Kai kurie politikai, ypač
vienas, mus nuolat gąsdina ir įtikinėja, jog mūsų šalyje aktyviai veikia kitų
šalių specialiųjų tarnybų patikėtiniai. Neseniai buvęs saugumo šefas jų
suskaičiavo net tris tūkstančius, ir tai tik vienos šalies slaptųjų
bendradarbių. Į tuos gąsdinimus galima butų atsakyti - aišku, kad veikia. Visos
šalys turi savo žvalgybas ir visose jose veikia kitų kraštų agentai. Vadinasi,
mūsų šalyje aktyviai veikia bent jau keleto valstybių slaptieji agentai.
Kadangi turiu nuojautą, kad mūsų
saugumo struktūrų darbas yra gerokai paralyžiuotas politinės nežinios,
organizacinių perturbacijų ir intelektualinės bei moralinės negalios, tai
verčia mane, pilietį, analizuoti, koks tas svetimų specialiųjų tarnybų veikimas
galėtų būti. Gal, sakau, tokie pamąstymai padėtų žmonėms, kurie iš to duoną
valgo, taip pat visiems, kam rūpi mūsų šalies likimas?
Norint suvokti, ką šalyje veikia
kitų šalių kurmiai", pravartu įlįsti į hipotetinės priešiškos valstybės
spectarnybų analitiko, gavusio užduotį paruošti specialų strateginį planą,
kailį. O to plano esmė galėtų būti tokia: kaip nesigriebiant karinių priemonių
(šiais laikais tai daryti sunkiau - pasaulis gali pasmerkti), subtiliausiu būdu
- kad procesas vyktų nepastebimai - susilpninti ir padaryti negyvybingą,
neturinčią savisaugos instinkto mūsų šalį. Užsibrėžus tokį tikslą, būtų galima
suformuluoti tokias, mano manymu, veiksmingas nekarinio šalies numarinimo
užduotis savo nematomo fronto kovotojams:
I UŽDUOTIS
Suskaldyk tautą į dvi ar daugiau
konfrontuojančių, o ne konkuruojančių, viena kitos nekenčiančių, viena kita
nepasitikinčių dalių. Jeigu tauta, kad ir būdama įvairialypė, yra vieninga ir
gerai supranta savo bendrus, nacionalinius tikslus, tokios šalies neginkluotais
metodais nesunaikinsi. Belieka karinis kelias. Jeigu tauta skaldoma nuolatinės
vidinės priešpriešos - taikaus", neginkluoto plano sėkmė bemaž garantuota. Visuomenės skaldymas turi vykti
žmonių grupes skirstant į baltas" ir juodas", geras" ir
blogas", atstovaujančias ateičiai ir praeičiai, patriotines" ir
antivalstybines". Užduoties vykdytojai turi kuo skubiau tvirtai
monopolizuoti teisę į baltumą", gerumą" , pažangą",
patriotizmą" ir telkti žmones prieš juodąsias", piktąsias",
reakcingas praeities" bei svetimiems tarnaujančias" jėgas.
II UŽDUOTIS
Neleisk susiformuoti protingai,
teisingai, dorai ir patriotiškai šalies valdžiai. Šalies valdžia yra šalies
centrinė nervų sistema. Jei centrinė nervų sistema sutrikdyta, šalį apima ne
dalinė kurios nors srities, o sisteminė krizė, nes visuomenės organizmas
praranda orientaciją, sutrinka jo koordinacinės, motyvacinės, stabilizacinės ir
kitos valdysenos funkcijos. Paprastai kalbant, šalis kraustosi iš proto".
Siekiant sutrikdyti valdžios, kaip centinės nervų sistemos, darbą, turi būti
taikomas toks priemonių kompleksas:
skatink destruktyvių,
egoistiškų, ciniškų, paranojiškų, neišprususių, nedorų žmonių ėjimą į valdžią.
