis konteinerinis laivas „MSC Brianna“. Po to, birželio ir liepos mėnesiais sekė kiti bandymai su dar didesniais laivais. Informacijoje nurodoma, kad pilnai pakrovus kai kuriuos iš šių laivų, jiems jau dabar būtinas daugiau kaip 14 metrų gylio uosto kanalas ir krovos prieplaukos. Kaip tik 2009-09-09  į Klaipėdos uostą įplaukė šią vasarą jau eilinį kartą ir vėl iki šiol didžiausias krovininis konteinerinis laivas „MSC Aniello“, kurio ilgis beveik 260 metrų, o didžiausia  grimzlė 13 metrų, tačiau tai ne viskas.... Jau kalbama apie galimybes Klaipėdos uoste pakrauti ir iškrauti žymiai įspūdingesnių matmenų laivus....   

Beje jau manoma, kad ir Baltijos jūros bei jos prieigų vandenys kai kur per seklūs okeaniniams laivams, kurie, planuojama, pasieks ir Klaipėdos uostą....

Lietuvoje galiojančių Jūros teisės aktų esminiai reikalavimai nesuderinti su Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo  įstatymais. Priešingai nei Aplinkos apsaugos bei Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymuose, LR jūros teisės sistemoje, pirmiausia LR Jūros aplinkos apsaugos įstatyme, sąvoka „jūros aplinka“ apibrėžiama tik išimtinai gamtinė aplinka (žr. [1] apibrėžimą žemiau), ignoruojant joje esančias antropogenines sistemas ar jų komponentus bei elementus, t.y., ignoruojamas visas jūrinis kultūros paveldas ir net dideli teritoriniai-erdviniai jo dariniai, istoriškai susiformavę vertingi ar net kultūriniais simboliais tapę jūriniai kultūriniai kraštovaizdžiai, vertingi istoriniai uostamiesčiai, uostai, nuskendę senoviniai laivai ir kt. Laikantis tokio apibrėžimo ir jo logikos, nesudėtinga nustatyti, kad jūra plaukiantis tradicinis burlaivis arba nugrimzdęs istorinis uostas, mus pasiekę senovinių uostų akvatorijos su įranga jau nėra jos aplinkos elementai ar dalys ir apskritai nėra jūros aplinkoje (žr. [1] apibrėžimą žemiau). Kita vertus, šiame įstatyme pateiktas laivo apibrėžimas iš dalies lyg ir paneigia kai kurias esmines šio apibrėžimo nuostatas ir logiką (žr. [2] apibrėžimą žemiau).... Tačiau laivas, nors, kaip nurodyta, ir yra plaukiojantis jūros aplinkoje (jis apibrėžtas kaip ir Helsinkio konvencijoje, kurioje nurodyta, kad laivas „eksploatuojamas jūros aplinkoje“) vis tik netampa šios aplinkos elementu, nes dirbtinai atsiejamas ir traktuojamas kaip jos svetimkūnis, t.y. bemaž blogybė.... Todėl visiškai nekeista, kad Klaipėdos istorinių jūrų uostų akvatorijos, įskaitant Dangės upės atkarpą iki senojo geležinkelio tilto (žr. jūrų uostų sampratą bei apibrėžimus teisės aktuose bei 1997 m. Tarptautinės jūrų teisės vadovėlyje, 28-29 psl.), ir kiti istorinių Klaipėdos uostų bei kelių vandenys, nėra valstybės saugomų kultūros vertybių - Klaipėdos senamiesčio bei istorinės šio miesto dalies - sudėtinis ir neatsiejamas komponentas bei šių kultūros vertybių teritorijų dalys. Deja, be istorinių vandenų, be akvatorijų, farvaterių, reidų uostamiestis, ypač jo istorinis jūrų uostas, o tiksliau apibūdinus - uostai, yra apskritai nesuvokiamas ir neįmanomas. Jo kultūrinis kraštovaizdis, panoramos, siluetai netenka pagrindinio prigimtinio elemento, be kurio uostas nefunkcionuoja, t.y. tampa visiškai kitu struktūriniu dariniu.

Tai jau ne tik jūrinio kultūros paveldo sampratos dalykai, bet ir Valstybinės kultūros vertybių apskaitos bei apsaugos problemos.

Kaip jau iš dalies pastebėjome ir šiame pranešime, sąvoka „aplinka“ plačiai vartojama ir kituose LR (žr. Aplinkos apsaugos ir Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymus) bei tarptautinės teisės aktuose (žr. Europos architektūros paveldo apsaugos konvenciją) jau kita, materialųjį antropogeninį pradą kaip neatsiejamą aplinkos dalį integruojančia, o ne kategoriškai atskiriančia  prasme, todėl neatitinka susiaurintos jūros aplinkos sampratos.       

Pateikiu tuos LR Jūros aplinkos apsaugos įstatyme nustatytus sąvokų apibrėžimus, be kurių šis pranešimas būtų nepakankamai išsamus ir aiškus:

[1] – „jūros aplinka – gyvosios ir negyvosios gamtos elementai, esantys jūroje, virš jūros ir žemės gelmėse po jūra (oras, vanduo, ir žemės gelmės po jūros dugnu, jų gamtos ištekliai)“ (3 str. 7 d.); [2] - „laivas – bet kokio tipo laivas, neatsižvelgiant į jo vėliavą, plaukiojantis jūrų aplinkoje, įskaitant laivus su povandeniniais sparnais, oro pagalve, laivus galinčius veikti po vandeniu, ir plūduriuojančius aparatus“ (3 str. 12 d.); [3] – „jūros rajonas – LR vidaus vandenys, teritorinė jūra ir išskirtinė ekonominė zona“ (3 str. 9 d.). [4] – „teritorinė jūra – Lietuvos Respublikos pakrantės 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros vandenų juosta, kuri yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teritorijos dalis ir kurios ribas su gretimomis valstybėmis nustato LR tarptautinės sutartys ir visuotinai pripažinti tarptautinės teisės principai bei normos“ (3 str. 17 d.; 2008 m. Įstatymo redakcija); [5] – „vidaus vandenys – Lietuvos Respublikos Kuršių marios ir jūrų uostų akvatorijos į rytus nuo linijos, jungiančios labiausiai į jūrą nutolusius jūrų molų taškus“ (3 str. 19 d.). Kita vertus, dešimtame Įstatymo skirsnyje nustatyta jūros rajono pakrantės apsauga (52-58 str.; 2008 m. Įstatymo redakcija), tačiau neapibrėžta pati „jūros rajono pakrantės“ sąvoka. 52 straipsnyje nustatyta, kad „jūros rajono pakrantės vertingiems arba būdingiems kompleksams bei rūšims, paukščių migracijos, žiemojimo, rinkimosi, žuvų neršto vietoms išsaugoti Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka gali būti steigiamos saugomos teritorijos“. Taigi LR teisinėje sistemoje kultūros vertybių teritorinės apsaugos teisiniai pradmenys yra nustatyti. Tik reikėtų juos papildyti ir/ar detalizuoti jūrinio kultūros paveldo apibrėžtimis (sąvokomis) ir nuostatomis. Juk akivaizdu, kad šiame įstatyme turima omeny tik pakrantės (ne kranto!) ir tik vertingų arba būdingų gamtinių kompleksų teritorinė apsauga. Kol kas tai įrodo ir Lietuvos saugomų teritorijų plėtojimo praktika.

