2010 m. birželio 15 d. pranešimas VIR

IŠKILMINGAS POSĖDIS

skirtas okupacijos 70-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai paminėti

„Gerbiamoji Lietuvos Respublikos Prezidente, Ekscelencijos ambasadoriai, Seimo ir Vyriausybės nariai, nuo sovietinės okupacijos nukentėjusieji tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai ir Laisvės kovų dalyviai.

Šiandieną minime 70-ąsias sovietinės okupacijos metines. Sukaktys, jubiliejai – tai vis proga apmąstymams. Iš praeities per dabartį į ateitį. Svarbu, kad kiekvienas apie svarbius istorinius įvykius galvotume ir per save. Ką aš pats dariau, darau ir ką aš darysiu ateityje, kad būtų geriau visiems – visuomenei ir tautai? Ką reikia savyje, savo darbuose ar elgesyje keisti, tobulinti? Juk dabar yra permainų metas – permainų į gerąją pusę. Reikia daugiau solidarumo, visų dalyvavimo, daugiau pozityvios visuomeninės veiklos. Ne vien tik kritikos. Visi mes esame užimti, bet jei kas savaitę skirtume po valandą kitą, o per mėnesį vieną dieną visuomeninei veiklai, tai galėtume visus griovius užpilti kelyje į Teisingumo ir Laisvės įtvirtinimą. Ko taip norėjo mūsų partizanai.

Vidurio ir Rytų Europos valstybių okupacijoms kelius, kaip žinome atvėrė nusikalstamai grobikiškas Stalino ir Hitlerio suokalbis dėl grobimo „stambiu mastu“, vadinamas Molotovo-Ribentropo paktu. Jis sudarė sąlygas naciams pulti Lenkiją, o sovietams okupuoti Baltijos šalis. Ir tik po 50 metų Baltijos kelias, kuriam jau sukako 20 metų, atkreipė pasaulio dėmesį į Baltijos šalių laisvės siekius.

Kadangi sovietų ir nacių okupacijas sunku atskirti vieną nuo kitos, kaip viena kitą sąlygojusias, tai ir nuostolius galima skaičiuoti juos sumuojant.

Aš nenoriu dabar skaičiuoti visus skaičius, kiek žmonių žuvo, kiek ištremta, kiek uždaryta į lagerius, tačiau iš bendro ištremtų, įkalintų ir pasitraukusių apie 700 tūkst. žmonių po 10-20 metų Lietuvon sugrįžo apie 220 tūkst. žmonių. Tai yra kas trečias suimtas, ištremtas ar išvarytas Lietuvos gyventojas. Žuvusių, nužudytų, žemėje, net ne kapuose, likusių – apie  330 tūkst.  Dabar 365 tūkst. jaunų žmonių emigracija dėl šalies ūkio atsilikimo nuo Vakarų ir Šiaurės Europos šalių taip pat laikytina ilgos okupacijos pasekme.

