Lietuvoje galėtų įsiplieksti dar vienas pedofilijos
skandalas. Jeigu neatsiras jėgų, kurios suinteresuotos ir turi pakankamai galių
jį neutralizuoti, užtildyti.
Mat į viešumą iškilo faktas, kad du, kaip spauda rašo,
solidų statusą turintys kauniečiai verslininkai tris metus savo namuose Kaune
vertė berniuką tenkinti jų lytinę aistrą. Pabrėžiu tris metus. Be to, patys
kaltinamieji, kuriuos portalas alfa.lt įvardija kaip Adą Chazbijavičių ir
Andrių Lukoševičių, mažamečio akivaizdoje lytiškai santykiavo. Išeitų, kad jie
gėjai. Esama ir smulkesnių kaltinimų šiems žmonėms. Už visus galimai
padarytus nusikaltimus jiems gresia laisvės atėmimo bausmė iki 13 metų.
Šiame teisminiame procese nuostabą kelia mažiausiai viena
aplinkybė: kodėl sunkių nusikaltimų padarymu įtariami žmonės nebuvo suimti?
Mano, kaip teisės diletanto požiūriu tai turėjo būti padaryta dėl to, kad šie,
matyt, įtakingi, žmonės nebandytų paveikti kitų proceso dalyvių nukentėjusio
šeimos, liudininkų ir, pagaliau, teisėsaugos pareigūnų. Mes ne tik iš knygų
žinom, jog tai dažnai vyksta.
Kita vertus, priėmus tokį sprendimą nebūtų trikdomas
teismo darbas. Juk byla jau yra pasiekusi teismą, tačiau pirmasis teismo
posėdis neįvyko jame nepasirodžius įtariamiesiems. Ar nebus taip, kad už viso
to slypi kažkokie sandėriai ir, atitinkamai, kontrveiksmai? Pavyzdžiui,
žiniasklaidoje vengiama minėti įtariamųjų pavardes. Juk kitose bylose pavardės
paprastai yra viešinamos.
Mes, politikai, negalime tiesiogiai dalyvauti teisėsaugos
darbe. Tačiau galime ir turime reikšti savo nuomonę, kartu su kitais piliečiais
viešai uždavinėti klausimus. Turime teisę laukti argumentuotų paaiškinimų.
Taigi ir klausiame: kas gali paaiškinti, kodėl sunkiais
nusikaltimais įtariami žmonės vaikšto laisvėje ir kodėl jiems sudaromos
galimybės vilkinti teisminį procesą? Juk, pavyzdžiui, Neringą Venckienę leido
suimti, nors kaltinimai buvo kur kas
lengvesni. Į tuos klausimus galėtų atsakyti patys teisėsaugininkai.
Galėtų, bet ar teiksis. Ar išdrįs? Juk pedofilai yra jėga.
Kovotojai su pedofilija pas mus paprastai tildomi. Ir ne tik Lietuvoje.
Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje nelengvai sau kelią skinasi tyrimai su kelių
dešimtmečių senumo pedofilijos istorijomis. Visgi ten vyksta teisminis
procesas, kuriame įtarimai reiškiami maždaug 1400 asmenų. Tai labai įtakingi žmonės. Tarp jų yra net 73
politikai. Kiti taip pat galingi žmonės 135 žiniasklaidos, 43 muzikos pasaulio
žvaigždės. Jie savo galią naudojo iškrypėliškiems veiksmams. JK policija
nustatė, kad įtariami asmenys seksualiai išnaudojo vaikus 154 mokyklose, 75
vaikų namuose ir 40 religinių įstaigų. Taigi, nusikalstamos veiklos mastai
įspūdingi. O tai, kad iki šiol tos šalies teisėsaugai vis nepavykdavo
nusikaltėlių patraukti baudžiamojon atsakomybėn, rodo, jog teisėsaugai ilgą
laiką neužteko galių ir noro ištirti pedofilijos ir užkirsti jai kelią.
Vienas iš dabar britų viešojoje erdvėje cirkuliuojančių
paaiškinimų nenorėta suduoti smūgio valstybės prestižui, nes į pedofiliją
buvo įsitraukę ir grupelė Vestminsterio,
t.y. politinio elito žmonių. Manau, kad šis argumentas demokratinėmis save
vadinančiose šalyse neturėtų būti naudojamas apskritai. Demokratinės sistemos
turėtų drąsiai vaduotis iš įvairių nusikalstamų tinklų įtakos. Tuo jos parodytų
piliečiams, kad jos turi gebėjimą apsivalyti nuo pūlinių. Negerovių
konservavimas nėra demokratiškumo požymis.
O dabar grįžkime į Lietuvą. Savo šalyje turime ne vieną ir
ne du pedofilijos atvejus. Tai ir Garliavos mergaitės, ir Viešvilės globos
namų, ir Švėkšnos specialiojo ugdymo centro istorijos.
Deja, mūsų valstybė iki šiol nesugeba deramai reaguoti į
pedofiliją. Vienais atvejais pavienę, spontanišką, kitais atvejais, galima
įtarti, organizuotą. Juk ir Prezidentė pripažino, kad Švėkšnos baliuose
dalyvaudavo ne tik įstaigos vadovybė, bet ir politikai.
Garliavos mergaitės istorijos atveju mūsų teisėsauga nuėjo
dar toliau nukentėjusią šeimą padarė nusikaltėliais. Nusikaltėliais ta šeima
ir jos gynėjai tapo dėl to, kad bandė aiškintis, kas buvo mergaitės
skriaudėjais ir pasyviai gynėsi nuo agresyviai veikusių teisėsaugos struktūrų.
Laikausi nekaltumo prezumpcijos. Todėl nieko nenoriu iš
anksto paskelbti nusikaltėliais. Tačiau tai,
kad nauja galimos pedofilijos Kaune istorija pasiekė teismą, rodo, kad
įtarimai kaltinamiesiems turi pagrindo.
Kita vertus, viešojoje erdvėje jau galima stebėti bylos
gesinimo, klampinimo požymius. Tuomet kiekvieną normalų žmogų turi apimti
nerimas negi ir šiuo atveju byla bus užgesinta, o, ir tai yra svarbiausia,
aukos ir teisybės ieškotojai bus pasmerkti. Kaip ir garsiosios Garliavos
istorijos atveju.
Juk pedofilai yra jėga. Jeigu pasakyta būtų netiesa, visose
aukščiau minėtose pedofilijos istorijose triumfuotų teisingumas. Arba bent jau
būtų matomos REALIOS, neimitacinės pastangos tose bylose.