Tokie žmonės yra gamtos ar auklėjimo užprogramuoti, tad nebūtinai samdyti
valstybės griovėjai. Protingus ir padorius žmones (jeigu jų dar ten likę) stumk
iš valdžios. Tokiems neleisk eiti į valdžią. Tokių žmonių kompromitavimas yra
veiksmingas būdas tikslui pasiekti;
įtikink žmones, kad tokio
dalyko, kaip gera valdžia, nebūna. Diek jiems nuostatą, jog visuomeninių,
bendrų reikalų, respublikos nėra, jog tai tėra kolektyvistų pramanas ir todėl
valstybė nėra reikalinga. Arba kad geriausia valstybė yra nieko nedaranti
valstybė Yra tik privatūs interesai,
poreikiai bei reikalai ir juos žmonės per rinkos santykius turi tvarkyti
privačiai. Iš to sektų, kad jei jau valstybė, mūsų nelaimei, yra, geriausia,
kad ji nieko nedarytų. Tokios nuostatos įtvirtinimą žmonių sąmonėje geriausiai galėtų
atlikti į mokslinę" instituciją surinkti žmonės;
išmokyk visus ar bent daugumą
nekęsti valdžios, niekinti valdžią. O niekinama valdžia anksčiau ar vėliau tampa
niekinga valdžia. Būk tvirtas ir nuoseklus - neleisk žmonėms susivokti, jog
niekinimas ir kritika yra skirtingi dalykai. Valdžios kritika yra konstruktyvus
politinis grįžtamasis ryšys, o valdžios niekinimas yra iš esmės destruktyvus,
nes visuotinai niekinant, žeminant politikus garbingi žmonės į valdžią neis. O
tai suka ydingą politinės atrankos ratą: valdžia bloga - ji niekinama - į niekinamą valdžią protingi ir
padorūs žmonės neina, bet eina vėplos, cinikai, tuščiagarbiai, ir t.t. -
valdžia išlieka niekinga ir niekinama... Ir taip ciklais nuo vienų rinkimų iki
kitų, nuo vienos niekingos valdžios prie kitos. Tol, kol valdžioje visai neliks
išmintingų žmonių;
išnaudok visas galimybes tam
ydingam ratui, kuris sukasi iš dalies savaime, padėti suktis rezultatyviau.
Daryk visa, kas įmanoma, kad į aukščiausią valdžią patektų žmonės be sąžinės,
vaizduotės ir politinės valios veikti respublikos, nacionalinio reikalo labui, kad
į ją eitų liurbiai, latrai ir pan. To siekiant reikia per politinių vadovų
aplinką gundyti juos, skatinant jų tuščią savimeilę ir godumą. Jeigu pavyktų
valstybės vadovus sugundyti privatizuoti kokį nors valstybinio turto kąsnį ar
paimti kyšį, plano vykdymas būtų sėkmingesnis - valstybės galios mažėtų
sparčiau, nes taip greičiau būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybe. O
pasitikėjimas valdžia, kaip nacionalinio intereso atstove ir gynėja, yra
rišamoji medžiaga, kuri minią gali paversti gyvybinga piliečių visuomene. Tad
vykdant šį planą, tos medžiagos šalyje turi likti kuo mažiau;
neleisk spręsti svarbiausių,
grėsmę šalies gyvybingumui keliančių klausimų (pvz., viešųjų finansų, energetinio
saugumo, aukštųjų technologijų skatinimo). Tuos svarbiausius, esmingus klausimus
paskandink smulkių problemėlių liūne;
primesk šaliai tokius
sprendimus, kurie turėtų rimtų, ilgalaikių, sunkiai pataisomų padarinių.
