Nacionalinių parlamentų vaidmuo ES iki Lisabonos sutarties

Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo (2009 m. gruodžio 1 d.) Europos Sąjungos (ES) teisėje nacionalinių parlamentų dalyvavimas sprendžiant ES reikalus buvo įtvirtintas gana ribotai. ES sutartyse jų vaidmuo buvo išdėstytas tik Protokole dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje, pridėtame prie Amsterdamo sutarties (1997 m.). Protokole buvo numatyta, kad valstybių narių vyriausybės perduoda nacionaliniams parlamentams Europos Komisijos pasiūlymus priimti ES teisės aktus ir kitus konsultacinio pobūdžio dokumentus, kad nacionaliniai parlamentai galėtų pareikšti savo nuomonę. Taip pat šiame protokole įtvirtinta institucinė nacionalinių parlamentų bendradarbiavimo forma – Europos reikalų komitetų konferencija (COSAC). Tačiau protokole nieko nebuvo pasakyta apie Komisijos ar kitų ES institucijų pareigą atsižvelgti į nacionalinių parlamentų nuomonę.

Prie Amsterdamo sutarties taip pat buvo pridėtas Protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo, kuriame įtvirtinta Europos Komisijos pareiga vadovautis šiais principais teikiant ES teisėkūros pasiūlymus. Subsidiarumo principas reiškia, kad tose bendros politikos srityse, kurios nepriklauso išimtinei ES kompetencijai, ES mastu teisės aktai gali būti priimami tik tada, kai siūlomo veiksmo tikslų valstybės narės pavieniui negali deramai pasiekti, ir tik tokiu mastu, kuriuo Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio gali juos pasiekti geriau. Tačiau šiame protokole nebuvo numatytas nacionalinių parlamentų dalyvavimas prižiūrint, kaip šio principo laikomasi.

Palyginti menkas nacionalinių parlamentų dalyvavimas ES teisėkūros procese jau anksčiau buvo vertinamas kaip demokratinio sprendimų priėmimo spraga ir buvo ieškoma būdų ją užpildyti, kartu išsaugant ES sprendimų priėmimo veiksmingumą. Šie klausimai ypač aktyviai buvo svarstomi Europos Konvente (2002–2003 m.), rengusiame Sutartį dėl Konstitucijos Europai. 2004 m. pasirašytoje Konstitucinėje sutartyje buvo žymiai išplėtoti abu Amsterdamo sutarties protokolai sustiprinant nacionalinių parlamentų vaidmenį ES, tačiau dėl žinomų priežasčių Konstitucinė sutartis neįsigaliojo. Vėliau nuostatos dėl nacionalinių parlamentų vaidmens buvo dar labiau išplėtotos Lisabonos sutartyje, iš dalies keičiančioje Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį.

Lisabonos sutarties ir jos protokolų nuostatos 

Į 2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusią Lisabonos sutartį pirmą kartą įtrauktas atskiras sutarties straipsnis (ne tik protokolai) dėl nacionalinių parlamentų vaidmens ES. Šiame straipsnyje (Europos Sąjungos sutarties suvestinės redakcijos 12 straipsnis) išdėstyti nacionalinių parlamentų dalyvavimo sprendžiant ES reikalus būdai ir sritys. Nacionaliniai parlamentai aktyviai prisideda užtikrinant gerą Sąjungos veikimą šiais būdais:

• iš Sąjungos institucijų gaudami informaciją ir pagal Protokolą dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje jiems persiunčiamus Sąjungos įstatymo galią turinčių aktų projektus;
• užtikrindami, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo Protokole dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo nustatyta tvarka;
• laisvės, saugumo ir teisingumo srityje dalyvaudami šios srities Sąjungos politikos igyvendinimo įvertinimo mechanizmuose ir dalyvaudami Europolo veiklos politinėje kontrolėje ir Eurojusto veiklos įvertinime;
• gaudami pranešimus apie paraiškas įstoti į Europos Sąjungą;
• dalyvaudami ES sutarčių peržiūros procedūrose;
• dalyvaudami plėtojant nacionalinių parlamentų tarpparlamentinį bendradarbiavimą ir bendradarbiavimą su Europos Parlamentu pagal Protokolo dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje nuostatas.

Lisabonos sutartyje esama ir kitų naujovių, dar labiau įtvirtinančių nacionalinių parlamentų vaidmenį ES. Pirmiausia, žymiai išplėtoti galiojantys (1997 m. Amsterdamo sutarties) Protokolas dėl nacionalinių parlamentų vaidmens Europos Sąjungoje ir Protokolas dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo. Pastarajame protokole, be kitų dalykų, numatytos dvi procedūros, kurios dėl aiškumo dažnai vaizdžiai vadinamos „geltonąja kortele” ir „oranžine kortele”.