Pirmą kartą okupacinę Raudonąją armiją pamačiau 1940 m. birželio 16-17 dienomis. Tada man buvo aštuoneri. Vieškeliu per gimtąjį kaimą dvi dienas be perstojo važiavo ir ėjo, ėjo ir važiavo purvini, sudulkėję, skurdūs ir nuvargę raudonarmiečiai. Rodėsi jų buvo tūkstančių tūkstančiai. Visi jie traukė prie Rytprūsių sienos. Ir visa tai atsieit „dėl sąžiningo Sutarties vykdymo užtikrinimo“? Apie tai jau minėjo gerbiamasis Česlovas. Kaimas jų gėlėmis ir raudonais plakatais nepasitiko. Tai darė daugiausia miestuose gyvenančių tautinių mažumų atstovai. Lietuvių veiduose buvo tik liūdesys ir susirūpinimas. Mano A.A. tėvelis, susirinkus šeimynai pietums tepasakė: „Vaikeliai, pagyvenome 20 metų laisvi, o dabar vėl būsime po rusu. Ir vieni niekai, dalies to metų inteligentų samprotavimais, tikėjomės, kad sovietai su mumis elgsis civilizuotai, vylėmės išlaikyti nepriklausomybę, jei eilinis ūkininkas tą pačią pirmą okupacijos dieną suprato, kad įvyko tragedija – netekome laisvės ir laukia liūdna ateitis. Atsitiko dar blogiau – ateitis pasirodė ne tik liūdna, bet ir baisi. Dabar daug dešimtmečių tenka įtikinėti daugelį Europos valstybių politikus ir visuomenės veikėjus, kad Lietuva ir kitos Baltijos šalys buvo SSRS okupuotos šiurkščiai pažeidžiant tarptautinę teisę ir daugelį dvišalių sutarčių. Ir tik pernai įvyko dalinis lūžis Europos politikų ir diplomatų galvose. Pagaliau imta suvokti ir imta viešai pripažinti bei smerkti prieš 70 metų įvykusius istorijos faktus. Vakaruose atsiveria akys į komunistinių režimų, pirmiausia SSRS, nusikaltimus žmonijai ir žmoniškumui. Tokias rezoliucijas jau priėmė Europos Parlamentas, ESBO ir daugelis kitų tarptautinių organizacijų. Tai didelis mūsų parlamentarų ir diplomatų nuopelnas. Bet tas procesas dar nebaigtas, jį reikia tęsti, jis yra ir, tikimės, bus tęsiamas. Nors rezoliucijos vykdymui nėra privalomos, bet jos labai sujaudino Kremblių, suprasta turbūt, kad gali tekti prisiimti atsakomybę, o gal ir žalos atlyginimą už bendrininkavimą su naciais sukeliant karą, už okupacijas ir represijas prieš laisvės trokštančias tautas. Tačiau vis dar turime problemų su kai kuriais Vakarų politikų intelektualų mąstymu stereotipais, kad nacizmas, žinoma, blogai, bet štai komunizmas lyg ir gerai. Galbūt todėl ir kai kurie mūsų istorikai siūlo įtvirtinti Baltijos kelio atmintį kaip nepriešinančią Lietuvos nei su Vakarais, nei su Rytais ir tai laikyti centrine mūsų kultūrinės atminties figūra. Kitas jų siūlymas vietoj aukos įvaizdžio pasirinkti atgailaujančio nusidėjėlio vaidmenį. Tas turbūt reiškia prisiimti kaltę dėl holokausto organizavimo Lietuvoje ir vykdymo ir dėl nedėkingumo SSRS už Vilniaus sugrąžinimą. Turbūt ir vokiečiai būtų patenkinti, ir Kremblius būtų patenkintas, jog pamirštume, kad Vilniaus sugrąžinimas buvo tik Trojos arklys atvėręs kelią į visos Lietuvos okupaciją, nors ir be to Lietuva būtų okupuota. Žodžiu, nebūtume našta nei Rytams, nei Vakarams tik patys keletą amžių vaikščiotume su svetimų nuodėmių kupra. Manau, šito tauta tikrai nenorės, jeigu koks nors mūsų politikas net referendumą kam prie ruso gyventi geriau surengtų. Tauta neseniai iš nepelnyto pažeminimo namų išėjusi niekuomet nesutiks į juos, nors ir perkeltus iš Rytų į Vakarus, sugrįžti. Anksčiau ar vėliau teks Europos Sąjungos senbuvėms prie savo bendrosios atminties simbolio holokausto prijungti ir Vidurio bei Rytų Europos šalių praeities vaizdinius, Sovietų okupaciją su Stalino nusikaltimais.

Kaip visas tas civilių žudynes, tyčinius kankinimus, vergišką priverstinį darbą, badą ir kūną stingdantį šaltį galima pamiršti? Klausimas jau virsta retoriniu ne tik buvusiems beteisiams vergams, bet ir visiems komunistinį totalitarinį režimą išgyvenusių šalių piliečiams ir jų valstybių vadovams. Norime visai nedaug, kad tik visi kartu atkurtume istorinį teisingumą ir įamžintume XX a. vidurio istorinę atmintį taip, kad ji niekada nepasikartotų. Prašome Lietuvos Respublikos Seimą ir Vyriausybę paties minimumo, kad per šią pavasario sesiją priimtų bent tris įstatymų projektus: partizanų deklaracijos signatarų, pasirašiusių savo krauju, statuso prilyginimo Kovo 11-osios signatarų statusui ir Baudžiamojo kodekso pataisų užkardančių viešą partizanų šmeižimą ir įžeidinėjimą įstatymus ir Teismų įstatymą, leidžiantį visuomenės atstovams dalyvauti kai kuriuose teisminiuose procesuose, parengti Lukiškių aikštės sutvarkymo projektą, kurį dabar yra sustabdžiusi Aplinkos ministerija, ir paminklo Laisvės kovotojams projektą, sudaryti realias prielaidas ateityje kurti laisvės kovų ir tautos kančių memorialą, gal panašaus į Budapešto teroro namus, įsteigimui buvusiame KGB pastatų komplekse, Vilniuje, Gedimino 40. Visit ei darbai yra pradėti, tereikia juos tęsti ir baigti. Jokie sunkmečiai tam netrukdo, tam reikia tik politinės valios.

Baigdamas noriu paklausti, ar reikia dėl skaudžios praeities vieniems tik skųstis ir gedėti, o antriems bandyti teisinti savo netikusį elgesį okupacijos metais ir šmeižti partizanus ir jų rėmėjus? Gal reikia elgtis kitaip, reikia visiems nuoširdžiai dirbti, kurti, mylėti savo kraštą ir jo žmones ir visiems akyse bus šviesiau.“