Gi jūros rajono pakrantės objektų, kompleksų teritorinę apsaugą, įskaitanti ir saugomas vietoves, reikėtų susieti ir su kranto (pajūrio, pamario) jūrinio kultūros paveldo kompleksų ir vietovių teritorine apsauga. Tokia apsaugos sistema padėtų įteisinti šių jūrinio kultūros paveldo darinių kompozicinį-estetinį vientisumą, dirbtinai neskaidant jų į atskirus, dirbtinai suformuotus sausumos ir jūros aplinkos teritorinius kompleksus. Viena vertus, nei viename iš šių įstatymų (turiu omeny JAAĮ ir STĮ) ir neapibrėžta, kas yra ta „jūros rajono pakrantė“. Kita vertus, Jūros aplinkos apsaugos įstatymo 54 straipsnyje  yra  nuoroda į Pajūrio juostos įstatymą (Žin., 2002 , Nr. 73-3091), kuriame  tokio  sausumos ir jūros aplinkos dirbtinio atsiejimo  jau nebėra. Jame nustatyta priešingai – [6] – „pajūrio juosta – sausumos (kopagūbris, prieškopė, klifas, paplūdimys) ir jūros akvatorijos (povandeninis šlaitas iki 20 m gylio izobatos) dalis, kurios apsaugos ir naudojimo režimą nustato įstatymai ir kiti teisės aktai“; [7] – akvatorija – tam tikras natūralaus arba dirbtinio vandens baseino (jūros) plotas“; [8] – rekreaciniai ištekliai – gamtinės ir kultūrinės kraštovaizdžio vertybės (taigi ir jūrinio kraštovaizdžio kultūros paveldo), kurios gali būti ar yra naudojamos rekreacijai“. Įstatyme nustatytos pajūrio juostos sudedamosios dalys apima ir visą Kuršių neriją, ne siauresnę kaip 100 metrų nuo jūros kranto linijos  sausumos teritoriją, besidriekiančią nuo Latvijos Respublikos sienos iki Klaipėdos uosto šiaurinio molo ir LR teritorinių vandenų Baltijos jūros akvatoriją iki 20 m gylio izobatos (žr. 4 str.). Tačiau ir šiame įstatyme aptiksime diskutuotinų dalykų, ypač  jūrinio kultūros paveldo sampratos tema.... Pavyzdžiui, kyla abejonių kaip reikėtų suprasti sąvoką „Kuršių nerijos....žemyninio pajūrio kraštovaizdis (žr. 3 str. 1 d. 1 p.) ir pan.? Be to, akivaizdu, kad tokiu apibūdinimu vėl sukeliamos abejonės  dėl  kraštovaizdžio ir netgi visos  pajūrio juostos vientisumo.

Nors ir gerokai vėluodama, Lietuvos Respublika 2003-09-09 m. pagaliau ratifikavo su pareiškimu Jungtinių Tautų „Jūrų teisės konvenciją“, priimtą 1982-12-10 Montego Bėjuje, ir Susitarimą dėl šios konvencijos XI dalies įgyvendinimo, priimtą 1994-07-28 (Žin., 2003, Nr. 107-4784 ir Nr. 107-4787).

1997 m. ratifikuota Helsinkio konvencija, t.y., 1992 m. Baltijos jūros aplinkos apsaugos konvencija su Helsinkio komisijos priimtomis rekomendacijomis (Žin., 1997, Nr. 21-499; 21-494) iš esmės reglamentuoja Baltijos jūros aplinkos apsaugą ir nustato jos taršos prevencijos reikalavimus bei sistemą. Konvencijos preambulėje kalbama apie istorinę ir dabartinę ekonominę, socialinę bei kultūrinę Baltijos jūros baseino vertę. Daugiau užuominų apie kultūros paveldo dalykus šioje Konvencijoje nėra.  Lietuvoje galioja ir MARPOL 73/78, t.y. 1973 m. Tarptautinė apsaugos nuo teršimo iš laivų konvencija, papildyta 1978 m. Protokolu ir Lietuvos Respublikos priimtomis pataisomis bei kiti jūros aplinkos gamtosauginio pobūdžio teisės aktai, kuriuose kultūros paveldo apsauga apskritai nenustatyta. Juose nėra net tokio paveldo sąvokos.

 

POVANDENINIO KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS KONVENCIJA, JOS YPATUMAI IR TAIKYMO PROBLEMOS. 2006 metais Lietuva ratifikavo  2001 metų UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją (Convention on the Protection of the Underwater Cultural Heritage). Deja, tai padaryta patyliukais. Šis dokumentas nebuvo nagrinėtas ar bent jau aptartas viešai. Nebuvo diskutuota ir tarpinstitucinėje plotmėje. Konvencijoje irgi nėra sąvokos „jūrinis kultūros paveldas“ ar kitų su jūriniu kultūros paveldu tiesiogiai siejamų sąvokų. Tačiau joje kalbama tik apie jūros aplinką. Bent taip galima numanyti atidžiai ją perskaičius. Nustatytas net tiesioginis ryšys su JT Jūrų teisės konvencija (3 str., 8 str. ir kt.) bei nurodyti net šios Konvencijos laikymosi reikalavimai (8 str., 11 str.). Tačiau Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija turi labai rimtą trūkumą. Jis yra veiklos susijusios su povandeniniu kultūros paveldu apibrėžime (žr. žemiau Konvencijos 1 str. 6 dalį), kuris yra dviprasmiškas, todėl neužkerta kelio povandeninio kultūros paveldo sunaikinimui (o gal jis tik blogai išverstas į lietuvių kalbą?) vykdant didelės apimties ūkinę veiklą (pvz., uosto, farvaterio ar kitus jūros gilinimo ar kitokius statybos darbus. Kitas svarbus teisės aktas - STR 1.07.02:2005 „Žemės darbai“ apskritai nenustato tokių žemės darbų (jūrų uostų akvatorijų ar farvaterių gilinimo ir kt.) kaip povandeniniai žemės darbai, t.y. darbų, kurie vienaip ar kitaip gali būti susieti su jūrinio kultūros paveldo apsaugos problematika. 

Konvencijoje apibrėžta, kad „povandeninis kultūros paveldas – visi kultūriniai, istoriniai ar archeologiniai žmogaus egzistencijos pėdsakai, kurie iš dalies arba visiškai, su pertraukomis arba nepertraukiamai po vandeniu yra išbuvę ne mažiau kaip 100 metų“; ir nurodyta, kad tai yra „vietovės, konstrukcijos, pastatai, dirbiniai, ir žmonių palaikai kartu su jų archeologine ir gamtine aplinka; laivai, orlaiviai, kitos transporto priemonės ir jų dalys, jų kroviniai arba kitoks turinys kartu su jų archeologine ir gamtine aplinka; ir priešistoriniai objektai“ (1 str. 1 d.). Taip pat apibrėžta, kad „Zona – jūros ir vandenyno dugnas bei gruntas, esantys už nacionalinės jurisdikcijos ribų“ (1 str. 5 d.); kad „su povandeniniu kultūros paveldu susijusi veikla - veikla, kurios pagrindinis objektas – povandeninis kultūros paveldas ir kuri tiesiogiai ar netiesiogiai gali fiziškai pakenkti povandeniniam kultūros paveldui“ (1 str. 6 d.); kad „taisyklės – su povandeniniu kultūros paveldu susijusios veiklos taisyklės, minimos šios Konvencijos 33 straipsnyje“ (1 str. 9 d.).

Konvencijoje nustatyti tik du privalomi pripažinimo povandeniniu paveldu kriterijai – jo buvimas po vandeniu ar dalinai po vandeniu, su pertraukomis ar nuolat, ne mažiau kaip 100 metų. Tiesa, nurodomos išimtys dėl jūros dugne paklotų vamzdynų ir kabelių, taip pat dėl kitų jūros dugne paklotų ir dar naudojamų instaliacijų. Tokie objektai ar įrenginiai nepripažįstami (nelaikomi) povandeniniu kultūros paveldu.

