Straipsniai 

N. Venckienė – marsiečių agentė?

Sistema ir toliau atakuoja. Tokia mintis kyla perskaičius  eilinę publikaciją „Lietuvos ryte“, pavadintą „Neringa Venckienė įtariama ir mergaitės tvirkinimu“. Jos autorė – iškili žurnalistinio cecho atstovė Asta Kuznecovaitė. Straipsnyje be skrupulų kalbama apie nuodėmingąją, daugybę nusikaltimų padariusią politikę, buvusią teisėją, kuriai yra pareikšti įtarimai pagal mažiausiai 14 Baudžiamojo kodekso straipsnių. Vienu metu kaltinimų buvo šeši. Dar prieš keletą mėnesių – dvylika. Jeigu kaltinimų skaičius augs taip greitai, teks prokuroro Dariaus Jakučio – jis vadovauja tyrimui – klausti, ar neateina laikas, kai visiems, kažkada nepriekaištingos reputacijos teisininkės, nusikaltimams įvertinti, esamų Baudžiamojo kodekso straipsnių neužteks ir reiks kurti naujus.

                      Tarp kaltinimų yra ne tik pasipriešinimas policijos pareigūnams, bet ir jos globotinės – brolio dukters tvirkinimas ir net viešas raginimas smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą. Dabar N.Venckienė tapo ne tik pedofile, bet ir valstybės pamatų griovėja. Manau, skaitytojas suvokia pastarojo kaltinimo rimtumą. Juk tai dvelkia Tėvynės išdavimu. Tik viską šioje byloje žinanti A.Kuznecovaitė kažkodėl nekonkretizuoja šio kaltinimo, nepaaiškina, KAIP konkrečiai „Tėvynės išdavikė“ griovė valstybę.

                      Stebi tai, kas vyksta mūsų Tėvynėje ir per daug dažnai turi konstatuoti – kai kurie mūsų visuomeninio gyvenimo procesai yra virtę farsu. Žiūri, kaip veikia mūsų politiniai lyderiai, prokurorai, saugumiečiai ir dalis žiniasklaidos, ir dažnai negali susilaikyti nepasakęs – bet juk tai farsas. O kaip kitaip vertinti Snoro bylas, prezidentės patarėjos Daivos Ulbinaitės „teismą“, galimų korupcinių procesų – kalbama apie šimtus milijonų litų – atsiprašant, tyrimą energetikoje ir t.t. Prie farso atvejų reiktų priskirti ir Vytauto Pociūno, Eglės Kusaitės bylų tyrimus. Farsu dvelkia ir nomenklatūros reakcija, o tiksliau nereagavimas į dar kartą paviešintas ir neblogai dokumentuotas konservatorių patriarcho V.Landsbergio biografijos pikantiškas detales.

Šių dalykų šalį valdanti nomenklatūra, kuri įgauna vis daugiau klikos charakteristikų, „nemato“, apsimeta, kad jie neegzistuoja. Bet periodiškai ir rituališkai verkšlena dėl „kai kurių korupcijos reiškinių“ apskritai. Tačiau tai krokodilo ašaros, kuriomis plačioji visuomenė vis mažiau tiki.

Minėti įvykiai ir reiškiniai, galimai, yra stambios minos po konstituciniais ir ekonominiais valstybės pamatais. Tačiau nei Daliai Grybauskaitei, nei Algirdui Butkevičiui, nei Dariui Valiui su Gediminu Grina visa tai beveik nerūpi. Sistema dabar sprendžia kitus klausimus – pavyzdžiui, kaip sutraiškyti nesistemines politines jėgas, kad jos netrukdytų rinkėjams „teisingai pasirinkti“ tarp dviejų sisteminių partijų. Apie tai rašo ir objektyvūs mokslininkai. Jų, reikia pasidžiaugti, vis dar esama. Nors sisteminiai, nomenklatūriniai žmonės siekia okupuoti ir akademines erdves. Todėl visuomenė daugiausia girdi paviršutiniškus, proginius politologų vertinimus, tačiau negauna rimtos politologinės situacijos Lietuvoje analizės.

                      Visgi, esama išimčių. Mano buvęs universiteto kolega profesorius Zenonas Norkus išdrįso kiek alegoriškai kalbėti apie R.Pakso krauju pasirašytą paktą tarp dviejų partijų dėl dominavimo. Net jei tai alegorija, visi, taip pat nomenklatūra, turėtų suklusti. Žiniasklaida turėtų aktyviai analizuoti galimus juodųjų technologijų taikymo Lietuvos politikoje atvejus ir formas. Pavyzdžiui, teisinį terorizmą ar informacinį terorizmą, kurie naudojami kovoje su nesisteminiais žmonėmis, su politiniais oponentais. Taip pat ir su „neteisingai kalbančiais“ visuomeninkais.

