2014 m. gegužės 6 d. pranešimas VIR

 

 

Man didelė garbė, kad esu pakviestas į šį Seimo plenarinį posėdį, skirtą Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmečiui paminėti, kad esu pakviestas į šalį, kurioje pirmą kartą lankiausi 1990 m. gavęs sovietų išduotą vizą vos pasibaigus dainuojančiai revoliucijai, po drąsaus žingsnio – ką tik paskelbtos, bet oficialiai nepripažintos nepriklausomybės.

Europos Parlamento vaidmuo, įgyvendinant Lietuvos siekį tapti ES nare, buvo esminis. Prieš dvylika metų, būdamas Europos Parlamento Pirmininku, plenariniame posėdyje turėjau garbės sakyti kalbą, nustatančią tvirtus ES plėtros įsipareigojimus, nors plėtros finansavimas ir tvarkaraštis tuo metu buvo aršių politinių debatų objektas. Nepaisant sudėtingų derybų, Europos Parlamentas buvo pirmoji institucija primygtinai reikalavusi nustatyti galutinį ES plėtros terminą ne vėliau nei 2004 m. rinkimai į Europos Parlamentą. Jis pirmasis ir kaip labiausiai matomas plėtros rėmėjas pasisakė už narystės siekiančių šalių atstovų dalyvavimą Konvento dėl Europos ateities 2002 m. posėdžiuose. Pasirašius Stojimo sutartį 2003 m., Europos Parlamentas, siekdamas tiesti politinius ir ekonominius tiltus, pakvietė dvylika Seimo narių stebėtojų teisėmis reguliariai dalyvauti Europos Parlamento plenariniuose ir komitetų posėdžiuose (Europos Parlamento sąskaita).

 Puikiai prisimenu, miela Pirmininke, tą šiltą 2003 m. balandžio dieną Atėnuose, Agoroje, kur Akropolio šešėlyje vyko pasirašymo ceremonija. Ceremonijoje dalyvavo ir kalbas sakė visų valstybių narių ir narystės siekiančių valstybių ir vyriausybių vadovai, bet iš tos dienos mane lydi vienas ypatingas prisiminimas. Anuomet pažinojau tuometinį Seimo Europos reikalų komiteto pirmininką V. Andriukaitį. Jis buvo vienas garbingų svečių, dalyvavusių ceremonijoje Atėnuose. Ruošiausi eiti į man paskirtą oficialią vietą prie pakylos, ir eidamas pro šalį, kur sėdėjo Andriukaitis, pastebėjau, kad jis verkia. Sustojau ir paklausiau, ar viskas gerai? Ir sužinojau, kad jo ašaros buvo džiaugsmo ašaros. Jis pasakė, kad ką tik kalbėjosi su savo 95 m. motina, jei gerai pamenu, gyvenančia Kaune. Kalbėdamasis su mama prisiminė tėvų nuo 1941 m. iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos išgyventus sunkumus sovietų gulaguose Sibire, kur gimė ir pats V. Andriukaitis. Jis džiaugėsi savo šeimos ir Lietuvos nueitu keliu − ištrūkus iš gulagų pasiekta laisve. Būtent šis prisiminimas, o ne tą dieną pasakytos kalbos, man labiausiai įstrigo atmintyje. Vėl draugėn susibūrusi šeima ir tautų šeima, kuriai pavyko išbristi iš sunkumų ir siekti geresnio gyvenimo.

Priešingai nei daugeliu atvejų Europoje, šios istorijos išskirtinis bruožas, yra tas, kad šis susijungimas įvyko ne vedinas imperialistinių tikslų ar ideologinių siekių, bet remiantis laisva laisvų ir suverenių tautų valia. Lietuva, kaip jau minėjo ir Prezidentė, tuo metu priėmė išmintingą sprendimą.