Akivaizdu, jog kai kurie objektai, pavyzdžiui, dauguma orlaivių, ir netgi kai kurios vietovės, nors ir ilgainiui arba dėl įvairių kitų aplinkybių yra atsidūrę jūros aplinkoje (pvz., orlaivis pašaunamas karo metu ar nukrenta sugedus varikliui, arba laivas nuskęsta kartu su kroviniu arba kitokiu turiniu ir t.t.), neturėjo ir neturi sąsajų su jūrine kultūra ir jos paveldu, tačiau kai atitinka abu Konvencijoje nustatytus privalomus kriterijus jie laikytini povandeniniu paveldu. Prieiname prie išvados, kad labai dažnai povandeninis kultūros paveldas, ypač kai kalbama apie nuskendusius krovinius, su jūrine kultūra bei jūriniu kultūros paveldu turi tik tiek bendro, jog buvo plukdomas jūra (miltai, kavos pupelės, automobiliai, gėrimai ir t.t.) ir tokiais atvejais neturėtų būti laikomas jūriniu kultūros paveldu vien todėl, kad atsidūrė po vandeniu. Ir priešingai, daug jūrinės kultūros paveldo objektų, vietovių ar jų dalių yra sausumoje, arba vidaus vandenyse (jau minėta istorinė Nemuno jūrų uostų ir prieplaukų sistema), nepriskirtuose jūrinei aplinkai, t.y., pagal LR galiojančią teisinę sampratą (įskaitant ratifikuotas konvencijas) net nėra jūros aplinkoje arba joje yra tik dalis vietovės, komplekso, jūriniam kultūros paveldui priskirtino kraštovaizdžio ar panašiai. Pagal aukščiau nagrinėtą susiaurintą jūros aplinkos apibrėžimą jūros aplinkai nepriskirtinos istorinių Klaipėdos, Šventosios jūrų uostų dalys, esančios sausumoje bei jų akvatorijos Šventosios ir Dangės upių žiotyse ir pan. Netgi jūros krantas, koks jis bebūtų, natūralus ar su antropogeninių sistemų dalimis bei elementais, pagal minėtą apibrėžimą jau nėra jūros aplinkos dalis. Pavyzdžiui, Klaipėdos uostamiesčio, Kuršių nerijos kraštovaizdžiai dažniausiai vadinami pajūrio kraštovaizdžiais (žr. Pajūrio juostos įstatymo 3 str. 1 d. 1p.), ar tik kultūriniais kraštovaizdžiais, tačiau iki šiol vengiama juos nagrinėti bei išskirti pagal jūrinę kultūrinę jų prigimtį ir sociokultūrinę terpę. Juk atlikus detalesnę analizę paaiškėja, kad šie kraštovaizdžiai yra jūros ir žmogaus sąveikos rezultatas. Dėl jų reikėtų apsispręsti ir tie kraštovaizdžiai, kuriuose dominuoja jūrinės kultūros ir jos paveldo kompleksai, objektai bei vietovės turėtų būti priskirti kultūrinio kraštovaizdžio jūriniam paveldui. Pagal šiuos požymius juos ir  reikėtų klasifikuoti.   

Ryškiausias inertiško požiūrio bei teisinės painiavos pavyzdys yra Kuršių nerija. Įteisintą Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją sudaro sausumos ir vandenų dalys. Kuršių nerijos kultūrinį kraštovaizdį sudaro sausumos bei jūros aplinkos (pagal jau minėtą susiaurintą jūros aplinkos apibrėžimą) dalys. Pagal kultūrinę ir gamtinę prigimtį šis darinys yra kultūrinis jūrinio paveldo kraštovaizdis. Jis sukurtas ilgalaikio teigiamo žmogaus sambūvio su jūros aplinka (su jūriniu klimatu, bangomis, su panirusiomis slenkančiomis kopomis ir t.t.). Apskritai, tai jūros aplinka. Jūra tai pasiglemžia dalį sausumos, tai atiduoda.... Amžiams slenkant nerija ar atskiros jos dalys baltų kopų pavidalu tai panirdavo, tai vėl iškildavo virš jūros.....Kai žmonės iškirto miškus, jai grėsė visam laikui vėl panirti kartu su visais žvejų kaimeliais. Tačiau žmogus pajuto galimą netektį ir pradėjo dirbti, kūrė ir kūrė bei kantriai ir nuosekliai įgyvendino savo kūrybos projektus, ir panaudojo jūros jėgą ir klimatą, ir visą jos įspūdingą  aplinką savo užmačioms, savo kultūrai šiame siaurame ir trapiame žemės lopinėlyje įtvirtinti ir plėtoti.

 Antai Pretorijus nurodo, - tikėtina, kad Kuršių ir kitų nerijų atsiradimą lėmė šiaurės rytų vėjas, nes jūroje yra daug smėlio kalnų, kurie kai kada iškyla ir tampa salomis (...), „Neriu“ prūsiškai reiškia „būti po vandeniu“ (ten pat, 425 psl., 16 paragrafas); pusė mylios nuo Klaipėdos, ties Smeltės kaimu, marios buvusios tik tokio pločio, kad vyras lengvai galėjo numesti akmenį į kitą krantą, tačiau dabar marių plotis siekia pusę mylios, ir dažnai jos dar pasiglemžia nemažai sausumos (Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, II t., Trečioji knyga „Prūsijos topografija“, 423 psl., 15 paragrafas). Kai įplaukos ar prieplaukos būdavo neištaisomai jūros srovių ar vėjų užnešamos smėliu ar žmonių užpilamos smėliu, akmenimis ar panašiai, nuskandinant laivus, uostų vietos buvo keičiamos. Klaipėdai taip nenutiko dėl išskirtinės gamtinės aplinkos ir nuoseklios bei kryptingos žmogaus veiklos, nors tokio pavojaus, sukelto žmonių veiklos, na ir gamtos, būta ne kartą.

Tačiau grįžkime prie teisės aktų nagrinėjimo.... Konvencijoje nustatytas povandeninio kultūros paveldo išsaugojimo in situ prioritetas (2 str. 5, 10 d.). Beje, ši nuostata atitinka analogiškas Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijos nuostatas. Nustatytas deramas ir pagarbus elgesys su visais žmonių palaikais jūrų vandenyse. Nustatyta, kad iškeltas povandeninis paveldas saugomas, konservuojamas ir tvarkomas taip, kad būtų užtikrintas ilgalaikis jo išsaugojimas“ (3 str. 6 d.). Nustatyta, kad valstybės, šios Konvencijos Šalys, skatinamos sudaryti dvišalius, regionų ir kitokius daugiašalius susitarimus, kurie atitiktų Konvenciją, ir plėtoti jau esančius susitarimus povandeniniam kultūros paveldui išsaugoti. Sudarant tokius susitarimus labai svarbu pritaikyti Konvencijos nuostatą, kad valstybės gali priimti taisykles ir nuostatus, kurie užtikrintų geresnę povandeninio kultūros paveldo apsaugą, nei nustatyta Konvencijoje (6 str.). Konvencijoje nustatyta, kad valstybės turi išimtinę teisę reguliuoti ir suteikti leidimą vykdyti su povandeniniu kultūros paveldu, esančiu savo vidaus vandenyse ir teritorinėje jūroje, susijusią veiklą. Be to, valstybės reikalauja, kad šiai veiklai būtų taikomos Konvencijoje nurodytos Taisyklės (7 str.). Šių Taisyklių įgyvendinimu turėtų pasirūpinti Kultūros ministerija. 

Labai svarbi Konvencijos 19 straipsnio 3 dalies nuostata dėl informacijos slaptumo apie surastą povandeninio kultūros paveldo atradimą ir vietą. Taip pat labai svarbus Konvencijos priedas ir neatsiejama dalis yra jau minėtos Taisyklės (žr. 33 str. ir priedą „Su povandeniniu kultūros paveldu susijusios veiklos taisyklės“).

Konvencijoje nustatyta, kad UNESCO generalinis direktorius sušaukia Konvencijos šalių susirinkimą ne vėliau kaip po metų, o po to ne rečiau kaip kas du metai (23 str. 1 d.). Visuomenė turėtų būti informuota, kas Lietuvą atstovauja šioje srityje ir kas yra nuveikta tarptautinėje plotmėje. Kyla klausimų kodėl apie tai nesame informuoti? Tai kas ir kaip vis dėlto atstovaus Lietuvą š.m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, o gal jau atstovavo?

 

Reikia pridurti, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (2005-04-20 įsigaliojusi Įstatymo redakcija) taip pat yra apibrėžta povandeninio kultūros paveldo sąvoka (3 str. 3 d. 2 p.). Jame nustatytas apibendrintas reikalavimas dėl povandeninio kultūros paveldo apsaugos (17 str. 1 d. 4 p.), tačiau veiksminga ir vientisa teisinė šio paveldo apsaugos sistema iki šiol neparengta. Minėtame punkte  nurodyti vidaus vandenys, teritorinė jūra ir gretutinė zona, tačiau nereglamentuota veikla LR išskirtinėje ekonominėje zonoje, kurios ribos nustatytos 2004 metų Vyriausybės nutarimo Nr. 1597 1.2 punktu. Neužsiminta ir apie kitas tarptautinėje jūrų teisėje apibrėžtas jūros aplinkos dalis. Beje Kultūros ministerijai ir Lietuvai iki šiol aktualūs minėto  nutarimo 2.4 bei 2.2 (šį punktą ne visai teisingai pavesta įgyvendinti tik Aplinkos apsaugos ir Švietimo ir mokslo kitoms ministerijoms) punktai, kuriuos reikėtų pradėti įgyvendinti (žr. toliau tekste). Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, taip pat  nėra išskirta ir apibrėžta jūrinio kultūros paveldo sąvoka (jos nėra ir JT Jūrų teisės konvencijoje, tačiau Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija, kaip jau minėta, orientuoja mus ir į kokybiškesnę apsaugą). Gal reikėtų šia jos nuostata pasinaudoti.

