Lazdynuose pastatytas paminklinis akmuo dr. Eugenijai Šimkūnaitei
Š. m. rugsėjo 13 d. dalyvavau Lazdynuose vykusio paminklinio akmens, skirto įžymios vaistininkės, liaudies medicinos žinovės, gamtininkės habil. dr. Eugenijos Šimkūnaitės atminimui, atidengimo iškilmėse.
Daugiau nei penkerius metus, drauge su Lazdynų seniūnijos gyventojais, planavau įrengti atminimo vietą mūsų žymiai mokslininkei, kuri daugelį metų gyveno Lazdynuose. Džiaugiuosi, kad mano svajonė, paremta darbais, įgyvendinta. Su visais prisimenančiais ir gerbiančiais dr. Eugenijos Šimkūnaitės atminimą, noriu dar kartą pažvelgti į svarbiausius jos biografijos faktus*.
Dr. Eugenija Šimkūnaitė gimė 1920 m. kovo 11 d. Rusijoje, Krasnodaro krašte, Novorosijsko mieste, vaistininko Prano Šimkūno ir medicinos sesers Olgos Lebedevos - Šimkūnienės šeimoje. Kartu su kitais pabėgėliais iš Rusijos su šeima grįžęs į Lietuvą Pranas Šimkūnas, kilęs iš Utenos apskr., Tauragnų valsč., Indubakių kaimo, 1922 metais gimtuosiuose Tauragnuose įsteigė vaistinę ir nusipirko keliolika hektarų žemės.
Eugenija Šimkūnaitė mokėsi Tauragnų pradžios mokyklą. Vėliau įstojo į Utenos gimnaziją, kurią baigė 1937 metais. Pasirinko tėvo profesiją, todėl 1937 metais Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo studijuoti farmaciją. 1941 m. išklausiusi kursą, pradėjo dirbti Kauno, Tauragnų vaistinėse, o 1942 m. - Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode asistente. 1943 metais universitetą baigė. Dirbdama farmakognostiniame sode E. Šimkūnaitė bendravo ir mokėsi iš žymių specialistų: prof. J. Mušinskio, J. Dagio, J. V. Straževičiaus ir kitų. Sode ji dirbo iki 1945 metų. 1944 m. mūšių metu sudegė Tauragnų vaistinė, žuvo tėvas, buvo sunkiai sužeista motina. 1945 m. ji dirbo Vilniaus 1-osios farmacijos ligoninės vaistinės vedėja, bet ją traukė mokslinis darbas ir ji grįžo į universitetą. Tačiau karo metu farmakognostinis sodas buvo sunaikintas, ir 1947 m. ji pradėjo dirbti Sveikatos apsaugos ministerijos Vyr. farmacijos valdyboje prekybos skyr. inspektore, vėliau paruošų sk. vedėja. 1949 m. ji išvažiavo į Kauną ir dirbo Kauno Botanikos sode dirbo jaunesniąja moksline bendradarbe iki 1950 m. rugsėjo, ruošė disertaciją: augino ir tyrė valerijonus. 1950 m. rugsėjo mėn. ji grįžo į Vilnių ir Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė savo mokslinį darba, be to, tyrė vaistinių augalų augimvietes. 1952 m. sausio 14 d. MA Biologijos instituto taryboje E. Šimkūnaitė apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją tema: Valerijono kultūra Lietuvoje. Institute dirbo iki 1955 m., sudarė žemėlapį Užliejamos Lietuvos pievos. 1955 m. ji išvažiavo į Kazachstaną dirbti Visa sąjunginio vaistinių augalų ūkio Darmina padalinio stoties Aris direktore. Ja domino Vidurinės Azijos vaistiniai augalai, gamta ir žmonės. 1957 m. grįžusi į Lietuvą, vėl įsidarbino Vyr. Farmacijos valdyboje, dirbo vyr. inspektore vaistažolių paruošoms, o nuo 1969 m. įsteigus atskirą vaistažolių skyrių, buvo paskirta jo viršininke. 1968 m. jai suteikiama aukščiausia provizorės - farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija. Jos iniciatyva įsteigiamas Lazdijų rajone Gerdašių eksperimentinis vaistažolių ūkis vaistinių augalų auginimui ir tyrimui. 1971 metais Eugenija Šimkūnaitė Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai. Tai pirmoji ir turbūt vienintelė disertacija, kurioje nagrinėjami Lietuvos vaistinių augalų resursai. Daktarė aktyviai dalyvavo Respublikinės Farmacininkų mokslinės draugijos veikloje. 1975 metais, norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, ji išėjo į pensiją. 1993 m. Lietuvos Mokslo Taryba po nostrifikacijos provizorei Eugenijai Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį laipsnį.
E. Šimkūnaitė mirė beveik staiga, vos savaitę sirgusi, 1996 m. sausio 27 d. Vilniuje. Palaidota mylimuose Tauragnuose, šalia tėvų.
Būdama gyva ji buvo laukiamas svečias visoje Lietuvoje, tačiau jai brangiausios buvo trys vietos: Tauragnai, Lazdynai, kur ji gyveno ir Gerdašiai (buvęs eksperimentinis vaistažolių tarybinis ūkis Lazdijų raj.). Su šių vietų žmonėmis ji mieliausiai bendravo, teikė konsultacijas ir patarimus. Žmonės ją meiliai vadindavo Lietuvos žiniuone. Dar vadino daktare, nors iš tiesų ji buvo vaistininkė, bet žmonės pasirinko tokį vardą pagerbdami jos nesavanaudišką pagalbą padėti susirgusiajam. Ji laikėsi žolininkų principo: iš žmonių skausmo nevalia pelnytis, už ligonių gydymą negalima imti atlygio, nes sugebėjimas gydyti Dievo dovana.
Šis šiltas ir saulėtas rugsėjis - tarsi pačios Lietuvos žiniuonės priesakas, - man ir vėl primena, kad turime dalintis gerumu ir prasmingais darbais. Jos atminimas visada liks mano ir visų mūsų širdyse, o paminklinis akmuo tai materialus ženklas, kad Lietuvos žmonės, o ypač lazdyniečiai niekada nepamirš savo gerosios ir išmintingosios daktarės.
*Dr. Eugenijos Šimkūnaitės biografijos faktai parengti remiantis Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo duomenimis.
Lietuvos Respublikos Seimo narys
Algis Strelčiūnas
