Nors lietuviška
sociologija nelabai pasitikiu, pateiksiu poros paskutinių apklausų duomenis.
Gegužės mėnesį vykdyta Baltijos tyrimų apklausa rodo, kad 58% šalies
gyventojų mano, jog reikalai krašte krypsta į blogąją pusę. Kitos tos pačios
viešosios nuomonės tyrimų bendrovės apklausos duomenimis 54% mūsų šalies
gyventojų nepatenkinti tuo, kaip šalyje veikia demokratija. Atkreipiu dėmesį į
artimus skaičius - 58% ir 54%. Bendras situacijos vertinimas yra artimas mūsų
šalies valdysenos vertinimui. Taigi, kaip sakytų žinomas Dviračio šou
herojus, vaizdelis ne koks. Kodėl ir kuo nepatenkinti mūsų piliečiai? Nemanau,
kad mūsų akademiniai sluoksniai - politologai, sociologai, ekonomistai - yra davę išsamų atsakymą į šį klausimą, nes
tam, pirma, trukdo daugelio jų tarnystė dvarui ir, antra, nepakankamas
diskusijų konceptualumas, kylantis iš individualistinio pasaulio suvokimo.
Pabandysime pažvelgti į situaciją holisto akimis.
Manau,
kad sociologai ne visai tiksliai formuluoja klausimą respondentams, mūsų valstybės
valdymo sistemą tapatindami su demokratija. Jie, kaip ir beveik visi
politologai, remiasi prielaida, kad mūsų šalis yra demokratiška. Tegu ir
neidealiai, bet demokratiška. Na, o politikai su džiaugsmu remiasi šia
prielaida ir nuolat kartoja: Lietuva, kaip demokratinė šalis.... Sutikdamas,
kad pasaulyje nėra šimtaprocentinių demokratijų, taigi, ir Lietuva negali
pretenduoti į idealą, visgi esu tos nuomonės, kad mūsų šalis tik pagal kai
kuriuos formalius bruožus yra demokratiška. Realiai mes esame kraštas, kuriame
dominuoja ir tas dominavimas paskutinį dešimtmetį stiprėja autoritariniai
režimai.
Trumpai ją apibūdinant, demokratija (gr. demos
tauta, kratos valdymas) yra politinių galių sistema, kurioje tauta,
organizuota piliečių bendruomenė yra pagrindinis valdymo subjektas. Akcinėje
bendrovėje bendras visuotinis akcininkų susirinkimas turi aukščiausią galią.
Visuomenėje tokią, beje, mūsų Konstitucijoje įtvirtintą, galią turi Tauta. Ji
savo teisėtas galias turėtų įgyvendinti tiesiogiai per referendumus ar
rinkimus arba per savo išrinktus atstovus, pirmiausia, Seimą. Kadangi pagal
Konstituciją mūsų prezidentas renkamas ne parlamento, o Tautos, jo realios galios
turėtų būti, ir yra, didesnės nei parlamente rinkto prezidento.
Jeigu Tautai trukdoma spręsti, kaip, kokių
tikslų siekiant turi būti valdoma šalis ir laisvai rinktis tuos, kurie valdo,
t.y. valdžią, situacijos negalima laikyti demokratiška. Kita labai svarbi,
tačiau dažnai net politikos mokslų atstovų pamirštama demokratinės šalies
valdymo sistemos pusė yra bendrųjų suvereno Tautos interesų įgyvendinimo
būklė. Demokratinėje sistemoje nacionalinio lygio interesų įgyvendinimas,
bendrų šalies poreikių tenkinimas yra svarbiausias išrinktos valstybinės valdžios
parlamento ir prezidento veiklos tikslas. Valdžia reikalinga tik tam, kad
ji kurtų bendrąjį gėrį, viešąsias gėrybes leistų įstatymus, palaikytų
teisingą tvarką, tiestų bei remontuotų kelius ir pan. Jeigu bendrasis gėris
neegzistuotų, valdžiai politikai, valdininkai, teisėjai ir pan. būtų
nereikalingi. Deja, individualistiniame
pasaulio paveiksle vietos bendrajam gėriui nėra, todėl ir politikos
suvokimas individualistų sluoksniuose yra iškreiptas. Deja, Vilniaus dvare
individualistai užduoda diskusijų toną. Gaila, bet Briuselio dvare padėtis iš
esmės tokia pati.