Naudodamiesi atgautomis suverenios valstybės teisėmis sumaniai siekėte narystės NATO ir Europos Sąjungoje, pasitelkę sumanią tarpusavio priklausomybės politiką net sugebėjote tas teises sustiprinti. Narystės nauda yra apčiuopiama, nors narystė atnešė ir sunkumų, tačiau jos poveikis ypač teigiamas. Per pastaruosius 25-erius metus Lietuva neįtikėtinai pasikeitė. Valstybės įplaukos gerokai išaugo, padaugėjo tiesioginių užsienio investicijų, vien per pastarąjį dešimtmetį eksportas į ES patrigubėjo, beveik ketvirtis metinio Lietuvos biudžeto, kaip minėjo Lietuvos Prezidentė, finansuojamas iš Europos Sąjungos. Šis finansavimas ateinančiais metais bus tęsiamas ir didinamas. Jūsų šalies piliečiai yra Europos Sąjungos piliečiai. Jie gali laisvai keliauti ir naudotis kitomis Europos Sąjungos piliečiams suteikiamomis laisvėmis kaip lygiateisiai Europos Sąjungos piliečiai. Sunkiausias ekonomikos krizės etapas jau įveiktas. Taip pat norėčiau prisiminti ir tai, kad Lietuva puikiai pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai ir sėkmingai organizavo Vilniaus viršūnių susitikimą. Tai buvo išties labai svarbus žingsnis ir labai svarbus Lietuvos indėlis į Europos Sąjungą. Kaip jau minėjau, narystė Europos Sąjungoje yra tarsi judėjimas dviem kryptimis, reikia ne tik imti, bet ir duoti.

Manęs prašė aptarti užsienio politikos iššūkius ir naujas galimybes. Pirmiausia turiu pastebėti, kad juos galime atremti tik kartu, o ne pavieniui.

Deja, užsienio politiką temdo nauji šešėliai, o manėme, kad juos jau galime priskirti istorijai. Krymo aneksija, Rusijos vienašališkai demonstruojama agresyvi teisė perbraižyti su jos sienomis besiribojančių valstybių žemėlapį, artimiausių kaimynių teritorinių teisių ir suverenumo ignoravimas − šie veiksmai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartijos, Baigiamojo Helsinkio akto principus ir Europos Tarybos nustatytus pagrindinius principus. Šiuos veiksmus pasmerkė ir Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Chaosas Rytų ir Pietų Ukrainoje, kai vis sudėtingiau nuspręsti, kas kontroliuoja vieną ar kitą teritoriją ar kas yra atsakingas už vienokius ar kitokius veiksmus įstūmė Europą į didžiausią diplomatinę krizę nuo Šaltojo karo laikų. Tai yra vienas didžiausių Europos Sąjungos užsienio politikos iššūkių.

Ne mažiau svarbu tai, kad šiandieną šiame parlamente mums primenama, kad priklausydama laisve, demokratija, tarpusavio pagarba ir teisės viršenybės principu grindžiamai vertybių bendrijai, Lietuva gali džiaugtis politiniu stabilumu šiais naujais geopolitinio neužtikrintumo laikais ir džiaugtis didžiule prieš 10 metų padarytų pasirinkimų nauda.

Euro zonos krizė suvaldyta, bet, deja, dar nėra galutinai įveikta. Europos Sąjunga turi ieškoti būdų kaip užtikrinti tvarų augimą. Turėtume įjungti aukštesnę ekonomikos augimo variklio pavarą. Reikia vengti defliacijos. Vis dar menkai investuojama. Kreditavimo sąlygos, ypač smulkioms ir vidutinėms įmonėms, yra per griežtos. Prekyba vargu ar atsigavo, o per pastaruosius mėnesius augančios pasaulio ekonomikos šoktelėjo į viršų. Praūžusi ekonomikos krizė kaip palikimą paliko menkai augančią ekonomiką, didelį nedarbą, ypač tarp jaunų žmonių, didėjančią nelygybę, pamintą visuomenės pasitikėjimą valdžia ir jos institucijomis. Šias tendencijas galima pakeisti, bet atidėliojami sprendimai, deja, kol kas duoda daug peno populiariosioms ir populistinėms politinėms jėgoms. Didžiausias netrukus atsinaujinsiančių Europos institucijų (o pokyčiai prasidės jau mažiau nei po trijų savaičių rinkimais į Europos Parlamentą) iššūkis – tinkamai subalansuoti ekonomiką.

