Šiuo metu siekiama, kad gyvenamosios vietovės bendruomenės ir jų išrinkti atstovai seniūnaičiai, vis aktyviau dalyvautų priimant svarbius sprendimus, susijusius su gyvenamosios vietovės bendruomenės gyvenimu. Tokiu būdu turėtų būti didinamas valdžios institucijų priimamų sprendimų viešumas ir skaidrumas, stiprinamas bendruomenių vieningumas ir bendruomenės narių atsakomybė už jų gyvenamosiose vietovėse vykstančius pokyčius.
Tačiau, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatos nepakankamai reglamentuoja seniūnaičių rinkimų tvarką, jų teises ir pareigas bei vietos bendruomenių interesų atstovavimą. Todėl svarbu sukurti priemones, kurios paskatintų gyventojus kandidatuoti į seniūnaičių pareigas ir užsiimti visuomenine veikla.
Dar ne visose Lietuvos savivaldybėse yra išrinkti seniūnaičiai, todėl nepakankamai įgyvendinamos gyvenamosios vietovės bendruomenės teisės ir galimybės atstovauti savo interesus seniūnijose, savivaldybės institucijose ir savivaldybės teritorijoje veikiančiose valstybės įstaigose bei gauti informaciją iš šių institucijų vietos bendruomenei aktualiais klausimais.
Taip pat šiuo metu įstatyme numatyta dvejų metų seniūnaičio kadencija yra per trumpa. Todėl būtina įteisinti ketverių metų kadenciją, kuri būtų suvienodinta su kitų, į savivaldybės institucijas renkamų atstovų, kaip meras, savivaldybės tarybos nariai ir kiti, kadencijos trukme.
Dvejų metų trukmė lemia seniūnaičių veiklos efektyvumo stoką ir nesudaro sąlygų tęstiniam vietos bendruomenių atstovavimui bei neskatina vietos bendruomenių įsitraukimo į savivaldą. Seniūnaičiai negali tinkamai įsijungti į savivaldos veiklą, o dažna jų kaita neužtikrina darbų tęstinumo, kurie susiję su jų tiesioginėmis pareigomis (gyventojų skatinimu prižiūrėti ir tvarkyti gyvenamąją aplinką, teikti iniciatyvas, susijusias su vietos bendruomenės poreikiais ir kt.).
Vietos savivaldos įstatyme nenumatytos ir finansinės garantijos seniūnaičių veiklai užtikrinti. Nenumačius seniūnaičio, su jo, kaip seniūnaičio, tiesiogine veikla susijusių išlaidų (kanceliarijos, pašto, telefono, interneto ryšio, transporto) apmokėjimo, seniūnaičiai už savo asmenines lėšas ne visada gali dalyvauti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kuriuose svarstomi seniūnaitijai aktualūs klausimai ir ginti savo bei seniūnaitijos gyventojų interesus.
Todėl būtų tikslinga apmokėti seniūnaičių su jų, kaip seniūnaičių, tiesiogine veikla susijusias išlaidas. Šios išmokos dydžio, apmokėjimo ir atsiskaitymo tvarkos nustatymą reikėtų priskirti savivaldybės tarybos kompetencijai.
Aukščiau išvardinti įstatymo pakeitimai pagerintų vietos gyventojų, savivaldybės institucijų ir įstaigų bendradarbiavimą, galimybę gauti informaciją ir ja tinkamai pasinaudoti.
Lietuvos Respublikos Seimo narys
Algis Strelčiūnas
