Lietuvos valstybės sienų kontrolės atkūrimas  

1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, prasidėjo Lietuvos Respublikos institucijų atkūrimo darbai. Vienas iš svarbiausių nepriklausomos valstybės požymių – savų sienų kontrolė, todėl jau pirmosiomis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos darbo dienomis buvo priimti nutarimai dėl Lietuvos valstybės sienos nustatymo ir jos apsaugos organizavimo. 1990 m. kovo 15 d. priimtas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės sienos kontrolės postų įsteigimo“, o 1990 m. kovo 20 d. – Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos valstybės sienos ženklinimo“, kuriuo Lietuvos Respublikos Ministrų Taryba buvo įpareigota pradėti parengiamuosius Lietuvos valstybės sienos ženklinimo darbus. Šiam darbų atlikimui griežtai priešinosi Sovietų Sąjunga. Nepripažindama Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės, Sovietų Sąjunga ir toliau Lietuvą laikė savo sudedamąja dalimi, ir neketino leisti atkurtos Lietuvos Respublikos sienų kontrolės su Lenkija, Baltarusija, Latvija ir Rusija.  

Politiniai ir ekonominiai Lietuvos valstybės interesai vertė stiprinti valstybės sienos apsaugą. 1990 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Lietuvos Respublikos muitinės laikinąjį įstatymą, o po mėnesio, 1990 m. lapkričio 8 d., – Lietuvos Respublikos laikinąjį pasienio apsaugos tarnybos įstatymą, kuriuo Krašto apsaugos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigė Pasienio apsaugos tarnybą, vykdančią valstybės sienos apsaugą, pasienio ruožo režimą, padedančią Lietuvos Respublikos muitinei vykdyti jos funkcijas. Dabar Lietuvos valstybė ne vien politiškai traktavo valstybes sienas, bet ir ėmė ūkiškai jas kontroliuoti, o tokia sienų kontrolė rodė ir realizavo Lietuvos valstybės suverenumą. Ypač svarbus buvo 7-asis šio įstatymo straipsnis, iš esmės pakeitęs pasieniečių statusą, skelbęs, kad: „Pasienio apsaugos tarnybos pareigūnas, vykdydamas tarnybines pareigas, yra valdžios atstovas.“  

Pradėjus saugoti Lietuvos sienas, viešus protestus ėmė reikšti Sovietų Sąjungos pareigūnai, svarbiausias protestų motyvas buvo tai, kad niekas neturi teisės kontroliuoti Sovietų Sąjungos valstybės sienos. Sovietų Sąjungos vadovybė Komunistų partijai ir represinėms valstybės struktūroms kėlė užduotį skaldyti Lietuvos visuomenę ir destabilizuoti padėtį Lietuvos Respublikoje. Po 1991 m. sausio 13-ąją įvykdytos agresijos prieš taikius Lietuvos gyventojus, prasidėjo OMON‘o ir Sovietų Sąjungos kariuomenės išpuoliai prieš Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės postus ir muitines Latvijos ir Baltarusijos pasienyje.  

To meto Lietuvos Respublikos pasienio ir muitinės postus atstojo pasienyje prie pagrindinių kelių pastatyti, trispalvėmis vėliavomis papuošti provizoriniai nameliai – statybininkų vagonėliai, kurie ne visada buvo aprūpinti net ryšio priemonėmis, tačiau, šie statiniai simbolizavo nepriklausomą valstybę. Anot Tomo Šerno, šiuose, patogumų neturėjusiuose, postuose budėjo muitinės ir pasienio tarnybos pareigūnai – Sąjūdžio savanoriai, tremtinių vaikai, Parlamento gynėjai, Šaulių sąjungos nariai, t. y. tie, kurie buvo pasiryžę atkurti Lietuvos kariuomenę ir apginti Nepriklausomybę. 

