Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas, atsižvelgdamas į Lietuvos savivaldybių asociacijos pasiūlymus, pateikė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punkto pakeitimą, kurio tikslas - sudaryti sąlygas taikyti skirtingus fiksuoto pajamų mokesčio tarifus, nustatant fiksuotą pajamų mokestį už individualią veiklą, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą.
Šiuo metu Savivaldybių tarybos turi teisę nustatyti mažesnį fiksuoto dydžio pajamų mokestį už pajamas, gautas iš veiklos, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą asmenims, įsigyjantiems verslo liudijimą verstis verslo liudijime nurodytos rūšies veikla visoje Lietuvos Respublikoje, išskyrus Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus miestų savivaldybių ir Marijampolės bei Neringos savivaldybių teritorijas, arba konkrečios savivaldybės teritorijoje, išskyrus Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus miestų savivaldybių ir Marijampolės bei Neringos savivaldybių teritorijas.
Minėtųjų 9 savivaldybių, kuriose gyvena 45 procentai Lietuvos gyventojų, tarybos turi teisę nustatyti už įsigyjamus verslo liudijimus fiksuoto dydžio pajamų mokestį, bet jis „negali būti mažesnis už pajamų mokestį, apskaičiuojamą dvylikos minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių mokestinio laikotarpio, einančio prieš mokestinį laikotarpį, kuriam įsigyjamas verslo liudijimas, spalio 1 dieną, sumai pritaikius“ 15 procentų pajamų mokesčio tarifą, galiosiantį to mokestinio laikotarpio, kuriam įsigyjamas verslo liudijimas, sausio 1 dieną.
Pavyzdžiui, Marijampolės mieste gyvena apie 60 procentų, o kaimiškose vietovėse – apie 40 procentų gyventojų. Tokiu būdu Marijampolės savivaldybės Marijampolės miesto ir kaimiškoje teritorijose, besiverčiantiems individualia veikla gyventojams turint verslo liudijimą, yra taikomas vienodas fiksuotas pajamų mokestis. Pagal verslo liudijimus kaimo teritorijoje dirbantys smulkieji verslininkai sunkiai pajėgia susimokėti ne tik socialinius mokesčius, bet ir tam tikroms veikloms nustatytus per didelius pajamų mokesčius. Tokiu būdu tie gyventojai, kurie nepajėgia susimokėti verslo mokesčių, tampa ne tik nemokūs, bet ir socialiai remtinais, išlaikomais iš biudžeto.
Todėl, nustatant fiksuotą pajamų mokesčio dydį pagal konkrečios veiklos rūšį, būtina įvertinti esamą situaciją darbo rinkoje, rinkos pokyčius, paslaugos pelningumą, konkurenciją, paklausą, teritoriją, kurioje paslauga teikiama, bei kitas priežastis ir leisti savivaldybių taryboms nustatyti fiksuotą pajamų dydį pagal veiklas. Tai leis sudaryti palankesnes sąlygas smulkaus verslo plėtrai. Pernelyg dideli mokesčiai žlugdo individualią iniciatyvą ir verslą, stabdo ekonomikos atsigavimą, didina socialinį nuosmukį, nedarbą, skurdą, emigraciją ir skatina atlikti veiklas nelegaliai, nemokant mokesčių.
Planuojama, kad jau nuo ateinančių metų Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Palangos, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus miestų, Marijampolės ir Neringos savivaldybių taryboms bus suteikta teisė nustatyti individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, fiksuotus pajamų mokesčio dydžius savo savivaldybių teritorijose. Šiuo metu tokią teisę turi 51 savivaldybė Lietuvoje.
Tikimės, kad Lietuvos Respublikos Seimas parems geras iniciatyvas ir pritars įstatymo pakeitimams.
Lietuvos Respublikos Seimo narys
Algis Strelčiūnas