 

VIEŠOJI ERDVĖ.  JŪRINIO PAVELDO SAMPRATA. JOS YPATUMAI. Tarptautinėje viešojoje erdvėje bei tarptautinės teisės aktuose, tarptautiniuose susitarimuose, kituose dokumentuose dominuoja gamtosauga (jūros aplinkos apsauga ir išsaugojimas) ir jos prioritetinės sritys – spartėjanti klimato kaita, jūros aplinkos tarša, kai kurių gyvūnijos rūšių ar porūšių bei bioįvairovės išsaugojimo problematika, ir apskritai, jūrų aplinkos ekosistemų stabilumo užtikrinimas. Jų įgyvendinimo priežiūrai ir kontrolei yra sudaromos solidžios tarpvalstybinės ir valstybinės institucijos.

Iš esmės kitokia situacija yra su jūriniu kultūros paveldu. Čia vyrauja tarptautinės bei nacionalinės nevyriausybinės organizacijos. Kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Nyderlanduose jos itin gausios ir veiksmingos. Šioje valstybėje yra Autentiškų garinių ir motorinių vilkikų išsaugojimo fondas, (BASM), Roterdamo uosto muziejus (HMR) (mums labai naudinga patirtis), Sneek įlankos klubas (CVS), Nacionalinė istorinių laivų apsaugos asociacija (LVBHB), Nyderlandų Žuvų Zeilvherries asociacija (NVBZ), Jūrinė visuomeninė organizacija „Old Glory“ (NVORG), Kilmingų asmenų jachtų fondas (steigėja – NL karalienė), Hunkerių (Hoogaars) fondas (SBH), Burinių kuterių fondas (SKZ), Pelkių pylimų fondas (SLV), Boterių (seniausias burlaivių tipas) apsaugos asociacija (AJBB), Laivų savininkų asociacija „Old Glory“ (VBOG), Lašišų gaudytojų asociacija Židinys – „Scouw“ (VBZ), Motorinių vilkikų asociacija (VDMS), Klasikinių jachtų asociacija „Sharp“ (VKSJ), (K. Franko pateikti duomenys). Turbūt reikšmingiausia jūrinio kultūros paveldo apsaugos ir racionalaus jo naudojimo nevyriausybinė organizacija yra „Europos jūrinis paveldas, Europos tradicinių plaukiojančių laivų asociacija“ (European Maritime Heritage (EMH, the European assosiation for traditional ships in operation ), kurios tikrieji nariai yra aštuonios galingos jūrinės valstybės – Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, Norvegija, mūsų artimoji kaimynė jūroje - Švedija, ir Didžioji Britanija. Be to, organizacija apjungia gausybę nevalstybinių bei nacionalinių jūrų muziejų (ne mažiau kaip 18), (mums labai naudinga patirtis), nevyriausybines tradicinių jūrų laivų apsaugos organizacijas ir yra tradicinių plaukiojančių laivų apsaugos ir naudojimo organizacija. Jos  nariai taip pat dalyvauja milžiniškoje (daugiau kaip 100 įvairių klasių bei dydžių burlaivių), tradicinėje Europos masto regatoje, kuri šiais metais pavadinta 2009 metų Baltijos didžiųjų burlaivių regata („The Tall Ships‘ Races Baltic 2009“). Šios regatos burlaiviai Klaipėdą pasieks š. m. liepos 31 ir uoste viešės iki rugpjūčio 3 dienos.  Lietuvoje jūrinio kultūros paveldo organizacijos deramai neremiamos valstybės ir savivaldybių, yra silpnos, mažai veiksmingos, nedalyvauja tarptautinių organizacijų veikloje. Kai kurie netgi valstybiniame Kultūros vertybių registre esantys istoriniai laivai jau daug metų trūnija ir nyksta netvarkomi ir menkai prižiūrimi  Klaipėdos pilies ir bastionų komplekso teritorijoje. Nors yra galimybių, iki šiol nesprendžiama jų sandėliavimo problema. Muziejinė veikla šioje srityje taip pat labai silpna. Tokiose valstybėse kaip Suomija, Nyderlandai ir kt. yra atskiri istorinių laivų registrai.

Būdingas bruožas yra tas, kad viešoje erdvėje yra dažnai vartojamos sąvokos „jūrinis kultūros paveldas“, „jūrinis paveldas“, „plaukiojantis jūrinis paveldas“, „plaukiojanti ar judanti architektūra“, „istorinis laivas“, „plaukiojantis istorinis laivas“, „tradicinis laivas“, „istorinis uostas“, „jūriniai (marinistiniai) kraštovaizdžiai“, „tradicinė jūreivystė, laivyba, jūriniai amatai“, „laivų konservavimas, restauravimas“, „laivų restauratoriai, tyrėjai, meistrai“, ir kitos jūrinį kultūros paveldo apibūdinančios sąvokos bei terminai. Ši terminija yra labai gausi, įvairi, tačiau nesusisteminta, neįteisinta tarptautiniu lygmeniu, o labai dažnai ir valstybiniu lygmeniu. Tiesa, kai kurios sąvokos yra Barselonos chartijoje („plaukiojantis istorinis laivas“, „plaukiojantis jūrinis paveldas“, „tradicinė jūreivystė, laivyba, jūriniai amatai“, „laivų konservavimas, restauravimas“, „laivų restauratoriai, tyrėjai, meistrai“), o jų esmė atitinka analogiškų bendrinių sąvokų esmę. Tačiau chartija nėra privalomas dokumentas. Reikėtų prisiminti, kad Atėnų (1931 m.),  Venecijos (1964 m.) ir kt. panašios chartijos orientuotos į „sausumos“ paminklus. 2001 metų Barselonos chartija - bene vienintelis tokio pobūdžio Europos jūrinio kultūros paveldo apsaugai taikomas dokumentas. Deja, Lietuva iki šiol neturi oficialaus lietuviško Barselonos chartijos ir jos komentarų vertimo bei kvalifikuotų jos nuostatų taikymo rekomendacijų. Nėra tarptautinės jūrų kultūros paveldo apsaugos konvencijos.

Jūrinio kultūros paveldo samprata Europoje, o ir Lietuvoje, taip pat labai įvairi. Dažnai jūrinis kultūros paveldas siejamas tik su istoriniais laivais, na dar išlikusiais istoriniais uostais ar jų dalimis. Kaip jau minėta, kultūrinio jūrinio paveldo kraštovaizdžio sąvoka irgi suprantama įvairiai.

  Klaipėdiškiai kaip ir kita Lietuvos visuomenės dalis jūrinį kultūros paveldą supranta labai įvairiai. Dažnai žiūrima labai siaurai. Dažniausiai manoma, kad tai laivai, na dar dalis uosto, nuskendusių laivų ... ir tik tiek. Dėl kultūrinių jūrinio paveldo  kraštovaizdžių taip pat nesutariama. Dalis visuomenės mano, kad tai tik jūros aplinkos (griežtai pagal apibrėžimą) kraštovaizdžiai, o sausumoje, krante esantis kultūrinis kraštovaizdis ar jo dalis jau nėra kultūrinis jūrinio paveldo kraštovaizdis, o tik pajūrio (kultūrinis) kraštovaizdis (žr. jau minėtą Kuršių nerijos pavyzdį Pajūrio juostos įstatyme), kadangi pagal jūros aplinkos apibrėžimus bei tarptautinę teisinę sampratą jis nėra jūros aplinkoje arba tik jo dalis yra šioje aplinkoje. Tačiau tuomet ir uostamiesčių kraštovaizdžiai, panoramos, siluetai, jūros uostų akvatorijos upių žiotyse ar upėse jau būtų priskiriami ne jūriniam kultūros paveldui....Kaip jau minėta, dažniausiai kraštovaizdį, kaip ir saugomas vietoves, Lietuvoje kol kas mėgstama nurėžti sulig kranto linija ir taip dirbtinai padalinti į dvi atskiras dalis...

