Pradėsiu nuo
konstatavimo Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) demokratija, tegul ir
neideali, yra, o Lietuvoje jos požymių aptikti sunkoka. Amerikoje parlamentas
savo galiomis geba pasinaudoti, o Lietuvoje į tautos atstovus galima valytis
kojas, nes Seimas tai daryti pastoviai leidžia.
Kitas pastebėjimas: tai, kas šiandien yra slapta,
anksčiau ar vėliau tampa vieša. Tai turėtų žinoti visi diktatoriai, tironai ir
šiaip nedemokratiški vadovai, jų aplinka, apskritai galią turintys žmonės ir jų
grupuotės.
Tai, dėl ko mes dar prieš savaitę nebuvome
tikri, šiandien tapo viešai žinomas faktas CŽV kalėjimai Lietuvoje buvo ir
juose buvę žmonės, labai tikėtina, buvo kankinami.
O juk tik prieš keletą metų prezidentas Valdas
Adamkus, reaguodamas į JAV televizijos kanalo ABC News pranešimus apie tokių
kalėjimų egzistavimą mūsų šalių teritorijoje, sakė, kad tai yra fantastiškai
skambantis dalykas. Sakydamas, kad tai neįmanoma ir kad, jei tai įvyko, tai
yra nusikaltimas, už kurį turi atsakyti tai padarę asmenys. Jis neigė apie tai
žinojęs sakydamas, kad jo apie tai nieks
neinformavo. Tą patį jis teigia ir dabar.
Tiesa, Prezidentas Rolandas Paksas maždaug tuo
pačiu metu kalbėjo kitaip. Jis teigė, jog 2003-iųjų vasarį ir 2004-ųjų pavasarį
mūsų saugumiečių buvo klausiamas apie galimybę įvežti į Lietuvą terorizmu
kaltinamus asmenis ir kad abiem kartais yra davęs neigiamus atsakymus.
Nežinia kas tai reikia aiškintis visgi
priėmė sprendimą dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje steigimo. Apie tokių kalėjimų
egzistavimą 2009 metų rudenį kalbėjo ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri
teigė turinti netiesioginių įtarimų dėl jų egzistavimo.
Šiandien jau nekyla abejonių dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje
buvimo. Tai nustatė JAV Senato Komisija. Tačiau lieka neatsakyta į visą eilę
klausimų. Pirma, kas vis dėlto priėmė galutinį sprendimą dėl jų atsiradimo mūsų
teritorijoje? Ar tai buvo kuris nors iš valstybės vadovų, ar kažkas iš žmonių,
neteisėtai prisiskyrusių save faktinei šalies vadovybei. Pirmu atveju politinis
lyderis ar jų grupė turi visuomenei paaiškinti sprendimo motyvus. Antru atveju,
situaciją neteisėtai užvaldę žmonės turėtų atsakyti už šalies politinės
sąrangos laužymą.
Antra, turi būti išsiaiškinta, kas sako tiesą:
ar V.Adamkus, ar R.Paksas, ar Arvydas Anušauskas (savo metu ėjęs Nacionalinio
saugumo ir gynybos komiteto pirmininko pareigas). Mat pastarasis yra sakęs, kad
V.Adamkus liudydamas teigė apie bendradarbiavimą su JAV buvęs informuotas
bendrais bruožais. Be to, tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius taip pat liudijo,
kad tuometinis prezidentas ir jo patarėjai buvo informuoti tinkamai.
Svarbus istorijos aspektas yra joje cirkuliavę
pinigai, sakoma, milijonai dolerių. Tyrimas leistų atsakyti į klausimą, kam
buvo mokama? Ar pinigai buvo deklaruoti? Ar tai nebuvo prekyba nacionaliniu
šalies suverenitetu?
Amerika, su visais jos trūkumais, turi
pakankamai stiprų demokratijos potencialą. Šios šalies parlamentarai yra
pajėgūs išgauti iš slaptųjų tarnybų labai jautrią informaciją ir ją vertinti.
Iš tikro labai sudėtingoje šiai šaliai
vidinėje ir tarptautinėje situacijoje.
Žiūrėsime, kaip į lietuvišką tos istorijos dalį
reaguos mūsų šalies parlamentas. Ar jis eilinį kartą pademonstruos abejingumą,
negebėjimą ginti šalies nacionalinius interesus, konstitucinę valstybės
sąrangą? Ar vėl nugalės asmeninė kiekvieno parlamentaro baimė dėl savo kailio,
nenoras veltis į neaiškias, rizikingas istorijas?
JAV senatoriai, CŽV veiklą tyrusios komisijos
nariai nepabūgo iššūkio ir pakvietė savo šalį apsivalyti. Gal ir mūsų Seime,
politiniame bei intelektualiniame elite apskritai atsiras žmonės, kurie
išdrįs išspausti pūlinį ir taip jei ne pagydyti, tai bent apgydyti mūsų
valstybę nuo antipolitikos, antidemokratijos piktžaizdžių.
Vilčių teikia tai, kad tiek premjeras
A.Butkevičius, tiek Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė bent kol kas palaiko
idėją šį klausimą nagrinėti iš naujo. Nes paaiškėjo iki tol nežinoti faktai.
Tai reikia daryti išmintingai, konfidencialiai, nes klausimas yra išties labai
subtilus, daugiabriaunis.
Požiūriui, kad tyrimas reikalingas, jau imama
priešintis. Pavyzdžiui, konservatorius A.Anušauskas jau viešai pasisakė prieš tokio
tyrimo atnaujinimą. Tiesą sakant, jo išdėstyti motyvai nėra įtikinami.
Visgi viltingai nuteikia pirmoji Prezidentės
reakcija. Ji sako, kad Lietuva turi prisiimti jai tenkančią atsakomybę. Tiesa,
nuogąstavimus sukelia šalies vadovės mintis, kad informaciją turės įvertinti
Generalinė prokuratūra. Kažkaip nesukelia entuziazmo Generalinės prokuratūros moralinis
potencialas su kišeniniu generaliniu priešakyje.
Mano manymu, daugiau galėtų pasiekti speciali
Seimo komisija. Tai būtų lyg ir Amerikos Senato komisijos veiklos tęsinys. Gal
ir mūsų parlamentarai pagaliau pasijustų teisingumo siekiančiais, galią
turinčiais Tautos atstovais.
Pabaigai pakviesčiau: darykim kaip Amerikoj.