Jeigu
valdžia savo misijos neatlieka, ji NĖRA DEMOKRATINĖ valdžia. Demokratinė
valdžia, kurdama bendrąjį gėrį, tarnauja Tautai. Jei valstybės valdymo
struktūros to nedaro ir ima gyventi pačios sau, jos virsta nomenklatūra ar
klika. Nomenklatūros, klikos, chuntos deformuoja visuomenės tikslų medį.
Normaliame tikslų medyje, natūralioje, demokratinėje tikslų hierarchijoje
aukščiausiai kotiruojami bendrieji nacionaliniai interesai, tikslai bei
poreikiai. Valdžia tėra struktūra, skirta šiems aukščiausiems šalies interesams,
tikslams įgyvendinti, poreikiams tenkinti. Valdžios tikslai tikslų medyje yra
žemiau Tautos tikslų.
Tačiau nomenklatūros, chuntos, klikos bendrais
nacionaliniais interesais prisidengia siekdamos naudos sau kaip grupei. Moksle
tai vadinama biuropatologija, kurią esu apibūdinęs savo moksliniuose ir
mokslo populiarinimo darbuose. Biuropatologiją galima pavadinti ir kitaip
bendro nacionalinio intereso privatizacija. Tautos interesus pavertusios
savo dalinių grupinių interesų įgyvendinimo priemone, nomenklatūros, klikos ar
chuntos pirmuosius nusavina, taip apversdamos galva žemyn normalią tikslų
hierarchiją.
Ir praeityje, ir ypač dabar, autoritarizmas
stengiasi prisidengti demokratijos šydu. Kažkaip neteko skaityti ar girdėti,
kad kokia nors klika deklaruotų: mes demokratijos nepripažįstame, mes
autoritarai. Chuntų, klikų ir pan. valdomos šalys paprastai turi gražiai
surašytas demokratijos vertybes deklaruojančias konstitucijas, tačiau
praktiškai jomis nesivadovauja. Vienas ryškiausių pavyzdžių stalininė 1936
metų konstitucija. Mūsų tautiečiai didžiųjų tremčių metu patyrė, kokiu laipsniu
toje šalyje galiojo minėta konstitucija.
Lietuvoje, šalyje, kurioje veikia galingi
autoritariniai režimai, visuomenė yra nudemokratinta abiem požiūriais. Pirma,
visais būdais trukdoma Tautai, piliečių bendruomenėms dalyvauti viešajame
pasirinkime, aptariant bei pasirenkant visuomeninio gyvenimo prioritetus iš
pačių įvairiausių alternatyvų, o taip pat renkant savo atstovus, valdžią.
Šviežiausias ir ryškiausias to pavyzdys trukdžiai, kuriuos mūsų nomenklatūra
sukūrė dabartinio referendumo organizatoriams.
Antra, valdanti grupuotė, imituodama tarnystę
Tautai, savo ir kitų grupių pavyzdžiui, stambiojo verslo, bankų, privačius
interesus ir poreikius iškelia aukščiau nacionalinių interesų. Dėl to esmingai
sutrinka bendrojo nacionalinio gėrio kūrimo režimai, atsiranda jo deficitas.
Dar daugiau, išplinta bendrasis blogis neteisingi įstatymai ir kiti valdžios
sprendimai. Neteisingo, vadinasi, ir neefektyvaus šalyje sukurto nacionalinio
produkto paskirstymo sistema taip pat yra bendrojo blogio išraiška.
