Lietuvoje, o kartu ir Utenos rajone, dar gana dažnas reiškinys matyti gatvėse šlitinėjančius gerokai įkaušusius piliečius. Alkoholio vartojimas sparčiai plinta ir tarp jaunimo. Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbti 2014 m. duomenys rodo, kad Lietuva pagal alkoholio vartojimą yra trečioji šalis pasaulyje (15,4 l grynojo alkoholio, tenkančio vienam vyresniam nei 15 metų žmogui). Lietuvą lenkia tik Moldova ir Baltarusija. Paradoksas: Lietuva pagal alkoholio vartojimą pirmą kartą aplenkė Rusiją!
Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas, siekdamas mažinti alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą bei piktnaudžiavimą alkoholiu, su pasiūlymais kreipėsi į LR Seimą, LR Vyriausybę bei Ūkio, Sveikatos apsaugos ministerijas dėl būtinų pakeitimų teisės aktuose, reglamentuojančiuose veiklą, susijusią su alkoholio prekyba ir vartojimu. Konkrečių veiksmų ir sprendimų, deja, imtasi nebuvo.
Lapkričio 19-ąją Seime Mildos Petrauskienės iniciatyva buvo surengtas Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdis, kuriame dalyvavo Eglė Latauskienė, Narkotikų kontrolės departamento (NTAKD) Teisės ir personalo skyriaus vedėja, Gražina Belian, NTAKD direktoriaus pavaduotoja, Birutė Janutėnienė, Ūkio ministerijos Vidaus prekybos politikos skyriaus vedėja, Giedrius Lingis, Lietuvos savivaldybių asociacijos konsultantas savivaldybių finansų ir ekonomikos klausimais, Vytautas Bakasėnas, Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) kancleris, Edita Bishop, SAM LNSS koordinavimo ir sveikatos priežiūros įstaigų valdybos direktoriaus pavaduotoja. Į posėdį buvo pakviestas ir Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas. Posėdyje vienas pirmųjų buvo svarstomas klausimas dėl teisės aktų, reglamentuojančių prekybą alkoholiu.
Gerbiamą Seimo narę paprašėme pasidalinti mintimis apie minėtų teisės aktų pakeitimų būtinumą, prekybos (taip pat ir naktinės) alkoholiu reglamentavimą, verslininkų, prekiaujančių alkoholiu, galimą piktnaudžiavimą bei kitais klausimais.
Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas savo rašte iškėlė labai aktualius klausimus, susijusius su skaudžiu reiškiniu visuomenėje besaikiu alkoholio vartojimu ir teisės aktų, reglamentuojančių prekybą alkoholiu, spragomis. Dabar esanti teisinė bazė neleidžia savivaldybėms efektyviai kovoti su šiais reiškiniais, o savivaldybės dažnai sulaukia kaltinimų, kad nevaldo situacijos. Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto posėdis ir buvo surengtas tam, kad būtų apžvelgta situacija Lietuvoje, susijusi su prekyba ir vartojimu alkoholiu, bei apsvarstytos galimybės teikti pakeitimus teisės aktuose, reglamentuojančiuose veiklą, susijusią su alkoholio prekyba ir vartojimu.
Kurie, Jūsų manymu, teisės aktai yra skylėti ir taisytini?
Pradėsiu nuo pavyzdžio. LR Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 3 dalies 13 punktas nustato, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 val. iki 8 val. kavinėse, baruose ir kitose viešojo maitinimo įstaigose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiu. Šis draudimas netaikomas tada, kai alkoholiniai gėrimai viešojo maitinimo vietose parduodami pilstomi ar kai jie parduodami atidarytose pakuotėse ir vartojami čia pat, vietoje. Verslininkas turi imtis visų būtinų priemonių, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų. Tačiau kaip tai verslininkas turi padaryti, Alkoholio kontrolės įstatyme nenumatyta. Galime daryti išvadą, kad verslininkas pats nusprendžia ir pasirenka, kaip, kokiais būdais jis įvykdys šį įstatymo reikalavimą. Čia jau įstatymo spraga, kurią reikia taisyti. Verslininkas gauna veiksmų laivę, o ji negali būti neribota, nes įstatymo spragos sudaro galimybes verslininkams piktnaudžiauti.