 

 

Išpuoliai prieš Lietuvos Respublikos pasienio tarnybos pareigūnus – Medininkų aukos

Po 1991 m. sausio 13-osios agresijos Sovietų Sąjunga organizavo specialiosios paskirties milicijos būrių (OMON) diversijas ir užpuolimus Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės postuose Latvijos ir Baltarusijos pasienyje. Nuo 1991 m. pavasario iki 1991 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus ir Rygos omonininkai 18 kartų puolė Lietuvos pasienio postus. Incidentų metu buvo deginami postų pastatai, naikinami dokumentai, plėšoma Lietuvos valstybės vėliava, žalojami beginkliai Lietuvos pareigūnai. Per šiuos išpuolius nukentėjo 35 Krašto apsaugos departamento darbuotojai ir 27 muitininkai. Šiais veiksmais norėta įbauginti Lietuvos visuomenę, sukelti nepasitikėjimą valstybe, provokuoti konfliktus, siekiant parodyti, kad Lietuvos valdžia nekontroliuoja padėties. Todėl buvo svarbu kaskart atkurti sunaikintus sienų kontrolės postus ir nesitraukiant rodyti savo valstybinę valią, bet nesileisti iššaukiamiems į abipusį ginkluotą konfliktą. Kai kada net Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai važiuodavo pas pasieniečius, kad susipažintų su padėtimi pasienyje ir moraliai paremtų Lietuvos pareigūnus. 

Lietuvos vadovybė laikėsi santūrios, taikingos politikos, valstybinius santykius siekė spręsti derybomis ir tarptautiniais susitarimais. Tai leido neutralizuoti šiuos provokacinius veiksmus. 1991 metų liepos pabaigoje įvyko ypatingas įvykis – tarpvalstybinės sutarties, kuri buvo rengiama nuo pat 1990 m. pavasario, pasirašymas. 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Federacijos Prezidentas Borisas Jelcinas Maskvoje pasirašė Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kartu buvo pasirašytas Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos „Dėl bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje-kultūrinėje RTFSR Kaliningrado srities raidoje“ ir Protokolas dėl atstovybių atidarymo, pavadintas Protokolu „Dėl Lietuvos Respublikos Įgaliotosios Atstovybės Rusijos Tarybų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Įgaliotosios Atstovybės Lietuvos Respublikoje įsteigimo“. Sutarties preambulėje buvo pasmerkta 1940 m. Sovietų Sąjungos įvykdyta Lietuvos aneksija, o abi šalys viena kitą pripažino kaip suverenias nepriklausomas valstybes. Tai buvo reikšmingas taikios Lietuvos politikos laimėjimas. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Kuzmickas pabrėžė: „Tai svarbus laimėjimas, reiškiantis, kad pradedami normalūs santykiai su nauju tarptautinių santykiu subjektu – Rusijos Federacija, nenorinčia likti SSRS sudėtyje, nors ši dar formaliai tebegyvavo. Jelcino autoritetas ir įtaka augo, jis tapo rimtas konkurentas Gorbačiovui“.  Reikšminga aplinkybė, kad pasirašant sutartį, Sovietų Sąjungos Prezidento Michailo Gorbačiovo kvietimu į Maskvą jau buvo atvykęs Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Džordžas Bušas.  

Net aplinkybė, kad Maskvojo viešėjo Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Džordžas Bušas, neapsaugojo Lietuvos Respublikos pareigūnų gyvybių. Nepraėjus nei dviem paroms, po sutarčių pasirašymo, Lietuvos pasienyje su Baltarusija buvo žiauriai nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai. 1991 m. liepos 31-ąją tarp 3 ir 5 val. (laikrodis ant Algirdo Kazlausko rankos sustojo 3 val. 40 min.) ryto Medininkų pasienio kontrolės poste buvo žiauriai nužudyti šeši ir sunkiai sužeisti du (vienas jų – Ričardas Rabavičius nuo šautinių žaizdų mirė ligoninėje 1991 m. rugpjūčio 2-ąją) pareigūnai, kurie ėjo pareigas saugodami Lietuvos Respublikos sieną. Sovietų Sąjungos specialiosios paskirties milicijos OMON smogikų aukomis tapo: vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai Mindaugas Balavakas ir Algimantas Juozakas, Policijos departamento Kelių policijos valdybos policininkai Juozas Janonis ir Algirdas Kazlauskas, Muitinės departamento Vilniaus muitinės inspektoriai Antanas Musteikis ir Stanislovas Orlavičius ir vėliau nuo žaizdų miręs Ričardas Rubavičius. Išgyveno vienintelis muitinės pareigūnas – sunkiai sužeistas Tomas Šernas. 

 

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos reakcija 

Praėjus pirmosioms valandoms po Medininkų tragedijos, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Laikinoji gynybos vadovybė dėjo pastangas nusikaltimo aplinkybėms atskleisti, užbėgti už akių galimam prievartos veiksmų eskalavimui. 1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo skubiai į neeilinę sesiją sušaukė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus. 1991 m. rugpjūčio 1 d., 10 val. į neeilinę sesiją susirinko 93 deputatai (Aukščiausioji taryba vos prieš dieną buvo baigusi eilinės sesijos darbą ir buvo numačiusi padaryti plenarinių posėdžių pertrauką). 1991 m. rugpjūčio 1 d. neeilinės sesijos posėdžių metu buvo priimti svarbūs dokumentai, raginę atkreipti dėmesį į Sovietų Sąjungos vykdomą agresiją ir nesitaikstyti su ja, tai Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimaisi „Į visas pasaulio demokratines valstybes dėl TSRS represinių struktūrų išvedimo iš Lietuvos“, „Į valstybes – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konfederacijos nares“, „Į Islandijos ir Danijos parlamentus“, „Į Lietuvos žmones“. Be to, Aukščiausiosios Tarybos protokoliniais nutarimais „Dėl įstatymų projektų, reglamentuojančių valstybės saugumo sistemą“, „Dėl nacionalinio saugumo koncepcijos“ ir „Dėl Lietuvos Respublikos pasienio apsaugos ir kontrolės punktų sutvirtinimo“ pavesta Vyriausybei įgalinti ir sustiprinti valstybės sienų apsaugą, įrengti laikinus sutvirtinimus pasienio apsaugos ir kontrolės postuose. Apibendrindamas neeilinės sesijos rezultatus Aukščiausiosios Tarybos deputatas Romualdas Ozolas rašė: „laikytis vien tik nesmurtinio pasipriešinimo formomis toliau nebegalima – leidimai sušaudyti nėra pasipriešinimas. Priešintis reikia nebe visuomenės jėgomis, o valstybinių institucijų priemonėmis. <...> tuo metu skambėjo atsakomybės, pasirengimo savigynai ir gynybai motyvai. Lietuva po Medininkų neišsigando. Po Medininkų Lietuva pasirengė gintis nebe vien dainomis.“ Šis žiaurus nusikaltimas, buvo įvykdytas Sovietų Sąjungos ir JAV vadovų aukščiausiojo lygio susitikimo Maskvoje išvakarėse, Lietuvoje vykstant ketvirtosioms Pasaulio lietuvių sporto žaidynėms. Anot istoriko Algirdo Jakubčionio, tai liudijo Sovietų Sąjungos agoniją: „Buvo liepos pabaiga, už trijų savaičių Maskvoje įvyko pučas, imperija jau pradėjo braškėti ir prieš pabaigą dar labiau subraškėjo. Ir tada tiesiog imtasi desperatiškų veiksmų, siekiant užkirsti kelią bet kokiems galimiems įvykiams.“ 

1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriuo 1991 m. rugpjūčio 3-ąją – Medininkų pasienio kontrolės poste nužudytų Lietuvos Respublikos Pareigūnų laidotuvių dieną paskelbė gedulo diena, taip pat pasiūlė Lietuvoje vykusių IV Pasaulio lietuvių sporto žaidynių organizaciniam komitetui gedulo dieną nerengti jokių sporto žaidynių renginių. 1991 m. liepos 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu buvo sudaryta Vyriausybinė komisija žudynių Medininkų pasienio poste aplinkybėms ištirti. 2016 m. birželio 6 d. Lietuvos apeliacinis teismas priėmė galutinį nuosprendį Medininkų žudynių byloje. 

 

 

Medininkų pasienio kontrolės poste nužudytų pareigūnų atminimo įamžinimas 

1991 m. rugpjūčio 3 d. vyko iškilmingos žuvusiųjų laidotuvės. Žuvusieji buvo pašarvoti Sporto rūmuose, laidotuvėse dalyvavo daugybė žmonių, tarp jų Lietuvos Respublikos valdžios atstovai, Aukščiausiosios Tarybos deputatai, įvairių institucijų atstovai, užsienio lietuviai. Pagarbą Medininkų aukoms išreiškė į laidotuves atvykę JAV generalinis konsulas Leningrade (dabar – Peterburgas) Jackas Gosnellas, Vokietijos Federacinės Respublikos Bundestago deputatas, Baltijos draugų rato pirmininkas baronas prof. dr. Wolfgangas von Stettenas, Latvijos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Dainis Ivans, Estijos atstovas Martas Tarmakas. Laidotuvių metu žuvusius ginklo brolius pagerbė Lietuvos kariai, pasienio ir policijos pareigūnai. Po gedulingų mišių Katedroje daugybė žmonių žuvusiuosius lydėjo į Antakalnio kapines. Medininkų pasienio kontrolės poste nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai buvo palaidoti šalia 1991 m. sausio 13-osios Sovietų Sąjungos agresijos aukų.

1991 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu Medininkų pasienio kontrolės poste nužudyti Lietuvos Respublikos pareigūnai už didvyrišką narsumą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę buvo apdovanoti (po mirties) Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius). Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius yra antrasis pagal svarbą aukščiausias Lietuvos valstybės apdovanojimas. 

1992 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku nužudyti pareigūnai už drąsą ir pasiaukojimą ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo apdovanoti (po mirties) Sausio 13-osios atminimo medaliu. 

1992 m. rugsėjo 15 d. istorinis memorialinis „Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose kompleksas“ buvo įregistruotas Kultūros vertybių registre. Kompleksą sudaro „Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose komplekso pasieniečių vagonas (25051)“, „Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose komplekso sienos sargybos posto vieta (25052)“.  

1993 metais Medininkų pasienio kontrolės poste žuvusių Lietuvos Respublikos pareigūnų atminimui, šalia senosios Medininkų muitinės vagonėlio, buvo pastatytas juodo granito paminklas su septyniais balto marmuro kryžiais, simbolizuojančiais septynis žuvusius pareigūnus. Paminklo projekto autoriai – architektai Algimantas Šarauskas ir Rimantas Buivydas.  

1999 m. gruodžio 23 d. Kultūros vertybių registre buvo įregistruotas „Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose komplekso pasieniečių vagonas“ ir „Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose komplekso sienos sargybos posto vieta“. 

2001 metais, minint 10-ąsias žudynių metines, žuvusių pareigūnų atminimui, jų žūties vietoje, buvo pastatytas Alytaus teritorinės muitinės pareigūno, medžio drožėjo Vytauto Baublio sukurtas stogastulpis.  

2002 metais istorinis memorialinis „Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose kompleksas“ buvo restauruotas (projekto vadovas Bronius Patapavičius, architektas Giedrius Fokas).  

2005 m. balandžio 26 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu istorinis memorialinis „Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose kompleksas“ buvo pripažintas saugomu valstybės.  

2021 m. birželio 29 d., artėjant 30-osioms Medininkų žudynių metinėms, Lietuvos Respublikos Seimas liepos 31-ąją įtraukė į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą ir įtvirtino šios dienos pavadinimą: „liepos 31-oji – Medininkų žudynių diena“.  

Kasmet liepos 31-ąją Medininkų žudynių aukų atminimas pagerbiamas Antakalnio kapinėse, Vilniuje. 

Kasmet liepos 31-ąją Medininkų žudynių aukų atminimas taip pat pagerbiamas žudynių vietoje, prie istorinio memorialinio komplekso Medininkų pasienio poste. 

Kasmet liepos 31-ąją vyksta tradicinis estafetinis bėgimas „Medininkai–Vilnius“, kuriuo pagerbiamas Medininkuose žuvusių pareigūnų atminimas. Bėgimas organizuojamas nuo 1992 metų. Bėgikai startuoja Medininkų pasienio poste, prie memorialo žuvusiems, o finišuoja prie Antakalnio kapinių Vilniuje, kur yra palaidoti nužudyti pareigūnai. 35 kilometrų estafetinio bėgimo trasą sudaro 7 etapai – tiek, kiek pareigūnų žuvo Medininkuose. Varžybose dalyvauja mišrios septynių dalyvių komandos. Komanda, užėmusi pirmą vietą tarp visų grupių komandų, apdovanojama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pereinamąja taure. 

 

 

 

Šaltiniai ir literatūra: 

27-ojo tradicinio estafetinio bėgimo „Medininkai–Vilnius“ Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pereinamajai taurei ir prizams laimėti nuostatai, Tradicinis estafetinis bėgimas „Medininkai–Vilnius“, http://www.lbma.lt/registracija/medininkai/ (žiūrėta 2022-07-13). 

Arlauskienė, Aurelija. Tomas Šernas: vakar buvo rytoj, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. 

Juozevičiūtė, Vilma. Prieš 20 metų nužudyti, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, http://genocid.lt/centras/lt/1398/a/ (žiūrėta 2020-06-26). 