                      Tuomet Lietuvos žmonės pamatytų, jog šios terorizmo formos taikomos ir prieš „nesisteminę“ Neringą Venckienę, ir prieš nesisteminį „Drąsos kelią“. Jie prisimintų, kaip pareigūnai slankiojo po operacinės langais kai jai buvo daroma operacija, kaip „patys atsisuko“ automobilio, kuriuo ji važiavo iš rinkiminio susitikimo, ratai, kaip D. Valys nešė, daugelio nuomone, suklastotą prašymą – ten, pavyzdžiui, buvo ištrinti faktai apie jėgos panaudojimą prieš teisinę neliečiamybę turinčią teisėją – Seimui leisti suimti N.Venckienę. Jie turėtų piktintis tuo, kad tada – garsiąją 2012–ųjų gegužės 17-ąją Klonio gatvėje piliečiai gynę mergaitę, taikiai reiškę savo nuomonę ir pasyviai priešinęsi, jų manymu neteisingiems pareigūnų veiksmams, tų pareigūnų buvo mušami. Taip pat tuo, kad vėliau jie tapo sistemiško ir negailestingo teisinio persekiojimo, ekonominio žlugdymo, informacinio susidorojimo aukomis.

                      Jie taip pat galėtų liudyti, kaip begėdiškai pasyviai, apsimesdami aklais, kurčiais ir nebyliais, į susidorojimą su dorais Klonio gatvės, „Drąsos kelio“ žmonėmis reagavo taip vadinami politiniai lyderiai – Prezidentė, Premjeras ir kiti. Kartais, vengdami visuomenės pasmerkimo, jie mikčiojo, mekeno, kartais išlemendami tariamos paramos vargšei mergaitei žodžius. Bet niekad aiškiai ir artikuliuotai nepasakė: „Stop“. Niekada neinicijavo tikro, neutralaus nemažos grupės žmonių žūties, pedofilijos, galimo organizuoto VIP-inės pedofilijos grupuotės poveikio teisėsaugai, perteklinio jėgos naudojimo Klonio gatvėje ir kitų įvykių tyrimo. O tokias konstitucines galias tie žmonės turėjo ir turi. Kodėl jie jomis nesinaudoja?

                      Kažkada, prieš pusantrų metų, dar mikčioję dabar jie jau visai nutilo. Nors mato, jog teisinio ir informacinio susidorojimo praktika tęsiama.  Gal bijo? O gal kažkokiu būdu patys yra įsivėlę į šią valstybę griaunančią istoriją. Anksčiau ar vėliau jie turės už tai atsakyti. Kartu su tais, kurie vykdo šias teroristines akcijas. Kartu su tais, kuriuos drąsiai galima priskirti purvasklaidai.

                      Iki šiol Garliavos istorijoje dominavo pedofilijos leitmotyvas. Manau, jog joje verta analizuoti ir kitą – politinį aspektą. Jeigu Z.Norkus yra teisus, sakydamas, kad egzistuoja politinis paktas, pasirašytas Prezidento R.Pakso krauju, tai gal galima teigti, jog tas paktas yra sutvirtintas ir N.Venckienės bei Klonio gatvės žmonių krauju. Ir tas kraujas ne vien alegoriškas. Šiuo atveju esama ir tikro kraujo. Mes visi žinome neaiškiomis aplinkybėmis žuvusius žmones. Šalia teisėjo J. Furmanavičiaus, V.Naruševičienės, D.Kedžio, A.Ūso yra ir kitos pavardės. Kas iš teisėsaugininkų ar tiriamosios žurnalistikos atstovų išdrįstų „laisvoje ir demokratiškoje“ Lietuvoje rimtai imtis šių temų? Tokių žmonių kažkaip nematau. Jie tarp savų pripažįsta, kad jiems tai tapo beprasmišku dalyku, „kova su vėjo malūnais“. Todėl jie stovi „po medžiu“ ir laukia, kuo viskas baigsis.

                     Bet kodėl jie tuomet taip noriai ir aktyviai smerkia tarybinei sistemai tarnavusius. Dalis jų, turėdami komjaunuoliškos patirties – komunistais tapti jie tiesiog nesuspėjo – turėtų suvokti tų laikų „kolaborantų“ psichologiją: jie bijojo, jiems reikėjo maitinti vaikus. Pagaliau jie vadovavosi nuostata, kad „nieko pakeisti negalima“. Tai kuo geresni dabartiniai kolaborantai už anuos kolaborantus? Beje, dalis pastarųjų jau sugebėjo užimti patogias kovotojų su tarybinėmis atgyvenomis pozicijas. Užtenka pažvelgti į dėdules, tetules ir pan. Paklausiu, koks skirtumas su kuo kolaboruoti – su tuometiniu ar dabartiniu autoritarizmu?