Pensijų sistemos, sveikatos apsaugos privatizacija, išvalstybinimas",
energetinių problemų suvėlimas yra rekomenduotini sprendimai;
griauk ekonomiką, naikink šalies
materialinį, finansinį, žmogiškąjį ir socialinį turtą. Griovimui pridengti
labai tinka universalus, gerai patikrintas šūkis - Pasaulį seną
išardysim";
iš valdžios atimk ekonomines
galias. Reikia padaryti taip, kad net atsiradus politikų, kurie norėtų
sustiprinti valstybę (sistemiškai vykdant planą tokia tikimybė maža), jie
neturėtų išteklių tokiems norams įgyvendinti. Šiuo atveju rekomenduojamos dvi
plano vykdymo kryptys. Pirma, reikia mažinti valstybės biudžeto pajamas, kad
viešojo sektoriaus, respublikos reikalams skirtos lėšos būtų minimalios. Antra,
viešąjį sektorių reikia maksimaliai privatizuoti, kad valstybės vaidmuo jame būtų
menkas, valstybės rankose esančio turto būtų kuo mažiau.
III UŽDUOTIS
Nukultūrink" tautą,
menkink jos civilizacines galias. Kultūra, civilizacija yra statyba, kūrimas, o antikultūra susijusi su griovimu.
Decivilizuojant šalį siek šių tikslų:
moralinius principus,
aukojimąsi bendram reikalui, altruizmą marginalizuok - stumk į žmonių
pasaulėjautos pakraščius, paskelbk juos praeities atgyvenomis. Iškelk į
aukštumas malonumus, egoizmą, beatodairišką materialinės bei finansinės gerovės
siekimą. Jaunimo emocinį pasaulį skurdink, įvesdamas tokias jiems svarbias
temas, kaip pramogos ir seksualiniai santykiai. Paprastai jaunimas turi skvarbų
teisingumo jausmą, mažiau linkęs į
konformizmą. Jį perorientavus nuo teisingumo į malonumus ir egoizmą,
visuomenėje susilpnėja teisingumo režimas. O tai yra vienas iš pamatinių
civilizacinių valstybingumo elementų;
ribok jaunimo galimybes
lavintis. Kaip priedangą naudok reformų retoriką ir aiškink, kad žinios nėra
viešoji gėrybė, kuria visuomenė turėtų rūpintis. Tikrasis nuolatinių
perturbacijų švietimo ir mokslo sistemoje tikslas turi būti nuolatinė
sujauktis, aiškių taisyklių nebuvimas, kliūtys visiems gabiesiems mokytis. Prie
plano sėkmės labai prisideda gerai sustyguotas švietimo ir mokslo sričių
suniekinimas ir jų finansinis smaugimas. Galime būti tikri, kad po tokių
reformų" tvarkos žinių kūrimo ir jų sklaidos srityje nepadaugės, dėstymo
kokybė nepagerės, o dalis gabiausių jaunuolių mokytis pasuks į svečias šalis.
Greičiausiai ten ir liks, todėl šalies darbo rinka neteks vertingo žmogiškojo
kapitalo. Ekonominių sunkumų sąlygomis šis planas ypač lengvai įvykdomas -
pinigų nėra ir visi dėl to įniršę;
trikdyk civilizacinę
transmisiją tarp kartų, kai vyresnieji perduoda perimtas iš praeities kartų
vertybes, patyrimą jaunesniesiems. Akcentuok vyresniųjų atsilikimą,
reakcingumą, nesugebėjimą priimti naujovių. Neleisk susivokti, jog nors dalis
dalykų iš tiesų nuolat kinta ir vyresnieji paprastai ne taip greitai pokyčius priima,
esama ir amžinųjų vertybių, kurios perduodamos iš kartos į kartą
tūkstantmečiais ir sudaro žmogiškosios egzistencijos pagrindą. Jaunimo
stiprioji pusė yra naujovių paieškos ir dinamizmas, o vyresniųjų - gyvenimiška
patirtis, išmintis ir sveikas konservatyvumas;
nustekenk inteligentiją - ji
