Užsienio bankų ekspertai jau seniai tapo mūsų politinio
gyvenimo dalimi. Jie neužima politinių postų, tačiau turi nemažą galią už jų
dideli pinigai, galimybės reikštis žiniasklaidoje ir t.t. Jie yra vieni
pagrindinių viešosios, taip pat politinės, nuomonės formuotojų. Ir formuoja jie
tą nuomonę daugiausia verslo, privačių interesų naudai. Nors kai kam gali
susidaryti įspūdis, kad jie rūpinasi viešaisiais, nacionaliniais interesais.
Tačiau ši iliuzija išnyktų, jei kiti galios centrai
profesinės sąjungos, krikščioniškos, tautinės ar kairiosios (jei jų rastųsi)
organizacijos būtų pajėgios dalyvauti visavertėje idėjų konkurencijoje. Betgi
jos yra silpnos ne tik finansine ar organizacine, bet ir idėjine prasme, todėl
viešojoje erdvėje dominuoja proverslininkiški pareiškimai, o taip pat
atitinkami vertybiniai instinktai. Jų skiriamasis bruožas prielaida, kuri
daug kam virsta aksioma, kad verslas = ekonomika.
Jeigu vadovaujiesi šia liberalia, individualistine
prielaida, tuomet iš tiesų viešasis sektorius (mokyklos, universitetai,
teatrai, teisėsauga ir t.t.) su savo mokesčiais galėtų būti traktuojamas kaip
našta ekonomikai, t.y. verslui. Tačiau tuomet sektų dar viena išvada
valstybės biudžetas nėra ekonomikos reiškinys. Su tuo vargiai sutiktų sveiką
nuovoką išlaikę žmonės.
To atvirai neteigia ir bankų ekspertai, ir jų ideologiniai
sąjungininkai iš Lietuvos laisvos rinkos instituto bei liberalai. Tačiau visi
jie kalba apie mokesčius kaip didelę ekonominę naštą. Iš jų neišgirsi, kad per
biudžetą yra vykdomos investicijos į viešąjį gėrį į išsilavinimą, į
teisingumą, į sveikatingumą ir t.t.
Na, pavyzdžiui, visai neseniai
Gitanas Nausėda labiausiai išaukštinta ekspertinė figūra šalyje teigė, kad
mokesčių našta auga ir kad A.Butkevičiaus vadovaujama nauja valdžia beveik
nieko nepadarė, kad ta našta būtų panaikinta. Pabrėžiu žodį panaikinta.
Tokį pasisakymą galima traktuoti kaip nesusipratimą. Nes, pirma, dar jokia šalis nėra panaikinusi mokesčių. Mat jei nėra
mokesčių, nėra ir valstybės. Antra vertus, apie mokesčius kaip naštą ekonomikai
galima kalbėti tik vienu atveju kai jų apimtis viršija racionalias ribas.
Tačiau Lietuvoje mokesčių dalis BVP yra mažiausia Europos Sąjungoje. Vadinasi,
pas mus galima kalbėti ne apie per didelę mokesčių naštą, bet apie nepakankamą
viešųjų reikalų, respublikos finansavimą. Arba kitaip apie per menką
valstybės finansinį pajėgumą su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Aišku,
nereikėtų pamiršti ir biudžeto lėšų panaudojimo sąžiningumo ir efektyvumo
klausimo.
Tik ką viešojo gyvenimo
avanscenoje su nauja idėja pasirodė dar vienas užsienio bankus atstovaujantis
ekspertas Nerijus Mačiulis. Jis informacinę erdvę sudrebino pasiūlymu
naikinti gyventojų pajamų mokestį (GPM), kuris šiuo metu siekia 15% darbo
pajamų. Vietoj jo, biudžeto pajamų praradimui kompensuoti, banko ekspertas
siūlo didinti PVM ir turto mokesčius.
Perskaičius šiuos pasiūlymus, kyla
keletas klausimų:
kokioje normalioje, taip pat Europos
Sąjungos, šalyje buvo atlikta tokia
reforma?
ar tai nėra eilinis bandymas dar labiau
sumažinti viešųjų finansų apimtį, nustekenti viešąjį sektorių, o po to dalį jo
(ligonines, mokyklas) privatizuoti?
ar idėjos autorius suvokia, kad po tokios
reformos padidėtų mokesčių sistemos regresiškumas, t.y., kad padidintas PVM dar
didesniu svoriu gultų ant neturtingų ir vidutiniokų pečių?
kodėl banko ekspertas nesiūlo progresinės
mokesčių sistemos, kuri yra teisingesnė ir efektyvesnė nei dabar egzistuojanti?
kodėl ekspertas pamiršta paminėti visuotinio
pajamų deklaravimo būtinumą?
kam, kokiai visuomenės grupei šio pasiūlymo
įgyvendinimas būtų naudingiausias?
Iš entuziastingo kai kurių verslo
lyderių reagavimo į pasiūlymą galima padaryti liūdną išvadą: verslas iki šiol
nesuvokia viešųjų poreikių, bendrojo gėrio reikšmės visuomenei, taip pat ir
privačiam verslui. Kitaip sakant, jis mano, kad verslas = ekonomika. Bet toks
požiūris neatlaiko kritikos švietimas, mokslas ir, nepatikėsite, menai taip
pat kuria turtą. Ir tai daro išteklių ribotumo sąlygomis. Vadinasi, visos šios
sferos turi ekonomizuoti ieškoti geriausio santykio tarp ribotų išteklių
sąnaudų ir siekiamo rezultato. Tiesa,
viešajame sektoriuje tai vyksta kitaip nei versle per biudžetinį finansavimą.
Beje, nustojus rinkti gyventojų
pajamų mokestį, nominalus darbo užmokestis padidėtų. Taip ir sako N.Mačiulis.
Tačiau dėl viešųjų lėšų stokos, o naikinant
kokius nors mokesčius tai yra tikėtina pasekmė, sustiprėtų spaudimas
privatizuoti vis didesnę švietimo, sveikatos apsaugos, aukštojo mokslo dalį.
Dėl to ten teikiamos paslaugos vis didesniu mastu taptų privačiai mokamos ir
REALIOS daugelio dirbančiųjų pajamos dėl to sumažėtų. Nes tai, kas anksčiau
buvo apmokama per nacionalinį biudžetą, po reformos būtų apmokama iš privačių
individo ar šeimos biudžetų. Taigi, GPM panaikinimas dirbančiųjų pajamas
didina, o viešojo sektoriaus privatizavimas jas mažina. Manau, kad bankų ekspertai tai supranta, bet
dėl suprantamų priežasčių klaidina visuomenę. Juk turi daryti tai, kas naudinga
šeimininkams.
P.S. Kas nors iš tarptautinio
žodyno žinovų gali suabejoti tuo, ar tinka šio teksto pavadinime naudoti žodį
benefisas. Užbėgu už akių galimiems kritikams. Terminas benefisas tinka tiems
viešiems pasirodymams, kurie skirti kokių nors subjektų naudai ir
garbei. Duotu atveju iš viešo ekspertų pasirodymo naudą ir garbę gauna bankai
ir kiti verslo sluoksniai.