Kalbant apie demografinę ir imigracijos politiką taip pat yra nemažai iššūkių. Menkas gimstamumas ir prasti reprodukciniai rodikliai būdingi beveik visoms Vidurio ir Rytų Europos valstybėms. Dėl to visuomenės šiose valstybėse senėja ypač sparčiai ir tampa vis labiau priklausomos nuo mažėjančios darbingo amžiaus žmonių grupės. Šį reiškinį lydi vis aršesnės politinės diskusijos keliose valstybėse narėse dėl Europos Sąjungos imigracijos politikos. Siekdama racionaliai reaguoti į senėjimą ES turėtų pasitelkti protingą ir tikslingą imigracijos politiką ir gimstamumo skatinimo politiką, tačiau tokios politikos įgyvendinimas vis dar vertinamas prieštaringai ir yra atidėliojamas.

Dėl priklausomybės nuo importuojamos energetikos, kalbu ne tik apie importuojamą energiją iš Rusijos, kuri ne kartą parodė, kad nevengia energetikos politikos naudoti kaip užsienio politikos įrankio energetika − viena iš silpnųjų Europos Sąjungos sričių. Europos Sąjungai reikia nedelsiant sustiprinti energetikos politiką, siekiant užtikrinti didesnį saugumą, įvairovę ir tvarumą. Europos Sąjungos bendrojoje rinkoje yra per daug energetinių salų, kurios neabejotinai turėtų būti panaikintos. Tą minėjo ir Jūsų Prezidentė. Energetines salas būtų galima panaikinti sustiprinus Lietuvos jungtis su Švedija ir Lenkija. Taip pat dar nepakankamai veiksmingai sutelkta ES perkamoji galia, kadangi kai kurios ES sostinės anksčiau nusprendė pirmenybę teikti dvišaliams, o ne daugiašaliams susitarimams su tiekėjais. Šią problemą taip reikėtų spręsti.

Kalbant apie Europos Sąjungą dažnai skundžiamasi jos veiksmais, kad galbūt Europos Sąjunga daro per mažai ar per daug, kad jos veiksmai yra per plačių užmojų, arba, galbūt, yra per menki, kad Europa išsiplėtė per daug arba nepakankamai. Šie Europos Sąjungos politikos aprėpties ir institucinių galių nustatymo bei sienų klausimai neduoda ramybės, verčia susimastyti, diskutuoti, ir neabejotinai išliks aktualūs ateityje. Šiuos klausimus būtina nagrinėti, tačiau ne pavieniui, o kartu su visomis 28 valstybėmis narėmis.

Taip pat dar norėčiau trumpai apžvelgti tai, kuo turėtume džiaugtis ir kaip turėtume vertinti pasiekimus Europoje. Prieš 100 metų daugybė senojo žemyno jaunuolių stojo į pasaulinį karą, tikėdami. kad šiuo karu baigsis visi karai pasaulyje. Nuo kulkų žuvo milijonai. Daugumą eiti į karą paskatino nacionalistinė agitacija ar imperialistinė agresija ir noras patirti nuotykių. XX amžiaus pradžia Europoje paženklinta mirtimis ir krauju. Po Antrojo pasaulinio karo buvo pasiūlytas būdas sutaikyti Europą, pagrįstas nauja ir kitokia taikos ir sutaikinimo vizija. Pradžioje Europos anglių ir plieno bendrija, pasitelkusi dvi ginklams naudojamas žaliavas ir jungtinį suverenumą pavertė jas taikos priemonėmis.

Dažnai būname taip užsiėmę ieškodami negerovių, kad net nesugebame įvertinti savo pasiekimų. Visi kartu prisiminkime, ko mums pavyko pasiekti per keletą dešimtmečių Europoje.

Po keleto plėtros etapų ir pasirašytų sutarčių dabar jau 28 valstybes nares turinti Europos Sąjunga yra išties įspūdinga galia pasaulyje. Europos Sąjungoje jau yra 500 mln. gyventojų, t.y. ES gyvena daugiausia gyventojų po Kinijos ir Indijos, daug daugiau nei JAV. ES turtingiausia pasaulyje bendroji rinka. Įvesta bendra valiuta – euras, kuris nors per pastaruosius penkerius metus ir nukentėjo, tačiau išlieka antrąją pagal svarbą rezervine valiuta. Europos Sąjungai tenkanti pasaulinės prekybos dalis − didžiausia, o BVP vienas didžiausių pasaulyje. ES balsas svarbus derybose dėl pasaulinės prekybos ir nustatant pasaulinius standartus.

