2011 m. gegužės 6 d. pranešimas VIR

Minint ugniagesių profesinę šventę – Šv. Florijono dieną Kaune įvyko renginiai, kuriuose dalyvavo ir Seimo nariai. Surengta šventinė eisena Laisvės alėja – pareigūnų kolona nuo Soboro žygiavo iki Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Nemuno gatvėje, pastato, ant kurio buvo atidengta atminimo lenta Stasiui Dumčiui. Ją atidengė Seimo narys, S. Dumčiaus sūnus Arimantas Dumčius, vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis, Seimo narys Stasys Šedbaras. Renginyje taip pat dalyvavo Seimo nariai Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, Rytas Kupčinskas, Rimas Antanas Ručys, Šaulių sąjungos vadovai, atstovai, birutietės, miesto savivaldybės, seniūnijų atstovai. Prieš šventinę eiseną Kanto gatvėje esančios 1-osios PGK kieme atidengta Šv. Florijono skulptūra iš medžio (autorius Eugenijus Banys). Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje vyko šv. Mišios už Stasį Dumčių ir kitus ištremtus, žuvusius, mirusius ugniagesius. Priesaikas davė naujieji miesto ugniagesiai, o už nuopelnus tarnyboje apdovanoti geriausi metų pareigūnai.

Atidengimo ceremonijoje kalbėjo mero pavaduotojas Kęstutis Kriščiūnas. Jis priminė S. Dumčiaus biografijos momentus, padėkojo lentos atidengimo iniciatoriams ir visiems dabar Kaune dirbantiems ugniagesiams.

Ilgametis Kauno ugniagesių vadovas S. Dumčius į gaisrų gesintojų gretas įsiliejo 1931–1933 metais, kai studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete. Kad užsidirbtų gyvenimui, įstojo į Kauno savivaldybės savanorių ugniagesių komandą. 1933–1940 metais buvo Kauno savivaldybės ugniagesių viršininko pavaduotojas, vyriausias brandmeisteris. 1940 m. nuo sovietinių okupantų iš Lietuvos laikinai į Vokietiją pasitraukus brandmajorui Jonui Šimkui, Stasys Dumčius ėjo Kauno savivaldybės brandmajoro pareigas.

Ugniagesybos pažanga ir idėjos po Lietuvą skleidėsi iš Kauno. 1938 m. Kauno savivaldybės ugniagesių komanda buvo viena didžiausių – joje buvo 65 ugniagesiai. Jie turėjo gerą priešgaisrinę techniką: aukšto profesinio lygio komanda turėjo du autosiurblius, keturias autocisternas. Ugniagesiai buvo aprūpinti tinkamais pagal to laikotarpio reikalavimus gesinimo drabužiais ir įrankiais. Kasmet buvo išduodama uniforminė vasarinė ir žieminė apranga. Budintieji ugniagesiai turėjo naujas, gerai įrengtas patalpas. Laisvalaikiu galėjo naudotis biblioteka su daugybe periodinės spaudos leidinių, krepšinio aikštele, biliardu ir kitais įrenginiais.

Kauno ugniagesiams vadovavęs S. Dumčius tuo pačiu metu valdė ir sukarintą Kauno savivaldybės ugniagesių-šaulių I rinktinės „Pilies“ kuopą. Jo iniciatyva kuopa apsirūpino naujausia technika: čekiškomis automatinėmis kopėčiomis, įrengtomis ant specialaus automobilio ir išstumiamomis į 27 m. aukštį. S. Dumčius buvo užmezgęs ryšius su užsienio šalių ugniagesiais ir draugijomis. Pats ugniagesybos reikalais lankėsi Latvijoje, Estijoje, Čekoslovakijoje, aktyviai dalyvaudavo ir gesinant gaisrus. 1935 m. sumaniai užgesino gaisrą husarų kareivinėse, 1937 m. – gaisrą Ūkio banke. Už aktyvų darbą ugniagesyboje ir Šaulių sąjungoje apdovanotas pasižymėjimo ženklais ir medaliais. S. Dumčius skaitydavo ugniagesybos paskaitas policininkams, skautams, ugniagesiams,  karybos paskaitas – šauliams. 1938 m. kovo mėn. jis inicijavo ir administravo Kauno miesto skautų sanitarijos ir priešcheminės apsaugos kursus. S.Dumčius pirmasis įkūrė laboratoriją gaisrų priežastims tirti.

1940 m. birželio 15 d. sovietų armijai okupavus Lietuvą, pagal iš anksto paruoštą planą sovietiniais metodais pradėta pertvarkyti valstybės institucijas. Prasidėjus okupacijai buvo likviduotos visos lietuviškos tautinės organizacijos, o tarp jų – ir Ugniagesių organizacijų sąjunga, sustabdytas ugniagesių laikraščio leidimas. Sovietų pasekėjai rengdavo „susirinkimus“ (tarsi teismus), kurių tikslas buvo pašalinti viršininkus, siekiant užimti postus. 1941-aisiais S. Dumčiaus pareigas perėmė kitas, tuometinei valdžiai parankesnis, pareigūnas. Atleistas iš tarnybos S. Dumčius gavo darbo cukraus akcinėje bendrovėje, vėliau dėstė vienoje iš Kaune veikusių aukštųjų mokyklų.

1941 m. birželio 14 d. S. Dumčius su patikimais ugniagesiais šauliais buvo pasiruošę birželio sukilimui. Stasio brolio kapitono Stepono Dumčiaus name Bajorų gatvėje, Vilijampolėje, rūsyje po virtuve, buvo įrengę ginklų ir amunicijos sandėlį (namą vėliau vokiečiai sudegino, kai sunaikino žydų getą). Tačiau tądien Dumčių šeima buvo suimta, sugrūsta į gyvulinius vagonus ir kartu su kitais nelaimėliais išvežta į Sibirą. Vėliau jis buvo apkaltintas bandymu pabėgti iš lagerio. Neištvėręs žiauraus tardymo S. Dumčius 1942 m. gegužės 16 d. mirė, taip ir nesulaukęs teismo proceso pabaigos.

Seimo narys A. Dumčius padėkojo lentos atidengimo iniciatoriams, Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios klebonui Tomui Karkliui.

„Mano tėtis S. Dumčius yra visų ugniagesių simbolis. Lentos atidengimas, tai ne tik jo, bet ir visų jūsų pagerbimas. Vien praėjusiais metais jūs išgelbėjote 17 žmonių, gesinote apie 1000 gaisrų. Dėkoju visiems, atvykusiems į atminimo lentos atidengimo iškilmes, dėkoju klebonui Tomui Karkliui, pašventinusiam lentą, dėkoju architektui Jonui Lukšei ir skulptoriui Erikui Dauguliui ir visiems bičiuliams, atėjusiems į šią šventę. Sveikinu jus Gaisrininkų dienos – jūsų profesinės šventės proga“, – kalbėjo A. Dumčius.

Atminimo lentos atidengimo iškilmėse kalbėjo Seimo narys R. Kupčinskas, architektas J. Lukšė, Šaulių sąjungos vadas Minvydas Mikalauskas, gaisrininkų vadovas Vidas Kerševičius, birutietė Edita Almonaitienė, Kauno klinikų atstovas ir kiti.

Prie atidengtos atminimo lentos ir namo Nemuno g. 2, kuriame gyveno Konstancijos ir Stasio Dumčiaus šeima, buvo padėta daug gėlių.

Seimo narys A. Dumčius