pavojinga. Neleisk protinio darbo atstovams užsiimti viešaisiais,
nacionaliniais reikalais. Jų darbo ir gyvenimo sąlygos turi būti tokios, kad
jie nuolat galvotų apie fizinį išgyvenimą iki kitos algos", kad neturėtų laisvo
laiko užsiimti viešaisiais - nacionaliniais ar bendruomeniniais - reikalais. Jei
būsi nuoseklus, įsitikinsi, kad ir inteligentus galima mulkinti, kad ir juos
galima padaryti zombiais, ideologiniais robotais. Be to, inteligentus nuolat
skelbk esant neproduktyvia, t. y. turto nekuriančia klase. Tai stiprins jų nevisavertiškumo
kompleksą. Kaip tik to ir reikia siekiant, kad planas būtų įgyvendintas
sėkmingai;
jeigu kas nors iš inteligentų
vis tiek kelia galvą, naudok informacinės blokados, nutylėjimų taktiką. Elkis
taip, lyg jų nebūtų. Prieš ypač drąsius patartina naudoti marginalizavimo ir
kvailinimo - paskelbimo nevispročiais, keistuoliais, ne visai normaliais,
retrogradais - metodus. Tai efektyvus ginklas, nes daugelis inteligentų sunkiai
išgyvena viešą pažeminimą ir po viešo pažeminimo procedūros užsisklendžia
savyje. Tokia vidinė inteligentijos imigracija sudaro sąlygas, kad viešojoje
erdvėje tai, kas turėtų būti vadinama visuomeniniu diskursu, virsta buitiniu
balaganu - paskalų, nešvankybių, žemų instinktų sklaida;
palaikyk verslininkų savimeilę
glostantį požiūrį, kad tik jie yra visuomenės maitintojai", kad tai, kas
gerai jiems, gerai ir šaliai. Neleisk jiems suprasti, kad verslo ir
nacionaliniai interesai toli gražu ne visada sutampa, kad nacionaliniai
interesai yra aukščiau privačių interesų. Griauk verslininkų - mokesčių
mokėtojų - moralę, įtikink juos, jog mokesčiai yra tik našta verslui. Ir jokiu
būdu neleisk jiems susivokti, kad mokesčiai yra investicija į valstybę, be
kurios būtų blogai ir verslininkams, kad tai mokėjimas už civilizaciją;
vykdyk periferijos dvasinio
nustekenimo politiką. Provincijoje yra daug sveikos nuovokos, gerojo
inertiškumo, tautiško konservatyvumo, ant kurio nemažu mastu laikosi šalies
kultūrinis pastatas. Prisidengdamas ekonominiais motyvais, miesteliuose
uždarinėk mokyklas, poliklinikas, felčerinius punktus, pašto skyrius ir t.t.
Kai iš tokių miestelių išvažiuos net ir kunigai, galima manyti, jog provincijos
nukultūrinimo" planas iš esmės įvykdytas. Tolesnė periferijos degradacija
vyks savaime.
IV UŽDUOTIS
Neleisk normaliai veikti
teisingumo sistemai. Ji yra gyvybiškai svarbi viešoji gėrybė, visuomenės
organizuotumą palaikantis veiksnys. Daryk taip, kad teisė toltų nuo teisingumo,
nes juridinė neteisybė yra viešoji blogybė, kuri veiksmingai griauna
valstybinės tvarkos pamatus. Vykdant šią plano dalį, reikia, kaip ir
politikoje, įsukti ydingos personalo atrankos ratą, tarp teisininkų skatinti
klaninės elgsenos formavimąsi, visuomenei diegti mintį, kad teisininkai turi teisingumo
monopolį ir kartu palaikyti teisinį fetišizmą. Teisininkų profesijos atstovams
izoliuojantis nuo visuomenės, jiems tampant klanu, teisinė sistema ima
degraduoti, tarnauti pati sau, o ne valstybei. Kai žmonės, netikėdami viešuoju
teisingumu, vis dažniau patys ims vykdyti teisingumą, galima konstatuoti, kad
ši plano dalis yra įgyvendinama sėkmingai.