Kokie pakeitimai minėtuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose veiklą, susijusią su prekyba alkoholiu ir vartojimu, yra atliktini pirmiausiai?
Pasiremdama mero Alvydo Katino raštu, galiu pasakyti, kad jau paminėtame Alkoholio kontrolės įstatyme reikia nustatyti, ką verslininkas turi daryti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš kavinės, baro, smuklės ar restorano. Be to, įstatyme nėra apibrėžtos viešojo maitinimo įstaigų vietų baras, kavinė, restoranas, naktinis klubas ir kt. sąvokos. Manau, kad būtinos yra viešojo maitinimo įstaigų aplinkos nuostatos, maisto tvarkymo vietų teisiniai apibrėžimai, turi būti nurodomas įstaigos patalpų dydis, kiek turi būti pastatyta staliukų, kėdžių, kaip maistas turi būti pateikiamas lankytojams: jiems sėdint, maistą atneša padavėjas, ar lankytojai patys apsitarnauja ir maistą suvartoja vietoje, ar gali jį išsinešti. Kaip rodo realybė, dabar esantys reikalavimai sudaro galimybes viešojo maitinimo įstaiga tapti vietai, kurioje yra vienas staliukas ir viena kėdė, o maistas parduodamas per grotas. Verslininkas pats nusprendžia ir pats parenka viešojo maitinimo įstaigos pavadinimą: čia bus kavinė (baras, aludė, restoranas)! Į Maisto ir veterinarijos tarnybos specialistų, tikrinančių viešojo maitinimo įstaigas, pastabas, kad čia negali būti kavinė, nes patalpoje maistas neruošiamas, tik parduodami gėrimai, savininkas gali nekreipti dėmesio, argumentuodamas, kad niekur nėra apibrėžta, kas yra ta kavinė.
Koreguojant Alkoholio kontrolės įstatymą ir apibrėžiant verslininko elgesį, turi būti koreguojami ir poįstatyminiai aktai: Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklės, Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įstaigose taisyklės ir kt.
Manau, kad būtų tikslinga nurodyti ir asmens, kuris išsineša alkoholinius gėrimus iš kavinės ar kitų viešojo maitinimo įstaigų ir vartoja juos kažkur kitur, atsakomybė. Tai būtų tokį stikliuko mėgėją drausminanti priemonė.
Kaip minėjote, viešai yra nuskambėjusi mintis, kad dėl susiklosčiusios situacijos kaltos savivaldybės, kad jos licencijas prekiauti alkoholiu lengva ranka dalina į kairę, į dešinę...
Savivaldybėms priekaištaujama, kad jų rankose daug svertų kontroliuoti licencijų išdavimą, tik jos tais svertais nesinaudoja.
Norėdama apginti savivaldybes, galiu pasakyti, kad licencijų išdavimas ne vien savivaldybės reikalas. Asmeniui, norinčiam gauti licenciją prekiauti alkoholiu, pagal teisės aktus reikalavimų yra labai nedaug. Savivaldybei jis pateikia prašymą, patalpų schemą su baro, staliukų, įrangos maistui ruošti išdėstymu, maisto tvarkymo pažymėjimą, kurį pasirašo Maisto ir veterinarijos tarnybos atsakingas asmuo, ir kitus būtinus dokumentus. Jei visi dokumentai atitinka reikalavimus, savivaldybei nieko kito nelieka, kaip išduoti licenciją. Utenos rajono savivaldybėje yra sudaryta speciali komisija, išduodanti licencijas prekiauti alkoholiu. Komisija sudaryta pačios savivaldybės iniciatyva, nes nė vienas teisės aktas nereglamentuoja, kad tokia komisija turi būti sukurta. Pagirtinas ir sektinas Utenos rajono savivaldybės pavyzdys. Jei komisija nesuteiktų licencijos, prašytojas gali kreiptis į teismą. Bet teisinė praktika rodo, kad teisiniai ginčai teismuose yra išsprendžiami privataus asmens, t. y. licencijos prašytojo, naudai.
Kuriais atvejais savivaldybė galėtų neišduoti licencijos verstis veikla, susijusia su prekyba alkoholiu?