                      Kadangi neturim tikrų nacionalinių lyderių, kadangi kaip oro ir vandens Lietuvai trūksta tikrų prokurorų, teisėjų, tiriamosios žurnalistikos atstovų, iki šiol visuomenė nežino tikrų aukščiau minėtų žūčių, neteisingo, nusikalstamo atskirų žmonių elgesio priežasčių bei aplinkybių. Jei turėtume, būtų, pavyzdžiui, viešai žinoma, kodėl vieni iš anapilin ne savo noru išėjusių yra šmeižiami, o kitų vardai yra „baltinami“.

Kodėl nuolat remiamasi teisiškai neįrodyta prielaida, jog D. Kedys yra žudikas, nors jis, mano nuomone, greičiausiai, yra auka? Teišeina į viešumą bent vienas sisteminis teisininkas ir viešai pareiškia: „Įrodyta, kad D. Kedys yra žudikas“. Tokių nesigirdi. Tuomet paklausiu: ar mirusio žmogaus atminimo nuolatinis niekinimas nėra baudžiamajame kodekse numatytas nusikaltimas? Ir čia pat atsakysiu – be abejo yra. Tuomet, kodėl vienais atvejais - turiu galvoje teisėjo J.Furmavičiaus atvejį – toks niekinimas įžvelgiamas ten, kur jo nėra, o kitais, kai to sistemai reikia, tokio niekinimo faktas yra akiplėšiškai ignoruojamas. Šiuo atveju turiu omenyje D. Kedį. Kol teisiškai nėra įrodyta, kad D. Kedys ką nors nužudė, jis yra nekaltas. Nekaltas prieš Dievą ir Įstatymą. Tai žino kiekvienas teisės pirmakursis. Tačiau net teisės profesūra apsimeta, kad „vsio zakono“. Nekalbant apie kitas nomenklatūros dalis.

                      Kad viešai pažeidžiama teisinė nekaltumo prezumpcija ir paprasčiausias padorumas ir kad viešai niekinamas mirusiojo atminimas, rodo video reportažų pavadinimai ir teiginiai spaudoje. Pavyzdžiui, „Lietuvos Ryto“ televizija savo 2014-12-05 video reportažą pavadino „Drąsiaus Kedžio žudynėms kelio neužkirtę pareigūnai – išteisinti“. Faktas kaip blynas – Drąsius Kedys laikomas žudiku. O štai teiginys iš tos pačios A. Kuznecovaitės publikacijos, aprašančios mažu mažiausiai keistos Raimundo Ivanausko ir Eglės Barauskaitės teisminės bylos, kurioje pastarieji „įtariami padėję Drąsiui Kedžiui organizuoti Jono Furmanavičiaus ir Violetos Naruševičienės nužudymą“. Nors niekas to neįrodė, tačiau D. Kedys yra paskelbtas žudiku ir, remiantis šia neįrodyta prielaida, teisiami galimai niekuo dėti žmonės. Pirma, reikų išnagrinėti J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymo bylą ir tik įrodžius ar įrodant, kad D. Kedys yra kaltas, galima kalbėti apie jo padėjėjus.

                      Šio mano teksto atsiradimą paskatino pradžioje minėta publikacija, kurios autorė yra A.Kuznecovaitė. Laima Lavastė kažkaip pritilo. Beje, abi jos yra iš tų, kurioms leista žinoti daugiau, nei kokiam niekingam Seimo nariui, dalyvaujančiam specialios komisijos darbe. Normaliose šalyse parlamentarams, tokių komisijų nariams paprastai sudaromos visos sąlygos susipažinti su tyrimo medžiaga. Pas mus astos, laimos žino daugiau nei politikai. Joms ir mergaitę leidžiama aplankyti, ir imbiero arbata jos naujuosiuose namuose pasivaišinti. Nei seneliams, nei kokiems ten seimūnams ar seimūnėms tai, šiukštu, neleidžiama, draudžiama. Na, seneliai dabar pedofilais padaryti, o parlamentarai – nepatikimi, paslapčių nemokantys saugoti niekadėjai. Kas kita – astos ir laimos.

                      Kaip matyti iš aukščiau išdėstyto, mūsų teisininkams ir žurnalistams kurpiant vis naujas versijas fantazijos netrūksta. Jeigu jie savo fantazijų nesuvaldys, gali atsirasti kaltinimai, jog N.Venckienė bendradarbiauja su piktų kėslų Lietuvos atžvilgiu turinčiais marsiečiais. Palauksim pamatysim.