V UŽDUOTIS
Įklampink visuomenę į nuolatinį
praeities problemų narpliojimą. Tačiau nepamiršk, kad tai ne istorinės tiesos
paieškos, o valstybės griovimo plano dalis. Tikra istorinė tiesa pavojinga - iš
jos galima daug ko išmokti ir istorinės patirties pagrindu sustiprinti
valstybę. Todėl manipuliuok emocijomis taip, kad istorija taptų susipriešinimo,
iškreiptos komunikacijos ir deformuotos visuomeninės sąmonės šaltiniu. Taip galima
laimėti mažiausiai du svarbius dalykus:
tauta, įvelta į emocingą, ideologizuotą,
politizuotą ir todėl deformuotą istorinį diskursą, neturės kada galvoti apie
ateitį ir taip praras savo raidos, ateities viziją;
blogąją" visuomenės dalį
geroji" dalis galės nuolat kaltinti dėl praeities klaidų, dėl dažniausiai
tariamo noro grįžti į praeitį ir taip bent iš dalies eliminuoti blogąją" visuomenės
dalį su visais jos intelektiniais ištekliais iš viešojo gyvenimo.
VI UŽDUOTIS
Uždaryk šalį, kiek tai šiais
laikais įmanoma, jos vidinėje informacinėje erdvėje, paversk ją provincija, o
iš išorės gaunamą informaciją dozuok ir nuspalvink" tam tikra, reikiama
spalva. Spalvintojai" turi stengtis, kad žmonės teisingai" suprastų
tarptautinius įvykius bei pasaulinę patirtį ir nepradėtų jų savarankiškai
vertinti. Jei inteligentija psichologiškai ir ideologiškai neutralizuota, tai
padaryti nebus labai sunku. Visa tai reikia daryti sukuriant demokratijos
įspūdį - turi vyki tariamai vieša diskusija. Pageidautina, kad toje diskusijoje
dalyvautų tik teisingai" kalbantieji. Tačiau retsykiais, įspūdžio
pagerinimui, į ją galima įsileisti ir neteisingai" mąstantį. Geriau, kad
jis nebūtų ryški ir raiški asmenybė ir kad tokie atvejai būtų reti. Vienas
kitas nenormalus" pasisakymas nepakeis siekiamo disbalanso viešojoje
erdvėje, o sudarys demokratijos regimybę.
Tokiu būdu gera, šaliai naudinga
patirtis blokuojama. Jeigu šalis mokysis iš geros tarptautinės patirties, plano
vykdymas bus apsunkintas. Tik uždaros, provincialios mąstysenos skatinimas gali
atnešti sėkmę siekiant susilpninti valstybę.
VII UŽDUOTIS
Neleisk susiformuoti išmintingai
užsienio politikos strategijai, kurioje būtų suformuluoti nacionalinius
interesus atspindintys tos politikos tikslai bei priemonės, blaiviai įvertintos
tikrosios šalies galios, jos vieta tarptautiniame gyvenime. Jei sėkmingai
vykdomas šalies nukultūrinimo", pavertimo provincija planas, išderinti
užsienio politiką nebus sunku, ir šalis blaškysis tarp pasaulio bambos"
vienais atvejais ir nuolankaus vasalo kitais vaidmenų.