Europos Sąjunga turi daugiašalių įsipareigojimų ir siekia jų įgyvendinimo Šiaurės ir Pietų partnerystės kontekste, yra įsipareigojusi siekti Tūkstantmečio vystymosi tikslų, prisidėti prie prekybos taršos leidimais, kovoti su klimato kaita, spręsti energijos vartojimo efektyvumo ir visuotinio atšilimo iššūkius, jai tenka lyderės vaidmuo, nes ji yra didžiausia atsietos nekarinės pagalbos teikėja, taip pat humanitarinės pagalbos maistu teikėja, prisiima vis daugiau įsipareigojimų dėl visuotinės krizės suvaldymo ir konfliktų sprendimo, siekia imtis aktyvesnių veiksmų pasaulyje.

Kalbėdami apie laiką ir atstumą, jaučiame, kas gyvename tarsi sumažėjusiame pasaulyje. Šis reiškinys ir su juo siejami spartūs pokyčiai niekur nedings. Susiduriame su globalizacijos, senėjančios visuomenės, konkurencijos dėl žaliavų, senkančių išteklių, klimato kaitos ir naujų grėsmių saugumui iššūkiais. Gyvename tarpusavyje glaudžiai susijusioje planetoje. Šių naujai kylančių grėsmių akivaizdoje valstybės narės jaučiasi vis pažeidžiamesnės. Tai turėtų tik sustiprinti mūsų ryžtą veikti kartu. Antroje XX a. pusėje europiečiai sukūrė sudėtingiausias institucijas, kurios turėtų padėti puoselėti išmintingą suverenių valstybių tarpusavio priklausomybę. Tai gali būti XXI a. Europos viltis. Iš esmės noriu pasakyti, kad jei Europos projekto nebūtų, vertėtų jį sukurti.

Globalizacijos kontekste ir stiprėjant augančių valstybių, pvz., Indijos, Kinijos ir Brazilijos ekonomikai ir galiai XXI a. neišvengiamas Europos ir Vakarų sąlyginis susilpnėjimas. Šios valstybės darys įtaką pasaulinių įvykių evoliucijai, o mes, europiečiai, turėsime į tai reaguoti. Jei mūsų gebėjimas reaguoti būtų pagrįstas XIX a. nacionalinio suverenumo sąvokomis, toks sąlyginis susilpnėjimas galėtų tapti iššūkiu mūsų kolektyviniams pajėgumams ir neabejotinai sugniuždyti. Remdamasi savo vertybėmis ir gebėjimu veikti, Europos Sąjunga turėtų būti XXI a. atviros globalios visuomenės pavyzdžiu, vilties spinduliu kitiems, turintiems panašių siekių. ES unikali dėl demokratinės ir teisiškai atskaitingos viršvalstybinės sąrangos ir pagarbos kultūrinei įvairovei.

Instinktyvus Europos Sąjungos jausmas yra ypač svarbus. Visuomenės atvirumas, laisvė, demokratija, pagarba žmonių teisėms − būtent tokios Europos mes siekiame ir būtent tokios Europos siekė tūkstančiai ukrainiečių Maidane. Jie protestavo ne siekdami geresnių atlyginimų ar geresnių sąlygų sau, bet jie protestavo kovodami už vertybes. Jie išalkę permainų ir civilizuoto pasirinkimo, jų reikalavimai jokiu būdu nebuvo pagrįsti rusofobiška ar antisemitiška logika. Jie tiesiog siekė numalšinti laisvės, demokratijos, pagarbos žmogaus teisėms troškulį, demonstravo siekį išsilaisvinti iš slegiančios korupcijos, reikalavo modernizacijos bei reformų.

Ponia Pirmininke, 1942 m. John Donne rašė: „Žmogus nėra visiškai atskira sala. Kiekvienas žmogus yra žemyno gabalėlis, pagrindinė žemės dalis. Jei tą žemės gabalėlį nuplautų jūra – Europa sumažėtų.“ Šiuolaikiniame, tarpusavyje glaudžiai susijusiame globaliame pasaulyje jokia valstybė nėra atskira sala. Kiekviena valstybė yra pagrindinės žemės dalis. Mes kartu turime dalytis iššūkiais bei galimybėmis. Tikėkimės ir, aš tuo tikiu, kad geriausias laikas Lietuvos dar laukia ateityje. Ačiū.