 

TEISINĖ APSAUGA LIETUVOJE. Saugomų teritorijų įstatymas yra orientuotas į LR sausumos dalį ir jos vandenis (pažiūrėkime, kad ir draustinių - kultūrinių bei kompleksinių, kraštovaizdžio draustinių dalį). Jūros aplinkos (net jos dalis, juridiškai priklausanti vidaus vandenų sistemai) dalis nedetalizuota kaip saugomų kultūrinių ar kompleksinių teritorijų sistemos reglamentavimo sfera, išskyrus gamtosauginį aspektą (žr. 8 str. 3 d. „gamtiniai draustiniai“ 10 p. „talasologiniai – vertingoms jūrų ekosistemoms saugoti“). Įstatymas neatitinka net Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos reikalavimų bei terminijos. Nėra jūros aplinkos sąvokos. Įstatymas nepritaikytas jūrinio kultūros paveldo teritorinei apsaugai (nėra šio paveldo sąvokos bei esminių jūrinio kultūros paveldo specialiųjų terminų, tokių kaip istorinis laivas, pavandeninis kultūros paveldas, istorinis uostas, jo akvatorija, jūrų kelias). Ypač jų trūksta jūros aplinkos daliai, nors Vandens įstatymo 13 str. yra nustatyta, kad vandens ištekliai, esantys  saugomose teritorijose naudojami pagal Saugomų teritorijų įstatymo, jų nuostatų bei planavimo dokumentų reikalavimus.     

JT JŪRŲ TEISĖS KONVENCIJOS PRIORITETAS IR YPATUMAI. Tarptautinės jūrų teisės aktuose ypatingas dėmesys skiriamas jūros aplinkos apsaugai ir išsaugojimui, ypač jūros aplinkos taršos klausimų reglamentavimui. Pabrėžtina, kad tarptautiniuose aktuose ir LR teisės aktuose jūros aplinka suprantama ir apibrėžiama kaip erdvinis darinys. Jau minėta JT „Jūrų teisės konvencija“ yra vienas pagrindinių ir vienas iš didžiausios apimties tarptautinių teisės aktų, kuriame ypač daug vietos ir dėmesio skirta jūros aplinkos apsaugai ir išsaugojimui, tačiau pati jūros aplinkos sąvoka šiame teisės akte nėra apibūdinta. Konvencijoje nustatyta, kad „Rajonas ir jo ištekliai yra bendras žmonijos paveldas“ (136 str.). Nurodyti įvairūs ištekliai, reglamentuota jų apsauga, tačiau kultūros paveldas, juolab jūrinis – neapibrėžtas kaip išteklių tipas ar kategorija, svarbi pažintiniu, moksliniu, kultūriniu, socialiniu, estetiniu, technologiniu, na ir ekonominiu (pirmiausia kultūrinis turizmas) bei kitais požiūriais. Tarptautinėje jūrų teisėje apskritai yra gana griežti apribojimai dėl kultūros paveldo, ypač povandeninio, naudojimo komerciniais tikslais, todėl šios srities kultūrinio turizmo problema neišspęsta ir kol kas neaišku ar apskritai bus sprendžiama. Šie apribojimai buvo perkelti ir į mūsų jau nagrinėtą 2001 metų UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją. Joje nustatyta, kad „povandeninis kultūros paveldas komerciniais tikslais nenaudojamas“ (žr. 2 str. 7 d.).

Kultūros paveldo apsauga Jūrų teisės konvencijoje tiesiogiai beveik nereglamentuota. Nevartojamos jūrinio kultūros paveldo, jūrinio (marinistinio) kraštovaizdžio, jūrinio povandeninio paveldo ir panašios apibrėžtys. Tačiau paveldosaugininkams ir entuziastams ypač būtina atkreipti dėmesį į Konvencijos 149 ir 303 straipsnius ir jų laikytis.

149 straipsnyje „Archeologiniai ir istoriniai objektai“ yra nustatyta, kad „visi Rajone rasti archeologinio ir istorinio pobūdžio objektai yra saugomi arba panaudojami visos žmonijos labui, didelį dėmesį skiriant į kilmės valstybės arba kilmės krašto, arba kultūrinės kilmės valstybės, arba istorinės ir archeologinės kilmės valstybės teises“.   Konvencijos 303 straipsnyje „Jūroje rasti archeologiniai ir istoriniai objektai“, taip pat vartojant tik bendrines sąvokas yra nurodyta, kad „valstybės privalo saugoti archeologinės ar istorinės vertės objektus, rastus jūroje, ir bendradarbiauja šiuo tikslu“ (1 d.); „siekiant kontroliuoti prekybą tokiais objektais, pakrantės valstybė, taikydama 33 straipsnį, gali laikyti, jog jų iškėlimas iš jūros dugno tame straipsnyje nurodytoje zonoje be jos sutikimo yra tame straipsnyje nurodytų jos teritorijos bei teritorinėje jūroje galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimas“ (2 d.); „(...) šis straipsnis nepažeidžia kitų tarptautinių susitarimų ir tarptautinės teisės normų dėl archeologijos ir istorinės vertės objektų apsaugos“ (4 d.). Konvencijoje labai daug dėmesio skirta moksliniams tyrimams, tačiau kultūros paveldo, juolab jūrinio, tyrimo tikslai neišskirti ir nenurodyti. LR teisės aktus reikėtų papildyti jūrinio kultūros paveldo tyrimų sąvoka, nustatyti jų reglamentavimą.

Įgyvendindama JT Jūrų teisės konvenciją LR Vyriausybė priėmė aukščiau minėtą 2004-12-06 nutarimą Nr. 1597 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorinės jūros, gretutinės zonos, išskirtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo ribų patvirtinimo ir pavedimo ministerijoms ir vyriausybės įstaigoms parengti reikiamus teisės aktus“. 2 dalyje nutarta „pavesti iki 2005-03-01 nustatyti poreikį ir prireikus parengti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus, kuriais būtų įgyvendintos tarptautinės teisės normos Lietuvos gretutinėje zonoje, išskirtinėje ekonominėje zonoje ir kontinentiniame šelfe, įtvirtintos LR tarptautinėse sutartyse, ir suformuota vientisa teisinė sistema nuo pažeidimų prevencijos iki administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, šioms ministerijoms: (...) 2.4. Kultūros ministerijai – dėl kultūros paveldo apsaugos, transliavimo be leidimo iš jūros (garsinių, radijo ar televizijos laidų transliavimas gyventojams) išskirtinėje ekonominėje zonoje“.  Be abejo čia reikėjo teisės aktų dėl jūrinio kultūros paveldo tyrimų, dėl Konvencijos 303 str. įgyvendinimo ir kt. Kaip jau minėta anksčiau, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme (NKPAĮ) yra apibrėžta povandeninio kultūros paveldo sąvoka (3 str. 3 d. 2 p.), nustatytas apibendrintas reikalavimas dėl povandeninio kultūros paveldo apsaugos (17 str. 1 d. 4 p.), tačiau veiksminga ir vientisa teisinė šio paveldo apsaugos sistema iki šiol neparengta. Neišskirta jūrinio kultūros paveldo sąvoka (jos nėra ir JT Konvencijoje, tačiau Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija, kaip jau minėta, nukreipia ir į kokybiškesnę apsaugą). Rengiant teisės aktus bei susitarimus gal reikėtų šia jos nuostata pasinaudoti.

