1941 m. birželio 22 d. prasidėjus Vokietijos-Sovietų Sąjungos karui, nemažai  politinių kalinių iš kelių Lietuvos kalėjimų (daugiausia iš Kauno kalėjimo, taip pat iš Vilniaus  ir, berods, iš Panevėžio įkalinimo įstaigos) paskubomis buvo išgabenti iš Lietuvos. Dalis jų buvo pervežta ir  į Minsko kalėjimą. Tačiau daugumos Lietuvoje tardomų ir kalinamų politinių kalinių okupacinę sovietų valdžią užklupusios karinės suirutės sąlygomis nespėta išgabenti iš Lietuvos. Taip pat nespėta susidoroti su paliekamais kaliniais (kurių nespėta „evakuoti“), juos išžudant, nors tokie įsakymai NKVD ir NKGB linija iš Maskvos ir buvo duoti. Masinės kalinių žudynės buvo surengtos tik Pravieniškių įkalinimo kolonijoje ir prie Rainių,  mažesnio masto – keliose Žemaitijos ir šiaurės rytų Lietuvos apskrityse. Pvz., Marijampolės kalėjimo kaliniai buvo tik apšaudyti iš sargybos bokšto. Daug suimtųjų ir jau nuteistųjų (ir laukiančių kelionės į Gulagą) išsivadavo ar buvo išvaduoti iš Kauno, Marijampolės, Raseinių ir kitų kalėjimų bei mažesnių įkalinimo įstaigų vykstant lietuvių 1941 m. Birželio sukilimui Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo pradžioje.

Mažiau galimybių išsigelbėti turėjo Minsko kalėjime atsidūrę iš Lietuvos kalėjimų atvežti kaliniai. Tarp tų kalinių daugiausia buvo lietuvių, tap pat kitų tautybių Lietuvos piliečių ir pabėgėlių iš Lenkijos, antisovietinio pogrindžio dalyvių.

Neaišku, kiek iš Lietuvos atvežtų kalinių (ir kokia buvo jų tautinė ir pilietinė sudėtis), atsidūrė Minsko kalėjime. Jų čia įvairiais duomenimis ir vertinimais vien iš Kauno kalėjimo galėjo būti nuo 90 iki 118.

1941 m. birželio 25 d. apie 2000 kalinių iš Minsko kalėjimo pėsti išvaryti Mogiliovo link. Juos saugojo NKVD konvojinės kariuomenės 42-osios brigados 226-ojo pulko kareiviai. Konvojininkai nelaimingiems žmonėms nedavė  maisto. Neleido atsigerti net vandens. Nusilpę ir paeiti negalintys kaliniai buvo šaudomi pakeliui. Vienoje vietoje buvo sušaudytos nėsčios moterys. Birželio 26 d. sumažėjusi kalinių kolona buvo suvaryta į Červenės kalėjimą. Su kaliniais buvo Baltarusijos SSR NKVD Kalėjimų valdybos viršininkas Stepanovas, kuris pranešė apie „dviejų tūkstančių kilogramų krovinio“ (taip telegramoje buvo užkoduotas kalinių kontingentas) judėjimą, prašė jų tolesniam gabenimui geležinkeliais duoti vagonų. Jų negavęs, Stepanovas nusprendė kalinius sušaudyti. Dalis kalinių buvo  sušaudyta prie pat Červenės. Kiti (tarp jų – ir lietuviai) šaudyti pakelėse. Šaudymas iš kulkosvaidžių buvo vykdomas chaotiškai. Todėl apie 200 kalinių pabėgo ar išsigelbėjo būdami sužeisti, kai šalia neliko sargybinių. Tarp Červenės aukų galėjo būti  per 70 Lietuvos gyventojų. Į preliminarų  prie Červenės išsigelbėjusių sąrašą įtraukta 50 asmenų (kai kurie iš jų įtraukti iš įvairių šaltinių nenurodžius asmenų pavardžių). Išsigelbėjusiųjų liudijimai yra prieštaringi.

Turimomis žiniomis, Lietuvos ypatingajame archyve ir Lietuvos centriniame valstybės archyve nėra bylų, kuriose esantys dokumentai galėtų papildyti dabar visuomenei žinomus faktus apie Červenės žudynes. Prie Červenės išsigelbėjusio kalinio pulkininko Jono Petruičio 1942 m. išleista knyga (Lietuvoje pakartotinai išspausdinta 1990 m.)  tebelieka svarbiu istorijos šaltiniu.

1941 m. birželio vykusių kalinių žudynių prie Červenės istorijos tolesnis tyrimas yra sudėtingas, nes  jau istorikams žinomuose ir Rusijos Federacijojs archyvuose vis dar įslaptintuose  dokumentuose yra  spragų dėl sovietų įstaigose karo pradžioje buvusios suirutės, atsiliepusios ir represinių įstaigų raštvedybai. Be to, per vokiečių lėktuvų antskrydį 1941 m. buvo sunaikinti Minsko kalėjimo raštinėje buvę dokumentai. Tolesniems tyrimams reikalingas bendradarbiavimas su Baltarusijos Respublikos žinybomis ir istorikais, ne tik žmogiški, bet ir finansiniai ištekliai.

Papildomi tyrimai dėl Lietuvos gyventojų, patekusių į žudynes prie Červenės, dar galimi, tačiau tam genocido istorijos fragmentui aktualūs archyvai yra Rusijos Federacijoje, kurie dabar yra ne tokie atviri kaip XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro informacija

Červenės aukų sąrašas (iš: Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių rėžimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti tyrimų bazės)

Červenės memorialinės vietos ir paminklai

„Ūkininko patarėjas“ (1941 m. liepos 11 d.) apie Červenės žudynes

 Istorinė atmintis

Parengė: Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorijos ir atminimo įamžinimo skyrius