Jeigu 1/3 nacionalinių parlamentų rūmų  (o laisvės, saugumo ir teisingumo srityje – 1/4 nacionalinių parlamentų rūmų) pareikš, kad ES pasiūlymas priimti teisės aktą prieštarauja subsidiarumo principui, projektą teikianti institucija turės iš naujo jį persvarstyti ir galės atsiimti, pakeisti arba nekeisti. Tai vadinamoji „geltonosios kortelės” procedūra.

Tačiau jeigu tokią nuomonę pareikš daugiau kaip pusė visų nacionalinių parlamentų, pasiūlymo atitiktį subsidiarumo principui ir nacionalinių parlamentų nuomones turės svarstyti ES įstatymų leidėjas (t. y. ES Taryba ir Europos Parlamentas). Tai vadinamoji „oranžinės kortelės” procedūra.

Be to, Lisabonos sutartyje įtvirtinta visiškai nauja nuostata (81 straipsnio išlyga), kad bet kuris nacionalinis parlamentas per 6 mėnesius nuo ES teisės akto projekto gavimo gali pareikšti nepritarimą, kuriuo būtų siekiama nustatyti tarpvalstybines teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose, tarp jų ir susijusiose su šeimos teise,  priemones.

Taip pat visiška naujovė yra Protokolo 8 straipsnyje numatyta galimybė nacionaliniam parlamentui savarankiškai kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl ES teisės akto (jo dalies) panaikinimo subsidiarumo pagrindu tuo atveju, jeigu parlamentas buvo pareiškęs pagrįstąją nuomonę dėl projekto, tačiau į ją nebuvo atsižvelgta.

Parlamentų bendradarbiavimo ir informacijos mainų svarba

Lisabonos sutarties nuostatų poveikis nacionaliniams parlamentams dažniausiai svarstomas trimis aspektais:

1.     Nacionalinių parlamentinių procedūrų adaptavimas siekiant sukurti efektyvų mechanizmą, leidžiantį svarstyti ir pareikšti pagrįstąją nuomonę dėl ES teisės akto projekto prieštaravimo subsidiarumo principui. Pvz., kai kuriuose parlamentuose (rūmuose) tokio sprendimo teisę turi Europos reikalų komitetai, kai kur (taip pat ir Seime) – tik parlamento plenarinis posėdis, kai kurie parlamentai dar svarsto, kurį variantą pasirinkti. Šie ir panašūs klausimai nuolat svarstomi COSAC, ES parlamentų pirmininkų konferencijoje ir kitų bendradarbiavimo formų renginiuose.

2.     Veiksminga parlamentinė ES reikalų priežiūra. Įvairiais būdais (ypač COSAC) nacionaliniai parlamentai keičiasi geriausiąja patirtimi, kaip prižiūrėti savo vyriausybių veiklą priimant sprendimus ES svarstomais klausimais (ši praktika ES valstybėse narėse gana įvairi, nuo itin stiprios parlamento priežiūros iki labai minimalios, suteikiančios vyriausybei beveik visišką sprendimų laisvę).

3.     Informacijos mainų svarba ir Europos Sąjungos informacijos mainų sistema (IPEX). Siekiant efektyviai išnaudoti Lisabonos sutarties galimybes („geltonąją“ ir „oranžinę“ korteles), nacionaliniams parlamentams būtina operatyviai keistis informacija apie savo sprendimus (pvz., siekiant sužinoti, kiek parlamentų ir dėl kurio ES teisės akto projekto yra pareiškę pagrįstąją nuomonę, kiek nuomonių dar trūksta iki numatyto slenksčio, kad būtų pradėta „geltonosios“ ar „oranžinės“ kortelės procedūra ir pan.). Informacijos mainų tikslais buvo sukurta IPEX, t.y. interneto svetainė su atitinkamą informaciją kaupiančia duomenų baze.

4.     Nacionalinių parlamentų nuolatinių atstovų Europos Sąjungoje tinklas. Išaugus nacionalinių parlamentų vaidmeniui ES, nuolat didėja informacijos srautai, susiję su parlamentiniu bendradarbiavimu. Beveik visų ES valstybių narių parlamentai turi nuolatinius atstovus ES (šiuo metu tik Slovakijos parlamentas neturi savo atstovo). Europos Parlamentas suteikia visiems nacionalinių parlamentų atstovams darbo vietas Europos Parlamento patalpose. Visi kartu jie sudaro svarbų informacijos mainų tinklą, kuris užtikrina greitą informacijos sklaidą apie Briuselyje ir nacionaliniuose parlamentuose svarstomus ES reikalus, priimamus sprendimus, įvairių formų parlamentinius renginius ir dalyvavimą juose, delegacijų vizitus ir daugelį kitų klausimų.