Alkoholio kontrolės įstatyme yra nurodyta, kad, atsižvelgdama į visuomenės nuomonę, policijos ir kitų institucijų pranešimus apie pažeidimus, licencijos nesuteikti gali Savivaldybės taryba. Štai vėl įstatymo spraga: licencijas išduoti gali savivaldybės administracijos direktorius, o neišduoti Savivaldybės taryba. Direktorius atsiduria dviprasmiškoje situacijoje: jis yra atsakingas, kad išdavė licenciją, bet jos nesuteikti neturi jokių galimybių. Mano nuomone, licencijas išduoti ar neišduoti turi vienas ir tas pats juridinis ar fizinis asmuo: komisija, direktorius ar kitas atsakingas asmuo. Į Savivaldybės tarybą galima būtų kreiptis tik tada, kai iškyla abejonių dėl tikslingumo išduoti licenciją, kai yra gyventojų prašymai neišduoti ar kitais svarbiais atvejais. Savivaldybėms būtų suteiktas svarus įrankis kontroliuoti licencijų išdavimą.
Dėl prekybos alkoholiu reglamentavimo, teisinės bazės spragų Jūs diskutuojate, kalbate ne tik LR Seime, Seimo komitetuose. Utenoje, savo biure, Jūs surengėte susitikimą su atsakingais asmenimis, specialistais. Kas buvo kalbama tame susitikime? Kokias išvadas padarėte?
Taip. Toks susitikimas buvo surengtas su Utenos valstybinės Maisto ir veterinarijos tarnybos viršininku Linu Tiškumi, Utenos rajono savivaldybės administracijos Juridinio skyriaus vedėju Egidijumi Šinkūnu, Strateginio planavimo ir investicijų valdymo skyriaus vyr. specialiste Sandra Bačiuliene. Susitikime dar kartą aptarėme situaciją Utenos rajone, susijusią su prekyba alkoholiniai gėrimais, kalbėjome apie verslininkų, turinčių licencijas prekiauti alkoholiu, piktnaudžiavimą, atsakomybę už teisės aktų nuostatų nesilaikymą ir kt. Vienas svarbiausių aptariamų klausimų buvo teisės aktai, reglamentuojantys prekybą alkoholiu, jų spragos, sudarančios galimybes pažeisti teisės aktų reikalavimus, ir būtinos įstatymų, kitų teisės dokumentų pataisos. Linas Tiškus pasidalino mintimis apie problemas, su kuriomis susiduria darbe dėl kai kurių teisės aktų netobulumo, apie būtinybę įstatyme apibrėžti minėtų viešojo maitinimo įstaigų vietų sąvokas. Savivaldybės specialistai kalbėjo apie licencijų prekiauti alkoholiniais gėrimais išdavimą, atkreipė dėmesį į tai, kad licencijos versti prekyba alkoholiu kaina yra labai maža, todėl visai neriboja alkoholinių gėrimų prieinamumo ir pažeidžia pagrindinius Alkoholio kontrolės įstatymo nustatytus tikslus: mažinti bendrąjį alkoholio vartojimą, piktnaudžiavimą alkoholiu ir kt.
Taigi galima daryti išvadą, kad tinkamai reglamentavus prekybą alkoholiu, įstatymais nustačius paminėtas sąvokas, sureguliavus kontrolės procesus ir numačius atsakomybę tiek verslininkui, tiek alkoholį perkančiajam, būtų išspręsta nemažai problemų, o savivaldybėms ir valstybės institucijoms būtų suteikti įrankiai suvaldyti situaciją ir tinkamai atlikti savo funkcijas.
Mero Alvydo Katino iniciatyva paskatino Lietuvos savivaldybių asociaciją (LSA), kitas savivaldybes, kurioms yra aktualus šis klausimas, svarstyti susiklosčiusią prekybos alkoholiu situaciją šalyje ir savivaldybėse, imtis atitinkamų priemonių spręsti šią problemą. Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete prekybos alkoholiu ir teisės aktų, reglamentuojančių prekybą alkoholiu, klausimo svarstymas bus pratęstas, vėl dalyvaujant atsakingiems ministerijų, LSA, kitų institucijų atstovams bei savivaldybių vadovams. Neabejoju, kad bus priimti atitinkami teisės aktai, nustatantys verslininkų veiklos, susijusios su alkoholio prekyba, taisykles bei padėsiantys sumažinsti alkoholio suvartojimą ir jo prieinamumą.
Dėkoju už pokalbį.