 

JŪRINIO KULTŪROS PAVELDO SAMPRATOS, APIBRĖŽTIES ĮTVIRTINIMO IR ĮTEISINIMO BEI VEIKSMINGOS APSAUGOS SISTEMOS PRADMENŲ  SUKŪRIMO  PROBLEMA. Jūrinis kultūros paveldas – reikšminga bendro žmonijos paveldo dalis, tačiau pasaulio, o ir Europos bendruomenė nėra jo apibrėžusi tarptautinėse konvencijose ar kituose teisės aktuose. Lietuvoje galiojančiose tarptautinėse konvencijose, LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose jūrinis kultūros paveldas neišskirtas pagal jo kultūrinę prigimtį ir ypatumus. Todėl nekeista, kad šio paveldo samprata atskirose valstybėse, regionuose ir net bendruomenėse skiriasi. Lietuvoje taip pat...

            Valstybinė paminklosaugos komisija 1999-09-24 priėmė sprendimą Nr. 63 „Dėl kultūros vertybės – Klaipėdos senamiesčio ir paminklo – pilies ir bastionų komplekso bei Senojo uosto paveldo“, o  2002-12-20 priėmė sprendimą Nr. 90 „Dėl jūrinio kultūros paveldo“. Komisija yra pasiūliusi suformuluoti jūrinio kultūros paveldo sampratą ir parengti jo apsaugos koncepciją.

Jūrinis kultūros paveldas turi būti suprantamas nebūtinai tik kaip anksčiau buvęs, su jūra susijęs, o dabar jau prarastas reiškinys, reliktas ar nekilnojamasis ir kilnojamasis objektas, kraštovaizdis ar jo dalis bei elementas. Be to, jūrinis kultūros paveldas nebūtinai turi būti po vandeniu ar plūduriuoti ant vandens, ar būti apsemtas. Jūriniam kultūros paveldui priskirtini ir su jūra susijusio gyvenimo būdo ypatumai, ir tradicijos. Ar pavyks jį išsaugoti, užtikrinti jo tęstinumą, labai priklausys nuo to, ar jis taps šiuolaikinės jūrinės kultūros integralia dalimi. Taigi kalbame ne tik apie nekilnojamojo kultūros paveldo (objektų, vietų ir vietovių), jo kompleksų ar liekanų išsaugojimą, kokybišką tvarkybą ir tausojamąjį naudojimą, bet ir apie tradicinio jūrinio gyvenimo būdo palaikymą, puoselėjimą, gaivinimą, net apie specifinę jūrinę terminiją. Savita Lietuvos pajūrio žvejų terminija labai gerai pateikiama akademiko, prof. Vytauto Gudelio sudarytoje knygoje „Lietuvos pajūrio žvejų marinistikos įvardai“ (Utenos Indra, 2006 m.). Pavyzdžiui, joje yra pateikta, kad jūros žvejų lietuvių vartoti pagrindinių krypčių vėjų vardai iš esmės skiriasi nuo Kuršių marių bei Nemuno deltos žvejų vartotų vėjų vardų. Be to, dauguma vėjų vardų apskritai yra saviti ( 48, 49 psl.). 

Jūrinio kultūros paveldo samprata apima tam tikras tradicijas: technines (pvz., laivų statymo technika ir technologijos), menines (dekoratyvinis laivų apipavidalinimas, jūrinis folkloras); uostamiesčių teritorijų (urbanistinių struktūrų) planavimo, valdų (istorinių posesijų) formavimo bei užstatymo tradicijas ir ypatumus, pastatų ir įrenginių statybos būdus, tradicijas ir ypatumus ir kt. 

Jūrinio kultūros paveldo objektas yra ir kultūrinis jūros ir pajūrio kraštovaizdis, jo kompleksai, panoramos ir siluetai. Pavyzdžiui, Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio kompleksas, jo dalys (Klaipėdos miesto dalis su Smiltyne, Kopgaliu taip pat) bei fragmentai yra šimtmečius trukusios žmogaus sąveikos su unikalia jūrine aplinka rezultatas, t.y., ryškus istoriškai susiformavusios jūrinės kultūros atspindys. Todėl sunku suprasti, kaip valstybės paveldo apskaitoje visiškai ignoruoti tokie paminklai, kaip unikalaus dydžio apsauginės struktūros (apsauginis kopagūbris nuo jūros pusės), kurios pasižymi išsiskiriančia verte istoriniu, meniniu ir estetiniu požiūriais.

Jūrinio kultūros paveldo samprata apima visas istorines kultūrinės vertės pajūrio gyvenvietes ar jų dalis bei fragmentus - uostamiesčius, pajūrio kurortus, kitus pajūrio miestus, miestelius, žvejų ir kitus pajūrio kaimus, vienkiemius, viensėdžius, dvarų ir palivarkų sodybas, ar jų fragmentus, liekanas bei archeologines pajūrio vietoves.

Antai, daugumos Klaipėdos dvarų kūrimasis bei vystymasis  tiesiogiai priklausė nuo uosto – jie atsirado uosto dėka, jų klestėjimas buvo paskatintas jūrų prekybos augimo, kad patenkintų prekių paklausą. Daugelis dvarininkų buvo jūrų pirkliai, Klaipėdos pirklių gildijos nariai, turėję savo sandėlius uoste ir net savo laivus. Jūrų prekyba visuomet atneša didžiausius pelnus, tai jos esminis, pamatinis dalykas. Todėl suprantama, kad tokiuose dvaruose kaupėsi didžiausios lėšos, jie buvo turtingiausi, čia buvo sukauptos didžiausios meno ir istorinės vertybės. („Klaipėdos dvarai“, Sudarytojas Kęstutis Demereckas, Leidykla „Libra Memelensis“, Klaipėda 2005, Sudarytojo žodis.). Pavyzdžiui, Špichuto, Gintaro pelkės, Stariškės ir kai kurie kiti Klaipėdos dvarai prie pat marių ar jūros, buvo ypač tampriai susiję su jūriniais verslais. Reikėtų tik nustatyti ar šie verslai juose dominavo, ar jie buvo pagrindinis minėtų dvarų pajamų šaltinis.

Atrenkant bei priskiriant objektus ar reiškinius jūriniam kultūros paveldui, būtina nustatyti visapusiškas jų sąsajas su jūra ir jos aplinka, abipusį tiesioginį ryšį (sąveiką), t.y., jūros įtaką vienam ar kitam reiškiniui, objektui, net jo atsiradimui ir objekto ar reiškinio poveikį ar įtaką jūrai, jos aplinkai, kraštovaizdžiui. Neužmirškime, kad jūrinis paveldas pirmiausia sietinas su jūrine kultūra ir gyvenimo būdu. Tačiau, kaip jau anksčiau šiame pranešime nagrinėjome, objekto, reiškinio, ar tradicijos geografinė situacija ar padėtis jūros atžvilgiu ne visuomet yra tokios atrankos kriterijus. Kaip pavyzdį, jau paminėjau nuo jūros daug jūrmylių nutolusius jūrų uostus. Pabrėžtina, kad paveldo kilmė yra vienas iš kelių pagrindinių jo atrankos ir priskyrimo jūrinio paveldo kategorijai kriterijų ir požymių. Jei be jūros, jos tiesioginės įtakos ir jūrinio gyvenimo būdo vienas ar kitas paveldo objektas nebūtų atsiradęs, jis priskirtinas jūrinio paveldo kategorijai. Pavyzdžiui, dykumose, toli nuo jūros kranto yra aptinkamos senovinių jūrinių laivų liekanos, o Himalajų kalnuose mokslininkai aptiko jūrų  gyvūnijos suakmenėjusių liekanų (jūrinis gamtos paveldas).  

Taigi galime apibrėžti, kad iki šiol išlikusi 50 metų ir senesnės jūrinės kultūros dalis -  kilnojamieji, nekilnojamieji objektai (jų dalys, elementai ar fragmentai), jų kompleksai bei sankaupos, taip pat dvasinės raiškos, etninio ar tradicinio gyvenimo elementai, ne visuomet priklausomai nuo geografinės situacijos jūros atžvilgiu, sudaro Lietuvos Respublikos jūrinį kultūros paveldą. Kita vertus, tarptautiniai teisės aktai, reglamentuojantys povandeninio kultūros paveldo apsaugą (Europos Tarybos Rekomendacija Nr. 848, UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija), kaip jau minėta apibrėžia 100 metų laikotarpį povandeniniam kultūros paveldui.

             Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius 2002-10-03 įsakymu Nr. 287 „Dėl Jūrinio paveldo tarybos nuostatų bei Jūrinio paveldo tarybos sudėties patvirtinimo“ buvo sudaręs jūrinio kultūros paveldo tarybą, kuri buvo neveiksminga.

