Birželio 14 d. 11.30 Seime atidaroma fotografijų paroda "Didžioji Lietuvos tremtis ir pasipriešinimas 1941 - 1953 m." (eksponatai - iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Genocido aukų muziejaus fondų) ir A.Sadecko bei A.Višniūno fotografijų ciklo "Negrįžusiems" ekspozicija.

Birželio 14 d. 12.15 - 16.00 val. Seime - atvirų durų diena.

1940 metų rugpjūčio 3 dieną SSRS Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvą sąjungine respublika. Visos Lietuvos gyvenimo sritys buvo pertvarkytos pagal sovietų modelį. Reorganizuota kariuomenė, sugriautas savarankiškos valstybės ūkis: nacionalizuota žemė, bankai, pramonė, transporto ir ryšių ūkis, įvestas rublis. Lietuvoje pradėjo veikti SSRS represinių žinybų: Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) padaliniai. Dar 1939 metų spalio 11 dieną Maskvoje pasirašytas NKVD įsakymas Nr. 00122 ir parengtos instrukcijos apie antitarybinio elemento likvidavimą Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje. 1940 liepą pradėti masiniai areštai. 1941 metų birželio 14-ąją pradėti masiniai trėmimai truko iki birželio 22-osios. Tai buvo iš anksto suplanuota ir parengta akcija. Trėmimą vykdė specialūs NKVD daliniai. Labiausiai nukentėjo inteligentija. Buvo ištremti Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos – 18500 žmonių.

Formuojant ešelonus, vyrai buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Krasnojarsko krašto, Komijos ASSR, Sverdlovsko srities lagerius. Jų šeimos ištremtos į Altajaus kraštą, Novosibirsko sritį, Komijos ASSR. Tremtiniai patyrė sunkias darbo ir gyvenimo sąlygas. Daugelis jų sirgo ir mirė. Daugiausia lietuvių kalėjo Rešotų lageriuose, Krasnojarsko krašte. 1940–1944 metais NKVD lageriuose buvo sunaikinta apie 8 tūkstančius pirmųjų įkalintų lietuvių tremtinių.

Okupacija ir vykdomas teroras skatino pasipriešinimą. Pirmieji protestą pareiškė Lietuvos Respublikos įgaliotieji pasiuntiniai užsienyje. 1940 metų liepos 21–23 dienomis jie įteikė šalių, kuriose rezidavo, vyriausybėms notas dėl SSRS įvykdytos agresijos. Lietuvoje organizavosi rezistencinis pogrindis. 1940 metų lapkričio 17 dieną Berlyne į užsienį pasitraukę lietuviai įkūrė Lietuvos aktyvistų frontą (LAF). LAF štabai veikė Kaune ir Vilniuje. 1941 metų birželio 21-ąją prasidėjo sukilimas, siekęs atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Vokietijai nepripažinus LAF siekių, suformuota Laikinoji vyriausybė buvo paleista. Prasidėjo pasipriešinimas nacių okupacijai. 1943 metų lapkričio 25 dieną buvo įkurtas pasipriešinimui vadovaujantis centras – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). 1944 metais frontui traukiantis į vakarus nuo bolševikų teroro ir represijų į Vakarus pasitraukė dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Dėl vykstančio karo dauguma jų sustojo Vokietijoje. Vokietijai kapituliavus, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos zonose buvo įsteigtos Perkeltųjų asmenų (Displaced Persons – DP) stovyklos. Jose apsigyveno apie 60 tūkstančių lietuvių. Berlyne veiklą tęsė Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, 1949 metais paskelbęs Lietuvių Chartą ir Laikinuosius Pasaulio lietuvių bendruomenės nuostatus. Lietuvių bendruomenės kūrėsi įvairiose pasaulio šalyse.

1944 metų liepos 4–ąją Raudonajai armijai įžengus į Lietuvos teritoriją, prasidėjo antroji sovietinė okupacija. Į ginkluotą pogrindį pasitraukė daug antinacinio pasipriešinimo narių, karininkų, inteligentijos ir ūkininkų, pasiryžusių priešintis naujai okupacijai. Ginkluoto pasipriešinimo dalyviai vienijosi ir jungėsi į partizanų būrius, nuo 1945 metų steigė apygardas, vėliau – sritis. Didžiausio pasipriešinimo laikotarpis - nuo 1944–ųjų vasaros iki 1947–ųjų sausio. Daugumos gyventojų remiami kovotojų būriai veikė drąsiai, nebijodami susidūrimų su NKVD kariuomene. Per pirmuosius dvejus metus žuvo apie 10 tūkstančių partizanų. Nesulaukę paramos iš Vakarų valstybių, partizanai keitė taktiką: kovos būriai ėmė veikti atsargiau, pradėta kurti vieninga pasipriešinimo vadovybė. 1947 metų sausį įsteigta politinė rezistencijos institucija – Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio prezidiumas, 1949 metų vasario 2–22 dienomis vykusiame Lietuvos partizanų vadų suvažiavime – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS). Priimta Vasario 16–osios deklaracija skelbė, kad aukščiausiu teisėtu valdžios organu Lietuvoje yra partizanų vadovybė, kovos tikslas – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos Respublikos atkūrimas.

Tačiau ginkluotas pasipriešinimas silpo. Okupacinė valdžia Lietuvoje dislokavo dešimtis NKVD, MVD, MGB kariuomenės dalinių. Jiems talkino vietinės karinės grupuotės – stribai. 1953 metais buvo suimtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis–Vytautas, sunaikinti visų trijų sričių štabai. 1953–ųjų vasarą organizuotas partizaninis pasipriešinimas baigėsi. 1944–1953 metais vykusi partizaninė kova ir pasipriešinimas – įtikinamiausias referendumas, kurį krauju pasirašė apie 20 tūkstančių laisvės kovotojų.

Didesni ir mažesni trėmimai vyko kasmet iki 1952 metų, o pavieniai - ir 1953-iaisiais. Pokario tremtiniai dažniausiai priklausė „prievarta apgyvendintų“ tremtinių kategorijai. Jie negalėjo palikti tremties vietų, turėjo reguliariai registruotis komendantūrose, pasai iš jų buvo atimti ir grąžinti tik 1955 metais. Dauguma tremtinių dirbo miško kirtavietėse, šachtose, statybose.