Dėl valdžios ir kitų galios centrų veiklos
didėjant bendrojo gėrio, t.y. viešųjų gėrybių stygiui ir plintant viešosioms
blogybėms, žmonėse plinta nepasitenkinimas padėtimi mūsų šalyje. Krinta
pasitikėjimas valstybės institucijomis, o taip pat bendrąjį gėrį kurti bei
ginti turinčia žiniasklaida, politologais, sociologais, nevyriausybinėmis
organizacijomis, pilietine veikla. Žmonių nepasitenkinimas pagrindiniais galios
centrais, jų pilietinė apatija silpnina jų pilietiškumą, norą dalyvauti
valstybinių reikalų tvarkyme, kovoje už bendrąjį gėrį. Kitaip sakant, tai
silpnina demokratijos režimus. Rašinio pradžioje pateikti apklausų duomenys tą
akivaizdžiai rodo.
Daugelis žmonių, gaila - net politologai,
negali aiškiai struktūruoti problemų bei artikuliuotai komunikuoti, todėl ir
atsiranda sociologiniai tyrimai, kurie konstatuoja nusivylimą demokratija. Jeigu
turėtume konceptualesnę diskusiją, suvoktume, kad žmonės nusivylę ne
demokratija, o valstybės valdymo būdu, kuris pagal daugelį savo parametrų yra
autoritarinis. Kaip kitaip pavadinsi valdyseną, kuri remiasi biuropatologijos, bauginimo,
informacinių suvaržymų, informacinio manipuliavimo technologijomis?
Taigi, manau galima teigti, kad žmonės iš
tikrųjų nepatenkinti vis labiau įsigalinčiu autoritarizmu, o ne demokratija.
Jie mato, kaip akiplėšiškai iškreipiamas teisingumas teismuose, kaip
neekonomiškai ir nesąžiningai vykdomi nacionalinės svarbos, pavyzdžiui,
energetikos projektai, kaip ignoruojami referendumo rezultatai ir kaip
suverenui trukdoma surengti referendumą, kaip aukščiausi pareigūnai sako
netiesą ir tai lieka be deramo žiniasklaidos, politologijos bei teisėsaugos atsako. Žmonės mato, kaip susidorojama su
nomenklatūrai neįtinkančiais politikais, taip pat ir su aktyviais sąjūdiečiais,
aktyviais piliečiais apskritai, kai bauginama ir ekonomiškai naikinama bent
kiek laisvesnė žiniasklaida. Visa tai tikrai nėra demokratinės valdysenos
apraiškos. Tačiau mūsų nomenklatūra krykštauja iš pasitenkinimo, didžiuojasi
butaforine demokratija.
Absurdu
dvelkia tai, kad klimpdama į autoritarizmo liūną mūsų nomenklatūra vos ne
kasdien grūmoja, jos manymu, ne tokioms demokratiškoms šalims. Ji dedasi
galinti eksportuoti demokratijos perteklių į kitas šalis. Lietuva gali padėti
kitoms demokratijos deficitą patiriančioms šalims pirmiausia savo pavyzdžiu.
Demokratizuodamiesi mes galime pademonstruoti demokratinių sistemų pranašumus
autoritarinių režimų atžvilgiu. Jei patys patiriame demokratijos deficitą,
nesame demokratinių vertybių ir principų sklaidos tarptautiniu mastu dalyviai.
Taigi, būdama savimi patenkinta, žemažiūrė,
provinciali, naujoji nomenklatūra nepajėgi savikritiškai vertinti ne tik
padėties savoje šalyje, bet ir demokratijos būsenos tarptautinių kriterijų
požiūriu. Jeigu būtų intelektualiai ir moraliai pajėgesnė, ji suvoktų demokratijos
deficitą mūsų šalyje, nesiveržtų į demokratijos eksportuotojus. Ji daugiau
pastangų skirtų demokratijos principų puoselėjimui savoje šalyje.
