Nėra tiksliai žinoma, kada pirmieji lietuviai atvyko į Urugvajų, tačiau pagrindinė emigracija prasidėjo 1928 metais. Vien iki 1935 metų atvyko apie 10 tūkstančių emigrantų, turinčių lietuviškus pasus. Daugelis atvykusiųjų į tolimą ir nežinomą Urugvajų buvo jauni, tad natūralu, jog ir po sunkaus darbo reikėjo surasti atgaivą
, reikėjo rūpintis savo vaikų švietimu, susitikti ir bendrauti su tautiečiais, nes prastas ispanų kalbos mokėjimas stabdė lietuvių integraciją į vietinę visuomenę. Jau 1932 metais įsteigta Jono Basanavičiaus vardo lietuviška mokykla, iš dalies išlaikoma Lietuvos valdžios; joje dirbo ne vienas mokytojas, specialiai atvykęs iš Lietuvos. Steigėsi daugybė lietuviškų organizacijų, jos savo susirinkimams naudojo mokyklos patalpas. Galiausiai šios organizacijos davė pradžią svarbiam politinės diferenciacijos procesui, pasibaigusiam trijų pagrindinių grupių susikūrimu – socialistų-prokomunistų, socialistų-patriotų ir katalikų. Šioms organizacijoms tarpusavyje jungiantis, susiformavo du blokai – katalikų bei socialistų-patriotų Urugvajaus Lietuvių kultūros draugija (ULKD) ir komunistinis Lietuvių centras.Netrukus po Antrojo Pasaulinio karo pabaigos Urugvajaus lietuviai tapo netiesioginiais Lietuvos okupacijos ir su tuo susijusių tarptautinių peripetijų liudininkais, kai Lietuvos pasiuntinybė, anksčiau rezidavusi Argentinoje, pastarajai pripažinus Lietuvos inkorporavimą į Sovietų Sąjungą, turėjo persikraustyti į Urugvajų, kuris to nepripažino. 1947 metų balandžio mėnesį Lietuvos a
tstovas Kazimieras Graužinis ir sekretorius Anatolijus Grišonas atvyko į Urugvajų, kur Lietuvos atstovybė veikė iki A.Grišono mirties 1977 metais.Atstovybės perkėlimas buvo tarsi ir paskata Urugvajaus lietuviams greičiau sukurti Lietuvių bendruomenę, nes 1950 metais Kazimieras Graužinis VLIK’o pasiūlymu apsiėmė inicijuoti bendruomenės kūrimą. Įvairių draugijų atstovai, susirinkę pasiuntinybės patalpose, sudarė laikinąjį bendruomenės komitetą, kuris kreipėsi į Urugvajaus lietuvius, kviesdamas įsitraukti į
kuriamą bendruomenę. Urugvajaus Lietuvių bendruomenė savo veiklą pradėjo ir vystė, nors ji dažnai sutapo su Urugvajaus Lietuvių Kultūros draugijos veikla. 1967 metais, 4-ojo Pietų Amerikos Lietuvių kongreso metu, Pasaulio Lietuvių bendruomenės pirmininkas Stasys Barzdukas pasiūlė Urugvajaus Lietuvių Kultūros draugijai prisiimti ir Lietuvių bendruomenės funkcijas, nes abiejų organizacijų uždaviniai buvo panašūs, abi rėmėsi panašiais įstatais. Kultūros draugija turėjo visas juridines teises, tad nebuvo prasmės dubliuoti vienai kitos darbą. Galutinis sprendimas buvo padarytas tik 1972 metais, kai pavyko susitarti visoms Urugvajuje veikiančioms lietuviškoms demokratinėms organizacijoms ir įpareigoti Kultūros draugiją atstovauti Lietuvių bendruomenę. Tai, be abejo, nulėmė daugiau kultūrinį ir atskirai veikiančios bendruomenės, ir jau susijungusios su Kultūros draugija veiklos profilį. Urugvajaus