Jeigu šalis turi didelę kaimynę,
pasistenk įvelti šalį į konfliktą, iš pradžių kad ir žodinį, su ja. Tarptautinei
bendruomenei turi atrodyti, kad maža šalis nuolat provokuoja konfliktą su didele
kaimyne, o pastaroji tik reaguoja. Planui pavykus, laimimi mažiausiai trys
dalykai:
šalis įsivelia į konfliktą,
kurio neturi šansų laimėti. Nuolat pralaimėdama mirtinam" priešui, ji
patiria ne tik materialinius, finansinius, bet ir politinius bei psichologinius
nuostolius, nes taip visuomenėje formuojasi pralaimėtojo sindromas. Visa tai
silpnina šalies vidines galias;
nuosaikesnius, konfrontacijai
nepritariančius žmones, kurie trukdo plano įgyvendinimui ne tik šioje, bet ir
kitose srityse, galima apkaltinti nepatriotiškumu ar netgi tarnavimu priešui;
tarptautinei bendruomenei,
bent jos blaiviai mąstančiai daliai, toks provokuojamas mažos šalies elgesys
atrodo siurrealistiškai ir dvelkia farsu. Todėl šiame kryžiaus žygyje prieš
blogio imperiją" praktiškai nėra galimybių susilaukti rimtos ir
ilgalaikės paramos iš kitais atžvilgiais draugiškų šalių. Dar daugiau - ji
imama traktuoti kaip keistas, neprognozuojamas tarptautinio gyvenimo subjektas.
Iš pirmo žvilgsnio gali
pasirodyti, kad tai grandiozinis planas, kurio vykdymui reikalingi milžiniški
ištekliai - pinigai, žmonių tinklas ir t.t. Iš tiesų, tai būtų labai brangus
planas, kuriam neužtektų ir trijų tūkstančių apmokamų kurmių", jei būtų
pasirinktas neteisingas jo įgyvendinimo būdas. Pasirinkus tinkamą strategiją,
reikia palyginti nedidelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių.
Pirmiausiai turime suvokti, jog į plano vykdymą būtina įtraukti
nieko apie tai nenutuokiančius žmones. Tai individai, kuriuos lengva užvesti",
indoktrinuoti, įzombinti", paversti politiniais robotais. Tokių yra
tūkstančiai. Jie yra potencialūs ar jau veikiantys ir, svarbiausia, nemokami nematomo fronto kariai. Kadangi jie
veikia iš įsitikinimo, kad daro šventą" darbą, kad prisideda prie
pažangos ir gėrio pergalės prieš svetimiems tarnaujančius, reakcingus,
reformoms besipriešinančius blogio nešėjus, jų indėlis įgyvendinant pigų
valstybės marinimo planą ypač svarus.
Kita plano vykdytojų dalis yra
brangesnė, nors jų gali būti nedaug. Šią plano vykdytojų dalį gali sudaryti
kelios dešimtys žmonių. Tai Olimpas", smegenų trestas". Į ją turi
įeiti bent dalis tų, kurie faktiškai valdo informacijos ir - tai ypač svarbu -
dezinformacijos srautus, kurie kontroliuoja arba bent esmingai įtakoja politinius
sprendimus. Tie keliasdešimt žiniasklaidos, politikos, teisės, verslo,
akademinio, meno ir kitų įtakingų sluoksnių atstovų turi būti iš faktinių
šalies valdovų. Nes jie turi turėti galią bet ką, net aukščiausius pareigūnus,
nubausti, pastatyti į vietą, jie turi būti pajėgūs pakreipti viešąją opiniją
norima linkme, nuspręsti, kas yra teisinga ir kas ne. Šios grupės kūrimo ir
tvarumo palaikymo priemonės senos kaip pasaulis - žmonių silpnybių (pvz.,
valdžios troškimo) eksploatavimas, šantažas ir pinigai. Bet tai jau kito
analitinio teksto tema.
P.S. Parašęs tekstą perskaičiau
ir pamaniau: kas gali paneigti, kad jau du dešimtmečius mūsų šalyje daug kas
vyksta pagal aprašytąjį planą? O gal tai ne planas, o mūsų naujosios
nomenklatūros intelektinės ir moralinės negalios išdava. Skirtumas nedidelis:
abiem atvejais rezultatas yra tas pats - mūsų valstybė nyksta. Tačiau
planuotojai ar nesąmoningi valstybės griovėjai galbūt pamiršo socialinį
dėsningumą - kai žmonės savo kailiu pajunta, kad iš jų atimama kažkas labai svarbaus,
jie ima priešintis. Pirmieji drąsesnio pasipriešinimo valstybės griovimui
daigai jau ima dygti...
