Europa turi regioninę žmogaus teisių struktūrą, kuri yra nepralenkiama visame pasaulyje. Tačiau šių metų „Amnesty International“ ataskaita rodo, kad dauguma Europos Sąjungos (ES) valstybių toliau vengia ginti pagrindines žmogaus teises ir stokoja politinės valios imtis rimtų bausmių už žmogaus teisių pažeidimus. Dauguma Vyriausybių savanaudiškai naudojasi tarptautinės bendruomenės abejingumu, siekdamos išvengti atsakomybės.

Taip neturėtų būti. 2009 m. priimta Lisabonos sutartis suteikė naujų galimybių sustiprinti žmogaus teises ir pagrindines laisves, o ES pagrindinių teisių chartija dabar tapo privaloma tiek ES institucijoms, tiek daugumai valstybių narių. Tačiau daugiausia problemų kyla nacionaliniame lygyje.

Pastaruoju metu teko matyti daug atvejų, kai buvo diskriminuojami politikos priešininkai. ES piliečiai kartais būdavo kankinami ir tardomi, siekiant išgauti prisipažinimus. Jie dažnai nusivildavo teisine sistema, kuri nenubausdavo kaltųjų. Atskaitingumą apsunkina negalėjimas greitai gauti advokato, pasmerkimo baimė, ribotos bausmės nusikaltusiems policijos pareigūnams ir policijos savivalei tirti skirto nepriklausomo mechanizmo nebuvimas.

Kai kurie atvejai buvo plačiai aptariami žiniasklaidoje, tačiau tam tikri faktai tik dabar pradeda lįsti į dienos šviesą. Vienas iš pavyzdžių būtų Rimanto Gajausko atvejis. Lietuvis pastaruosius aštuonerius metus kalėjo Vokietijos kalėjimuose dėl sufabrikuotų kaltinimų kontrabanda ir mokesčių švaistymu, kuriuos tik šiais metais Kylio federacinės žemės teismas pripažino visiškai neteisėtais. Byla prieš R. Gajauską, kurią, tikriausiai, sufabrikavo verslo konkurentai, paremta suklastotais įkalčiais ir falsifikuotais parodymais. Paskutiniame interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“ R. Gajauskas pasakojo, kaip jis buvo ilgą laiką laikomas kalėjimo vienutėje „pusbadžiu ir neleidžiant jam užmigti“. Didelė dalis lietuvio turto ir nuosavybės buvo konfiskuota ir išparduota už mažesnę nei reali vertė. Todėl nenuostabu, kad R. Gajauskas, kaip ir dauguma kitų, prarado pasitikėjimą ES valstybių narių teisinėmis sistemomis. Dabar jo advokatas yra padavęs 10 mln. eurų vertės ieškinį žalai atlyginti, bet net ir ši kompensacija yra per maža už sugriautą gyvenimą ir sugadintą reputaciją.

Tačiau susirūpinimą kelia tai, kad šis atvejis nėra vienintelis. 2010 m. „Amnesty International“ ataskaitoje pabrėžiama žmogaus teisių pažeidimų gausa ES. Visoje Europoje yra daug pranešimų apie teisėsaugos pareigūnų nepagrįstą jėgos panaudojimą. Dažniausiai institucijos netyrė tokių atvejų ir nieko nenubaudė, o tai sąlygoja vis augantį nebaudžiamumą. Praeitais metais Kipre baudžiamasis teismas išteisino dešimt policijos pareigūnų, kurie buvo kaltinami dėl perdėtos jėgos panaudojimo ir žeminančio elgesio su dviem antrankiais surakintais studentais. Išteisinimas buvo ypatingai ginčytinas dėl vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas piktnaudžiavimas.

ES valstybės narės jau kelis kartus nesugebėjo įgyvendinti apsaugos priemonių nuo kankinimo ir kitokio netinkamo elgesio. Dažniausiai tokios aukos yra lengvi taikiniai dėl savo politinės ar etninės mažumos statuso. Pavyzdžiui, 2006 m. Austrijoje Gambijos pilietis buvo kankinamas trijų policijos pareigūnų ir dabar gaus kompensaciją. Remiantis „Amnesty International“ ataskaita, Austrijos drausmės apeliacinė komisija galiausiai nusprendė atleisti du policijos pareigūnus iš biuro. Trečias pareigūnas neteko savo pensijos. Tai yra itin švelni bausmė atsižvelgiant į padarytą nusikaltimą.

Šie atvejai tėra tiktai keli Europoje vykstančių žmogaus teisių pažeidimų pavyzdžiai. Jie parodo, kad ES nacionalinių Vyriausybių struktūrose egzistuoja nebaudžiamumo kultūra.

ES kelia aukštus reikalavimus sau ir kitiems, tai yra gerai, bet jei jai nepavyks sumažinti atotrūkio tarp savo kilmingų tikslų ir veiksmų, kurių šalys imasi žmogaus teisių srity, sąjungą gali ištikti patikimumo krizė. Kalbu apie ES viduje vykstančius destrukcinius procesus. Kartojau, kartoju ir kartosiu — kol ES nesiims realių veiksmų užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams viduje, kol nebus išaiškintas kiekvienas tokių pažeidimų atvejis šalyse narėse — tol nei vienas ES politikas, nei viena ES institucija, nei visa ES neturi jokios moralinės teisės nei kalbėti, nei smerkti, nei juolab spęsti kitose pasaulio šalyse vykstančių nusižengimų žmogaus teisių srityje.

Darbo partijos frakcijos informacijos centras,

8 5 239 69 56; 8 620 75098; 8 620 90706