lietuviai politiniame gyvenime tapo labiau žinomais tik 1996 metais, kai Urugvajuje lankėsi Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas. Jų įtaka sustiprėjo ir dėl to, kad Lietuva Urugvajuje neturėjo jokio diplomatinio pasiuntinio, tad dalis organizacinio darbo teko Urugvajaus Lietuvių Kultūros draugijai, o tai tapo žinoma ir matoma ne tik politinėse struktūrose, bet ir visame Urugvajuje. Be abejo, tai tapo svarbiu įvykiu ir visiems Urugvajaus lietuviams.Įvairiose Pietų Amerikos valstybėse gyvenančių lietuvių aktualijos ir problemos skyrėsi nuo Šiaurės Amerikos kontinento lietuvių ar tuo labiau nuo kituose kontinentuose įsikūrusių. Tam įtakos turėjo ir dideli geografiniai atstumai nuo kitų didesnių lietuvių susibūrimo vietų, ir daug mažesnės finansinės Urugvajaus gyventojų galimybės. Nedažnas lietuvis tegalėjo nuvykti į kitose šalyse (dažniausiai JAV) organizuojamus lietuviškus renginius, tad lietuviškam gyvenimui grėsė visiška konservacija, o gal net ir sunykimas. Reikėjo šiuos skirtumus įteisinti, kartu konsoliduojant visos Pietų Amerikos lietuvius, kad būtų išvengta izoliacijos.
Antrasis Pi
etų Amerikos Lietuvių kongresas 1963 m. vasario 21 – 26 dienomis surengtas Urugvajuje. Jame dalyvavo apie 230 svečių iš Argentinos ir Brazilijos. (Pirmasis kongresas vyko Argentinoje). Kongreso dalyvių atstovai buvo priimti Prezidentūroje, Užsienio Reikalų ministerijoje, Montevidėjo miesto merijoje bei Urugvajaus arkivyskupo. Šie priėmimai turėjo ir politinę prasmę; visur buvo palikti pranešimai apie tuometinę Lietuvos padėtį. Pagrindine kongreso tema tapo svarbiausia Urugvajaus bei kitų Pietų Amerikos valstybių lietuviams aktualija – lietuvybės išlaikymas. Šia tema daug ką galėjo pasakyti ne tik Pietų Amerikos lietuviai – kongreso delegatai, bet ir svečiai iš PLB Valdybos, JAV Lietuvių bendruomenės veikėjai, kultūros žmonės. Kongresas nebuvo vien tik diskusijų bei pasisakymų vieta; čia nebuvo pamirštas ir sportas. Vyko viso XX amžiaus lietuvių mėgstamiausio žaidimo – krepšinio – varžybos, kur susitiko tik dvi komandos – Argentinos “Kovas” ir Urugvajaus “Vytis”. Pergalę šventė svečiai. Kultūrinėje programoje pasirodė dainų ir šokių kolektyvai, paįvairinę kongreso programą.Šeštasis Pietų Amerikos Lietuvių kongresas Urugvajuje vėl įvyko po 15 metų – 1978 metų vasario 2-5 dienomis, kuriame dalyvavo net 130 užsienio svečių. Šį kartą naujas dalykas buvo tai, kad prieš kongreso pradžią vyko jaunimo stovykla, sutraukusi apie 100 jaunų žmonių. Visa stovykla buvo skirta tautinei saviveiklai, tautinio meno mokymui. Stovyklautojams dėmesį paro
dė ir tuometinis Pasaulio Lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys, apsilankęs joje.Prasidėjęs kongresas susilaukė ne tik didelio Urugvajaus lietuvių dėmesio; jį pasveikino ir Urugvajaus prezidentas Aparicio Mendez. Kongreso dalyviai taip pat pareiškė pagarbą Urugvajaus valstybei, padėdami vainiką Montevidėjo miesto Nepriklausomybės aikštėje.