Kuzmickas, Bronislovas. Užsienio politika ir Lietuvos valstybės tarptautinis pripažinimas, Lietuvos Sąjūdis 1988–1991. Kelias į Nepriklausomybę, sudarė Bronislovas Genzelis ir Angonita Rupšytė, Kaunas: Šviesa, 2010. 

Landsbergis, Vytautas. Lūžis prie Baltijos. Politinė autobiografija, Vilnius: Vaga, 1997. 

Landsbergis, Vytautas. Medininkų kraujas. Sovietų Sąjungos teroristinis karas prieš Lietuvą, Vilnius, 2016. 

Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis Medininkų žudynių byloje, 2016 m. birželio 6 d., https://g4.dcdn.lt/images/pix/lapt-nuosprendis-medininku-zudyniu-byloje-71480226.pdf 

Lietuvos Respublikos Atmintinų dienų įstatymo Nr. VIII-397 1 straipsnio pakeitimo įstatymas, Vilnius, 2021 m. birželio 29 d., Nr. XIV-459, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/legalAct.html?documentId=2b965ab0df2511eb9f09e7df20500045

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas „Dėl Lietuvos valstybės sienos ženklinimo“, 1990 m. kovo 20 d., Nr. I-49, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.C59B26FCE752 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. liepos 31 d. nutarimas „Dėl TSRS teroristinių ir represinių struktūrų Lietuvoje“, Nr. I-1638, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.B745D5AF6268 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. liepos 31 d. nutarimas „Dėl gedulo dienos paskelbimo“, Nr. I-1639, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.35D832FC7856  

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. rugsėjo 6 d. nutarimas „Dėl Apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinu“, Nr. I-1767, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.286AF3FCD0E9 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas dėl apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1992 m. sausio 9 d., Nr. I-2193, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.D88E9691A9AF 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės sienos kontrolės postų įsteigimo“, 1990 m. kovo 15 d., Nr. I-27, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.68B8188BF63D 

Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymas „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“, Vilnius, 2005 m. balandžio 29 d., Nr. ĮV-190, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.E3EA941D3319 

Lietuvos Respublikos laikinasis pasienio apsaugos tarnybos įstatymas, 1990 m. lapkričio 8 d., Nr. I-765, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0F88E7E8E555 

Lietuvos Respublikos laikinasis pasienio apsaugos tarnybos įstatymas, 1990 m. lapkričio 8 d., Nr. I-765, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.0F88E7E8E555 

Lietuvos Respublikos muitinės laikinasis įstatymas, 1990 m. spalio 9 d., Nr. I-653, Teisės aktų registras, https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.99089F3FFA60 

Medininkų žudynės, Visuotinė lietuvių enciklopedija, red. 2019-10-14, https://www.vle.lt/Straipsnis/Medininku-zudynes-13504 

Protokolas „Dėl Lietuvos Respublikos Įgaliotosios Atstovybės Rusijos Tarybų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos Įgaliotosios Atstovybės Lietuvos Respublikoje įsteigimo“, Maskva, 1991 m. liepos 29 d., Teisės aktų registras, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.131845 

Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose kompleksas, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/1649f198-58c9-4fcf-bff3-4c87e2731d18 (žiūrėta 2020-07-01). 

Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose komplekso pasieniečių vagonas, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/30FADC82-C463-4948-A632-CAA204C8507D (žiūrėta 2020-07-01). 

Sovietų Sąjungos agresijos 1991 m. Medininkuose komplekso sienos sargybos posto vieta, Kultūros vertybių registras, https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/40AB7644-9BEE-41B1-AB3F-BB8862C0EAB9 (žiūrėta 2020-07-01).

Surgailis, Gintautas. Valstybės sienos apsauga 1990–1994 metais, Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2008. 

Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos „Dėl bendradarbiavimo ekonominėje ir socialinėje-kultūrinėje RTFSR Kaliningrado srities raidoje“, Maskva, 1991 m. liepos 29 d., Teisės aktų registras, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.131804  

Sutartis tarp Rusijos Tarybų Federacinės Socialistinės Respublikos ir Lietuvos Respublikos „Dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų“, Maskva, 1991 m. liepos 29 d., Teisės aktų registras, https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAD/TAIS.97613 

 

 

 

Parengė Žydrūnas Mačiukas ir Vilma Akmenytė-Ruzgienė 
Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius