Ekonomika
turi būti ekonomiška tai tarybinis šūkis, kuris anais laikais buvo visuotinio
pasityčiojimo objektas. Ir dabar tebėra. Tyčiotis yra pagrindo. Bet ne todėl,
kad tas posakis yra visiškai neteisingas, o todėl, kad tai, moksliškai tariant,
yra tautologija, o folkloriškai šnekant, tai tas pats per tą patį.
Sakyti,
kad ekonomika turi būti ekonomiška tai tas pats, kas sakyti, kad gražuolė turi
būti graži ar kad sviestas turi būti iš sviesto. Taigi, ironija posakio apie
ekonomišką ekonomiką grindžiama ta pačia logika, kaip ir ironija frazės
sviestas sviestuotas atžvilgiu.
Kita
vertus, sakant, kad ekonomika turi būti ekonomiška, omenyje galime turėti
nuostatą, kad ekonomikos sferoje galioja tam tikri principai, kurių laikantis
užtikrinamas veiklos efektyvumas arba
kitaip ekonomiškumas. Juk gražuolė turi turėti bruožų, kurie leistų sakyti,
kad ji graži. Taip pat ir ekonomika turi turėti ekonomiškumo požymių. Visiškai
neekonomiška ekonomika nėra ekonomika kaip ir visiškai negraži gražuolė, iš
tikrųjų, nėra gražuolė.
Ekonominės
veiklos specifinis bruožas yra optimalaus, t.y. geriausio santykio tarp
siekiamos naudos ir ribotų išteklių sąnaudų paieška. Jeigu žmonės, firmos,
valstybės tikrai suvokia, kad jos veikia išteklių ribotumo sąlygomis, jų
veikloje atsiranda ekonominio mąstymo pradas. Jeigu jie svarsto tokius
klausimus kaip: AR jie gali skirti turimų ribotų išteklių dalį norimai naudai gauti, KIEK tų išteklių jie
gali skirti konkuruojantiems poreikiams patenkinti, o taip pat jeigu jiems
pavyksta SUDERINTI įvairių poreikių tenkinimą ribotų išteklių sąlygomis, jų
veiklą galima vadinti ekonomiška.
O
dabar iš teorinių aukštumų nusileiskime ant žemės ir aptarkime lietuviško
metropoliteno projektą. Kai kam jis atrodo išganingas, o kitiems dvelkia
Naujųjų Vasiukų stiliaus afera. Paanalizuokime šį prieštaringai vertinamą
projektą.
Pradėkime
nuo konstatavimo, jog Lietuva nėra turtinga. Ne tik pagal BVP apimtį, bet ir
pagal BVP vienam gyventojui esame viena varganiausių šalių Europoje. Kitaip
sakant, esame gerokai ribotų išteklių šalis. Antra vertus, neįgyvendintų poreikių yra daug degraduoja
Lietuvos periferija, tebėra norinčių plėtoti atominę energetiką, reikia tiesti
elektros tinklus link Europos, tiesti
kelius ir geležinkelius, aplinkkelius. Mes vos ne iki vasaros vidurio lopome
asfaltą mūsų miestuose ir gyvenvietėse. Poreikių daug, bet ištekliai smarkiai
riboti. Norisi visko, tačiau galime toli gražu ne viską. Nes viskam neturime
nei pinigų, nei žmonių, nei kitų išteklių. Vadinasi, tenka rinktis kai
kuriuos projektus vykdyti, kitų atsisakyti. Viską daryti į skolą neišeis. Tai
nėra protinga. Tam priešinsis ir visuomenė, nenorinti savo vaikams ir anūkams
užkrauti skolos naštos, ir Europos Sąjunga. Pastaroji stebi mūsų valstybės
skolinimosi limitą.
Metropoliteno
idėjos stūmėjai bei jos šalininkai, deja,
ir dalis viešąjį interesą turinčių ginti politikų, to deramai nesuvokia. Jie
nesupranta, jog reikia pažvelgti į bendrą ekonominį paveikslą, įvertinti
poreikių aktualumą, intensyvumą ir turimus šalies išteklius. Primenu, kad kiekvieno miesto - Vilniaus, Kauno ir
t.t. - ištekliai yra bendrų nacionalinių
išteklių dalis.
Tačiau
nežinau, ar sąmoningai, ar ne, jie atsiriboja nuo ekonominės aplinkos, nuo kitų
svarbių šalies poreikių. Nors valstybiškai mąstantys piliečiai - Seimo narys taip
pat yra pilietis - turi įvertinti poreikių visumą ir resursų apimtį bei
struktūrą.
Pavyzdžiui,
Vilniuje būtų verta atkreipti dėmesį į mūsų nacionalinę gėdą dar 1987 metais
pradėtą ir dabar dūlijantį, mūsų akyse nykstantį Nacionalinį stadioną. Verta
prisiminti ir kitą amžiną statybą Valdovų rūmus. Kažkada išsprogdinom, bet
dabar niekaip negalim atstatyti
Panemunės tilto. Beveik visais tais atvejais kažkada buvo klausiama: ar
reikia mums Nacionalinio stadiono, ar reikia mums tautinę atmintį ir
pasididžiavimą keliančių Valdovų rūmų, ar reikia mums naujo Panemunės tilto? Ir
išdrįsk tu, bėdžiau lietuvi, pasakyti ne. Todėl lietuvis ir atsako: Aišku,
kad reikia.
Bėda
ta, kad praktiškai visais tais atvejais
nebuvo tinkamai įvertintas faktas, kad Lietuvos ištekliai yra riboti ir kad
juos turime rūpestingai, racionaliai, ekonomiškai paskirstyti tarp šių ir kitų
čia neįvardintų projektų. Jei mes neįvertiname to, kad turime ribotus
išteklius, jeigu nesvarstome naudos ir sąnaudų santykio klausimo, mes nesame
ekonomistai ir mūsų projektai nėra ekonomiški. Tuomet mūsų svarstymai yra
beletristiniai, jie nėra grindžiami naudos ir sąnaudų santykio analize. Kitaip
sakant, ekonomine analize.
Tiesa,
yra pateikiami kai kurie skaičiai. Jie labai preliminarūs. Be to, iš jų
aiškėja, kad jei projektas būtų vykdomas, tiesiant pirmąją metro liniją Pilaitė-Centras privačių
investuotojų dalis tesiektų 15 proc. reikalingos investicijų sumos. Visa kita
būtų Europos Sąjungos pinigai ir kreditai. Tokia investicijų struktūra neatrodo
labai įtikinamai ypač žinant, kad ES biudžetas ateinantiems 7
metams jau paskirstytas. O juk iš ES planuojama gauti apie 50 proc. šios investicijos sumos
480 mln. litų.
Nesu
koks retrogradas ir nesu prieš metropolitenus. Kaip ir prieš tai, kad
lietuviški kosminiai laivai raižytų kosminę erdvę. Tai gera transporto sistema. Nesu prieš Valdovų rūmus
ir Nacionalinius stadionus. Gerai būtų juos turėti. Tačiau tie projektai turi
būti priimami ir tvirtinami vadovaujantis ekonomiškumo principu, nuolat sau
primenant, kad nesame aptekę ištekliais. Taip pat turime apsispręsti dėl
visumos. Pavyzdžiui, ar, sprendžiant aštrias mūsų miestų transporto problemas,
išteklius reiktų sutelkti apvažiavimų, estakadų, tunelių mūsų miestuose
statybai, ar metropolitenui? Kuris iš šių dalinai alternatyvių projektų teiks
didesnę naudą ir kaštuos mažiau sąnaudų? Visiems šiems projektams lėšų gali pritrūkti.
Ką
darysime su Nacionaliniu stadionu? Per kiek laiko baigsime Valdovų rūmus? Kiek
mums tai galų gale kaštuos? Atsakant į
šiuos klausimus, reikia įvertinti turimus ir ateities resursus. Dabar gi iš
viso konteksto ištraukiamas vienas projektas ir jis nagrinėjamas izoliuotai. Be
to, neatliekant rimtos, sisteminės kaštų ir naudos analizės. Tai nėra rimtas
ekonominio uždavinio sprendimas.