Kongreso dienotvarkė buvo panaši į 1963 metais vykusio – lietuvybės išsaugojimas ir perdavimas ateities kartoms. Šį kartą labai didelis dėmesys skirtas jaunimo įtraukimui į lietuviškąją veiklą, jo švietimui. Tai buvo labai svarbu visame laisvajame pasaulyje, o ypač Pietų Amerikos valstybėse.
Šiame kongrese išryškėjo PLB nuostata ne tik nepamiršti Lietuvos, ten vykstančių persekiojimų, bet ir skatinti lietuvius, ypač jaunimą, palaikyti su čia gyvenančiais tautiečiais kontaktus – čia dalyvavęs PLB pirmininkas Bronius Nainys tai akcentavo kaip vieną iš būdų išlaikyti jaunimo lietuvybę. Tai buvo pakankamai drąsi nuostata, žinant tuo klausimu vykusias smarkias kov
as tarp įvairių išeivijos organizacijų. Nors kongresas vyko vasario mėnesio pradžioje, buvo pasinaudota proga paminėti Vasario 16-osios šventę. Po trumpo oficialaus minėjimo įvyko meninių kolektyvų koncertas, kuriame dalyvavo visų trijų kongrese dalyvavusių šalių – Urugvajaus, Argentinos bei Brazilijos – atlikėjai. Šiuo koncertu bei Mišiomis buvo baigtas kongresas.Nebūdami itin gausia tautine mažuma Urugvajuje, lietuviai vis dėlto sugebėjo pasiekti meninių aukštumų ir ne tik lietuvių tarpe. 1983 metais Vytautas Dorelis tarptautinėje filatelijos parodoje už savo kolekciją “Lietuvos istorija pašto ženkluose” laimėjo sidabro medalį; Urugvajaus lietuvis kalvis Eduardo Lapaitis, sukūręs dekoratyvinę skulptūrą “Žengiant į trečiąjį tūkstantmetį”, gavo pirmąją prem
iją. Ši skulptūra kurį laiką buvo eksponuojama pagrindinėje Montevidėjo gatvėje. Alfredas Stanevičius taip pat laimėjo pirmąją premiją Urugvajaus Užsienio reikalų ministerijoje surengtoje parodoje pristatęs prakartėlę, kuri vėliau pateko į Vatikano rinkinius.Lietuviai ne tik dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose konkursuose, bet nevengė ir pristatyti savo pasiekimų ir specialiose parodose bei renginiuose. Paminėtina 1983 metais surengta Urugvajaus lietuvių tapybos paroda, veikusi vienoje svarbiausių miesto centro salių, kur ją aplankė daug lankytojų, kurių tarpe lietuviai sudarė mažumą. Kita svarbi paroda “Lituania Vive” (Lietuva gyva), taip pat susilaukusi didelio katalikiško Urugvajaus publikos dėmesio, buvo skirta Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejui. Ši paroda buvo panaudota ir propagandai apie Lietuvą platinti, lankytojams dalijant įvairius spaudinius, supažindinančius su Lietuvos istorija ir tuometine jos padėtimi.
Dar įspūdingesnis Lietuvos vardo ir jos istorijos pristatymas suorganizuotas 1979 metais Montevidėjo uoste, minint lietuvių atvykimo į Urugvajų 50-metį. Iš specialiai atplaukusio laivo išlipo virš 100 lietuvių keleivių, taip primenant prieš 50 metų buvusius įvykius. Simboliška, kad nemažai “atvykusiųjų” buvo vyresnio amžiaus emigrantai, treči
ajame amžiaus dešimtmetyje žengę iš laivo tame pačiame uoste į visišką nežinią. Čia pat uoste lietuviški šokių ansambliai demonstravo lietuvišką meną. Šis unikalus renginys sulaukė didelio Urugvajaus visuomenės dėmesio, tad nenuostabu, jog šioje šventėje dalyvavo Urugvajaus laivyno vadas, kiti valdžios atstovai, per 6 tūkstančius žmonių.Lietuvių meninės saviveiklos kolektyvai Urugvajuje savo veiklą pradėjo 1952 metais, suorganizavus “Vyčių” tautinių šokių kolektyvą. Laikui bėgant vieni kolektyvai silpo, kiti stiprėjo. Jų veikla neapsiribojo vien tik pasirodymais jau minėtose masinėse ir reprezentacinėse šventėse; buvo ir gastrolių kitose šalyse, pasiekta net Kanada ir JAV.