Taigi kol kas pateikiame klausimus, kurie yra daugiau retoriniai: ar yra Lietuvoje jūrinio kultūros paveldo apskaita? Ar yra šio paveldo teritorinės apsaugos pradmenys (specializuotos saugomos teritorijos). Ar įmanoma istorinėje Klaipėdos uostamiesčio dalyje įsteigti jūrinio kultūros paveldo draustinį? Tačiau atsakymus, manau, jau žinome. Todėl siūlau mums visiems imtis veiksmų.

Neapsiribokime šia Konferencija tik kaip moksliniu teoriniu renginiu. Inicijuokime tarptautinių teisės aktų papildymą, leksikos keitimą, nevyriausybinės organizacijos įsteigimą. Kreipkimės į Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę dėl Lietuvos Respublikos jūrinio kultūros paveldo apsaugos problemų.

Valstybės ir savivaldos institucijoms, taip pat visuomenei derėtų pakeisti sampratą bei požiūrį į Lietuvos jūrinį kultūros paveldą, į jo apsaugą bei integravimą į nūdienos visuomenės gyvenimą. Kultūros paveldo apsaugos dalykai prasideda nuo požiūrio, t.y. sampratos formavimo ir sklaidos, tyrimų ir apskaitos. Tik tuomet bus galima sėkmingai formuoti ir įgyvendinti Lietuvos kaip jūrinės valstybės raidos strategiją, kurios gairių bei užuomazgų jau yra Lietuvos Respublikos Seimo patvirtintame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane (2002 m.), Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje (2002 m.) bei kituose Valstybės strateginio planavimo dokumentuose. Tačiau Strateginiuose Lietuvos Respublikos planavimo dokumentuose turi būti aiškiau suformuluota, kad Lietuva – jūrinė valstybė ir užtikrinta, kad jos jūrinis kultūros paveldas realiai taptų strateginio Valstybės ilgalaikės raidos (plėtros) planavimo objektu, Valstybės strateginio planavimo dokumentų ir kitų planų bei programų integruota dalimi, kaip Lietuvai labai svarbus ir savitas elementas, jūrinės kultūros pagrindas ir neatsiejama jos raidos (tęstinumo) dalis. Lietuvos Respublikos ilgalaikės Valstybės raidos strategijoje turi būti suformuluota nuostata, kad Lietuva -  jūrinė valstybė.

 

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI:

 

1. Siūlau inicijuoti dviejų kultūrų  ir jų paveldo sampratą įteisinančių bei jūrinį kultūros paveldą reglamentuojančių tarptautinių bei LR teisės aktų rengimą ir jau esančių pakeitimus bei papildymą;

1.1. pakeisti teisės aktų leksiką, orientuojant ją ir į jūrinio kultūros paveldo apsaugą bei tausojamąjį naudojimą;

1. 2. Tikslinga suformuluoti ir įteisinti jūrinio kultūros paveldo sampratą, sąvokų apibrėžimus  (jūrinio kultūros paveldo, jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio, jūrinės archeologijos, jūrinio povandeninio kultūros paveldo, jūrinės povandeninės archeologijos ir kt.) ir jo apsaugos reikalavimus.

2. Siūlau atsakingom institucijom parengti Barselonos chartijos ir jos komentarų oficialų lietuvišką vertimą ir parengti jos nuostatų taikymo rekomendacijas;

3. Siūlau Lietuvos Respublikos Vyriausybei:

3.1. sudaryti darbo grupę, kuri suformuluotų valstybinę jūrinio kultūros paveldo sampratą;

3.2. inicijuoti valstybinės jūrinio kultūros paveldo sampratos įtvirtinimą bei įteisinimą.

4. Suformuoti jūrinio kultūros paveldo apsaugos, įskaitant kultūrinę tradiciją, politikos pagrindines kryptis.

5. Įgyvendinant LR teritorijos bendrojo plano sprendinius bei Europos kraštovaizdžio konvenciją:

5.1. parengti tarptautines Baltijos jūros baseino šalių transnacionalinio jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio specialųjį apsaugos ir formavimo planą bei programą;

5.2. parengti ir/ar tobulinti Lietuvos Respublikos strateginio planavimo dokumentus, įskaitant apskrities, savivaldybių teritorijų bei miestų ir miestelių bendruosius planus bei saugomų teritorijų specialiojo planavimo dokumentus jūrinio kultūros paveldo ir jo kraštovaizdžio apsaugos bei atskleidimo linkme.

5.3. Klaipėdos apskrities teritorijos bendrajame plane ir kituose pajūrio regiono planavimo dokumentuose, taip pat Klaipėdos miesto bendrajame plane, turi būti atskleista Klaipėdos miesto ir jos prieigų (objektų, vietų ir vietovių) jūrinė kultūros prigimtis, suplanuota darni jos raida bei vystymas, pagrįstas jūriniu kultūros paveldu ir tradicija.

5.4. Rengiant planus, programas: būtina atsižvelgti į jūrinę Klaipėdos ir jos prieigų prigimtį ir prioritetu laikyti (suplanuoti) su istoriškai susiformavusiomis jūros kultūros funkcijomis susijusią jūrinio kultūros paveldo arealų, vietų, vietovių, objektų paskirtį. Rengiant esamos būklės analizę, prognozę ir sprendinius, derėtų atskleisti jūrinio kraštovaizdžio ypatumus ir nustatyti paveldosaugos principais pagrįstą jo apsaugą, raidą bei formavimą. Be to, sprendiniai turėtų būti orientuoti jūrinio kultūros paveldo atskleidimui, išryškinimui ir išsaugojimo strategijai bei priemonių sistemai nustatyti, jūrinio gyvenimo būdo tradicijų tęstinumo palaikymui užtikrinti. 

5.5. Siektina atkurti ir palaikyti ženklus, simbolius (pvz., atkurti sunaikintą bakeną), interjerus ir kitus jūrinės sociokultūrinės terpės atributus. Kaip jau minėta, rekomenduotina kultūrinio jūrinio paveldo kraštovaizdžio, panoramų, siluetų savitumui ir charakteriui išsaugoti, t.y., jūrinio kultūros paveldo sankaupų, junginių ir jų vizualinės aplinkos apsaugos tikslais steigti specializuotas jūrinio paveldo saugomas teritorijas.

6. Nustatyti jūrinio kultūros paveldo apskaitos ir jos ypatumų pradmenis (ypač istorinių uostų akvatorijų ir kitų uostų vandenų bei ten esančių statinių ar jų elementų privalomos apskaitos reikalavimus);

6.1. atsižvelgti į LR teritorijos bendrojo plano kraštovaizdžio ir kultūros paveldo apsaugos sprendinius ir Klaipėdos nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijas nustatyti ir apskaitą formuoti jūrinio kultūros paveldo fizinių, funkcinių teritorinių-erdvinių struktūrų ar darinių pagrindu. Pvz., jūrininkų kvartalai, uostai. Jūros vandenys, senųjų uostų (Dangės, Darbų, Žiemos, Senojo pilies, Šventosios, senojo Šventosios ir kt.) akvatorijos, prieplaukų vandenys, Dangės uosto ir upės vandenys priskirtini Klaipėdos senamiesčio (U17), istorinės miesto dalies (U16), iš dalies ir Smiltynės (U14), istorinių uostų ir prieplaukų teritorijoms. Vadovaujantis aukščiau įvardintomis nuostatomis bei kriterijais, reikia tikslinti esamas jų teritorijas bei sudaryti naujus nekilnojamųjų kultūros vertybių, jų kompleksų ar junginių teritorijų ir apsaugos zonų planus. Jūrinio kultūros paveldo objektų teritorijas (sklypus) būtina registruoti Nekilnojamojo turto registre ir kadastre. Tai įgyvendinti ypač aktualu dabar, nes kol kas prarasta tik dalis Klaipėdos ir jos prieigų jūrinio paveldo. Šiuo metu taip pat yra vykdomi ir planuojami milžiniškų apimčių Klaipėdos uostų statybos bei rekonstrukcijų darbai. Įgyvendinus kai kuriuos planus bus iš esmės pakeistas istorinis kultūrinis kraštovaizdis. 

7. parengti jūrinio kultūros paveldo teritorinės apsaugos rekomendacijas (nuostatus) bei  specializuotų saugomų jūrinio kultūros paveldo vietovių ir/ar teritorijų steigimo galimybių studiją bei sistemos sukūrimo pasiūlymus;

7.1. Valstybės institucijos kartu su Klaipėdos miesto savivaldybe turėtų inicijuoti valstybinių ir savivaldybės specializuotų jūrinio paveldo saugomų teritorijų steigimą ir skelbimą (pagal kompetenciją) Klaipėdos jūrinio nekilnojamojo paveldo, kultūrinio kraštovaizdžio, panoramų, siluetų savitumui ir charakteriui išsaugoti t.y., jo sankaupų, junginių ir jų vizualinės aplinkos apsaugos bei tradicinio gyvenimo būdo gaivinimo, tęsimo ir palaikymo tikslais. Pradėti reikėtų inicijuojant ir įsteigiant bent vieną specializuotą Klaipėdos jūrinio kultūros paveldo apsaugos prioriteto saugomą teritoriją. 

7.2. Reikėtų sukurti valstybinę ir savivaldybių specializuotų jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio saugomų teritorijų sistemą, jūrinio kultūrinio kraštovaizdžio ir kompleksų apsaugai užtikrinti.

8. Koordinuoti Jūrinio paveldo tarybos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorių tarybos ir kitų jūrinio paveldo būklę įtakojančių struktūrų veiklą vadovaujantis paveldosauginiais reikalavimais.

9. Inicijuoti Kuršių nerijos priskyrimo kultūrinio kraštovaizdžio jūriniam paveldui procesą.

10. Plėtoti Lietuvos ir tarptautinio jūrinio turizmo infrastruktūrą, grindžiamą jūrinės kultūros tęstinumo nuostatomis bei jūrinio kultūros paveldo integravimo principais.

10.1. Užtikrinti jūrinio paveldo (nekilnojamųjų kultūros vertybių (objektų) ir jų kompleksų bei liekanų) išsaugojimą, kokybišką tvarkybą ir tausojamąjį panaudojimą, bei atgaivinti, palaikyti ir puoselėti jūrinio gyvenimo būdo  tradiciją;

10.2. būtina apskaityti, atgaivinti – konservuoti, restauruoti ir pritaikyti jachtų sportui išlikusius senuosius Klaipėdos bei jos prieigų uostus ir prieplaukas bei jų fragmentus; taip pat Šventosios senuosius uostus.

11. Saugoti, prižiūrėti bei atkurti jūrinės sociokultūrinės terpės atributus (ženklus, simbolius, interjerus ir kt.).

12. Pareikalauti iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos bei kitų institucijų Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo ataskaitų, taip pat informacijos apie Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos reikalavimų įgyvendinimą (žr. Taisyklių 10 taisyklės „n“ p.), taip pat informacijos apie LR Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Saugomų teritorijų įstatymo bei kitų jūrinį kultūros paveldą reglamentuojančių įstatymų įgyvendinimą vykdant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto gilinimo ir rekonstrukcijos darbus.

             13. Atkreipti LR Vyriausybės, Susisiekimo ministerijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto plėtojimo tarybos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direktorių tarybos ir Kultūros ministerijos bei Kultūros paveldo departamento dėmesį, jog nekilnojamųjų kultūros vertybių - urbanistinių vietovių – Klaipėdos senamiesčio (U17), Klaipėdos miesto istorinės dalies (U16), Smiltynės (U14), Pasaulinio paveldo sąrašo objekto - Kuršių nerijos nacionalinio parko - dalys ir elementai, kitos nekilnojamosios ir kilnojamosios (laivai K105-K112) kultūros vertybės bei kompleksai yra uosto teritorijoje.

             14. Kol nesuformuota valstybinė Lietuvos Respublikos jūrų kultūros paveldo samprata ir jo apsaugos plėtros strategija, būtina laikytis bendrųjų galiojančių konvencijų ir įstatymų paveldo apsaugos reikalavimų bei užtikrinti ne tik uosto teritorijoje esančių kultūros paveldo objektų apsaugą.

             14.1. Pakeisti LR Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo 11 straipsnio 13 punktą atstatant Uosto direkcijai nustatytas pagrindines kultūros paveldo apsaugos funkcijas bei užtikrinti Uosto kultūros vertybių apsaugą pagal NKPAĮ 3, 7 p. reikalavimus.

 

Panaudota medžiaga:

1. Valstybinės paminklosaugos komisijos 2002-10-10 Pažyma „Lietuvos Respublikos jūrinio paveldo samprata ir apsauga“, parengė A. Gražulis, R. Martinaitis;

1.1. taip pat 2002-10-04 bei 200-10-09 Pažymos „Lietuvos Respublikos jūrinio paveldo samprata ir apsauga“ projektai ir papildomi komentarai bei jūrinio paveldo sampratos analizė bei pasiūlytas apibrėžimas, parengė A. Gražulis.

2. Valstybinės paminklosaugos komisijos 2002-12-20 sprendimas Nr. 90 „Dėl jūrinio kultūros paveldo“;

2.1. Valstybinės paminklosaugos komisijos 2002-11-15 sprendimo Nr. 90 projektas (2 Sprendimo

projektas, Jūrinis paveldas), 2002-11-07, parengė A. Gražulis.

 3. Mažosios Lietuvos Enciklopedija, (Vilnius, 2000 m. ir 2003 m., Mažosios Lietuvos Fondas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, I t. ir II t.), L. Poviliūno, K. Franko, doc. dr. M. Purvino, prof. habil. dr. V. Žulkaus ir kt. pateikta medžiaga.

4. Straipsnis „Ar Lietuva jūrinė valstybė ?“, A. Gražulis, 2007 m., žurnalas „Kultūros barai“ Nr. 7 ir 8.

5. Pranešimas „Klaipėdos jūrinis kultūros paveldas: jo apsauga ir atgaivinimas“, A. Gražulis, perskaitytas konferencijoje „Klaipėdos jūrinio-industrinio paveldo išsaugojimas ir reintegravimas į miesto urbanistines struktūras“, 2008-07-01, Klaipėda.   

6. Tarptautinė jūrų teisė, S. Katuoka, Vilnius, 1997.

7. Tarptautinė jūrų teisė, V. Pakalniškis, KU 1996. 

8. 2001 m. UNESCO Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencija (Convention on the Protection of the Underwater Cultural Heritage), Lietuva ratifikavo 2006 m.

9. LR Vandens įstatymas, 1997 m.

10. LR Jūros aplinkos apsaugos įstatymas, 1997 m.

11. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymas, 1996 m.

12. Vietovardžių žodynas, 2002 m., A. Pupkis.

13. LR teritorijos bendrasis planas, patvirtintas LR Seimo 2002-10-29 nutarimu Nr. IX-1154 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijos bendrojo plano“, (Žin., 2002 m., Nr. 110-4852, 19p., 15 psl.; 24p., 16 psl. ir kt.).

14. Valstybinės kultūros paveldo komisijos „Pažymos apie Kuršių nerijos nacionalinio parko paveldosaugos būklę 2001-2005 m. laikotarpiu“ projektas, parengė 2005-05-15 A. Gražulis, J. Lapinskas, V. Mordaitė (laikmena 24-5-21P).

15. Valstybinės kultūros paveldo komisijos „Pažymos apie Kuršių nerijos nacionalinio parko paveldosaugos būklę 2001-2005 m. laikotarpiu“ projektas, parengė 2005-05-25 A. Gražulis (laikmena 24-5-5P).

16. „Lietuvos pajūrio žvejų marinistikos įvardai“, prof. V. Gudelis (Utenos Indra, 2006).

17. Jungtinių tautų Jūrų teisės konvencija, Lietuva ratifikavo 2003 m.

18. Visi kiti tekste minimi ir nagrinėti įstatymai, tarptautinės konvencijos, chartijos bei kiti teisės aktai.

19. (Matas Pretorijus, „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“, II t., Trečioji knyga „Prūsijos topografija“, 423 psl., 15 paragrafas).

 

 

Algimantas Gražulis, 2126420, el. p. [email protected]

2009-07-23