Kai
kas gali pasakyti, kad valstybės pinigų šiam reikalui neprireiks, nes tai
privatus projektas. Ir iš tikrųjų, iniciatoriai
metropoliteno statybą bando pateikti kaip grynai privačią. Esą, tegu valstybė
tik suteikia privačiam verslui galimybę ir valstybei šis projektas nieko
nekaštuos.
Jau
seniai esu viešojo gyvenimo dalyvis ir iš patirties žinau, kad projektai, kuriuose yra akivaizdus viešas
interesas, o keliai, geležinkeliai, elektros linijos ir, pridėsiu,
metropolitenai priklauso prie tokių, yra susiję su rimtais pavojais. Nes jie
yra tinkliniai, infrastruktūriniai. Todėl egzistuoja nemaža rizika, kad
projektui pradėjus šlubuoti valstybė nori nenori turės įsijungti į jo
įgyvendinimą ir tai atsieis nemažus viešuosius išteklius. Juk bendra projekto
vertė, vien preliminariais
apskaičiavimais, gali kaštuoti keletą milijardų litų.
Tai
rodo ir metropoliteno įstatymo projekto tekstas. Ten kalbama apie tai, kad,
cituoju: Vyriausybė <...> yra atsakinga už projekto įgyvendinimo
organizavimą ir kontrolę. Pabrėžiu - už įgyvendinimo organizavimą ir kontrolę.
O už ką ir kokiu laipsniu atsakingi privatininkai, jei už projekto įgyvendinimą
atsakomybė gula ant valstybės pečių?
Natūraliai
kyla klausimas: kaip galima suderinti kalbas apie nieko valstybei
nekainuosiantį projektą ir raštu įstatyme pateikiamą nuostatą, kad valstybė
atsakinga už projekto įgyvendinimą?
Jeigu Vyriausybė net oficialiai prisiima
atsakomybę, tai privačiam verslui patyrus nesėkmę, ji net to nenorėdama turės pasijungti prie projekto turimais
viešais, t.y. mūsų visų, bendrais ištekliais. Arba perimti projektą visiškai.
Tuomet privatus projektas taps viešuoju. Ir tai valstybei kainuos daug galbūt
šimtus milijonų. Tada jau eurų. Apie šią riziką metropoliteno idėjos stūmėjai
nekalba. Todėl projektuose nėra ir
saugiklių, kurie apsaugotų valstybę nuo minėtos rizikos, nors tokia rizika yra
reali.
Ar
jūs, mielas Skaitytojau, neįžvelgiate šiame kalbų ir rašytinių įstatymo
nuostatų neatitikime klastos? Aš klastos galimybės neatmetu. Juk gali atsitikti
taip, kad, įgyvendinant metropoliteno projektą, nauda bus privatizuojama, o
nuostoliai nacionalizuojami. Kitaip tariant, kad verslas pasiims tai, kas
pelninga, o nuostolius turės padengti mokesčių mokėtojai. Juk taip Lietuvoje
yra buvę ne kartą ir ne du. Jei taip atsitiktų ir šį kartą, praėjus kuriam
laikui turėsime pripažinti - negražiai išėjo su tuo gražiuoju metropoliteno
projektu.
P.S.
Kol kas metropoliteno idėjos šalininkai
neįveikė politinių - prezidentūros ir Seimo - redutų. Metropoliteno koncesijos
įstatymas Prezidentės buvo vetuotas, o po to
Seime jis buvo atmestas. Tačiau drįstu manyti, kad tuo procesas
nepasibaigė ir kad diskusijos šiuo klausimu tęsis. Tikiuosi, kad šiame tekste išdėstytos mintys bus naudingos
tų ateities diskusijų dalyviams, o taip pat - būsimų metropoliteno ir kitų
viešųjų projektų autoriams.