Negalima teigti, kad visa saviveiklinė veikla buvo aktyvi tik praėjusiais dešimtmečiais, nauji kolektyvai kūrėsi ir dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje. 1994 metais susiorganizavo merginų tautinių šokių grupė “Giedra”, kurios “krikšto motina” ir globėja tapo Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko dukra Laima Mertinienė, jiems lankantis Uru
gvajuje 1996 metais. Tai rodo ir tai, jog lietuvybė vis tik tebegyva šioje Pietų Amerikos šalyje ne tik deklaracijomis, kad vis atsiranda ir praktinio lietuvybės darbo entuziastų.Nors lietuvių bendruomenė Urugvajuje buvo ne itin gausi ir ne itin turtinga, čia taip pat pasireiškė lietuvių noras turėti savo spaudą. Vos tik atvykus pagrindiniam lietuvių srautui, 1931 metais buvo pradėtas leisti dvisavaitinis laikraštis “Naujoji banga”. Ilgiausiai iš visų Urugvajaus lietuvių leidinių išsilaikė komunistų leidžiamas dvisavaitinis laikraštis “Darbas”, leistas nuo 1935 iki 1975 metų.
Be abejo, buvo ir patriotinės krypties leidinių. Tokiais galima įvardinti trumpai gyvavusius “Laisvoji Lietuva”, “Lietuva mūsų tėvynė”, kurių tepasirodė vos po keletą numerių. Iki šių dienų gyvuoja biuletenis “Žinios”, 1961 metais pradėtas leisti kaip lietuvių parapijos biuletenis, savo puslapiuose spausdinęs daugiausia parapijos žinias. Lietuvių parapijai nustojus gyvuoti, “Žinios” tapo ir Urugvajaus Lietuvių Kultūros draugijos organ
u, atspindinčiu visos bendruomenės, kaip organizacijos, veiklą bei lietuvių gyvenimo aktualijas.Lietuviška žiniasklaida neapsiribojo vien periodine spauda, ilgą laiką Urugvajuje veikė ir lietuviškos radijo programos. Kaip ir spaudos, taip ir šiuo atveju, seniausia ir ilgiausiai veikusi buvo komunistų Lietuvių centro programa. Į Urugvajų atvykę jėzuitai įsteigė ir lietuvių katalikų radijo programą, buvusią gana įtakinga, turėjusią nemažą būrį talkininkų ir bendradarbių. Tačiau vėliau ir čia buvo susidurta s
u finansinėmis problemomis, tad teko šią programą sujungti su Urugvajaus Lietuvių Kultūros draugijos programa “Gintaro žemės panorama”. Šios priemonės gelbėjo taip pat neilgai; dėl organizacinių problemų radijo programas teko nutraukti.Urugvajaus Lietuvių Kultūros draugija, atstovaujanti ir Urugvajaus Lietuvių bendruomenei visą 50-metį stengėsi išsaugoti lietuvybę pakankamai sudėtingomis, kartais net atšiauriomis, sąlygomis. Dalies lietuvių susižavėjimas komunistinėmis idėjomis tik skaldė bendruomenę, tač
iau tai tik paryškina nuveiktų darbų prasmę ir vertę. Nuo jau Urugvajuje gimusios jaunosios kartos labai daug priklausys lietuvybės Urugvajuje išlikimas, tačiau, atsižvelgiant į jaunimo dalyvavimą lietuviškuose renginiuose, galime spėti, kad bent lietuvybės pradai išliks.
......................................................................................................................................................................................
Draugijoje veikia įvairūs būreliai: