Prieš maždaug du su puse metų manyje pradėjo formuotis
nuostata, kad taip vadinamų greitųjų kreditų reiškinyje yra didelė viešojo
blogio, antiekonomikos dalis. Maždaug tuo metu mano sutiktas molėtiškis,
vaikystės draugas Jonas papasakojo savo mergaitės istoriją. Ji greitųjų kreditų
bendrovėje pasiskolino virš 1000 litų, kurie per trumpą laiką virto daugiau nei
6000 litų skola. Mergina emigravo, bandė slapstytis Jungtinėje Karalystėje... Ši
istorija paskatino mane paruošti įstatymo pataisą, kuri riboja lupikišką
skolinimosi kainą.
Dar labiau sukrečianti yra nauja istorija, kurią man
papasakojo kaunietis Kazys Jankauskas. Jo
sūnus Darius, patekęs į greitųjų kreditų karuselę, pasitraukė iš
gyvenimo. Jam buvo tik devyniolika... Tai individualios ir šeimų istorijos. Jų
tūkstančiai.
Pažvelkime ir į bendrą paveikslą visos valstybės mastu. Iš
karto įspėju statistika yra kraupi. Oficialūs Lietuvos banko duomenys rodo,
kad šių metų birželio 30 dienai yra užregistruoti 7849 turto areštai. Tik per
pirmą šių metų pusmetį tokių areštų padaugėjo ketvirtadaliu. Beveik 8000
Lietuvos šeimų yra patekusios į greitųjų kreditų bendrovių gniaužtus! Iš viso išieškotojams ir teismams išieškoti
aukščiau minėtai datai perduota 136,4 tūkstančių kredito sutarčių. Bendras
pradelstų paskolų skaičius pasiekė 174 tūkstančius.
Už tų skaičių slypi tūkstančiai apgriautų ar sugriautų asmenų,
taip pat šeimų gyvenimų. Žmonės puola į neviltį, depresiją, gelbėjasi
alkoholizmo, narkomanijos liūne. Dalis jų, bėgdami nuo išieškotojų, emigruoja...
Šio reiškinio žala yra milžiniška ir ji didėja. Naikinami ne
tik asmenų, bet ir šeimų finansai, šeimų ekonomika apskritai. Naikinamas
žmogiškas kapitalas. Taip plinta, vis didesnius mastus įgauna antiekonomika,
kuri trikdo tikrus ekonominius, t.y. turto kūrimo procesus. Greitieji kreditai
ne absoliučiai, bet didele dalimi pasireiškia kaip turto naikinimas, o ne jo
kūrimas. Tokį naikinimą ir reiktų priskirti antiekonomikai. Spartus pastarosios
plitimas yra grėsmė ekonominiam šalies saugumui. Vadinasi, grėsmingas greitųjų
kreditų pagimdytas antiekonomikos augimas turėtų kelti nerimą valdžiai
Prezidentei, Vyriausybei, politinėms partijoms. Taip pat ir valstybiškai
mąstančiai žiniasklaidai.
Deja, tenka susidurti su visišku elito abejingumu. Tam gali
būti dvi priežastys problemos prigimties ir masto nesuvokimas bei galinga greitųjų
kreditų bendrovių įtaka. Pirmiausia finansinė.
Jau daugiau nei du metus bandau pasiekti, kad galiojantis
(dar Remigijaus Šimašiaus inicijuotas) Vartojimo kreditų įstatymas būtų pataisytas.
Tačiau Vyriausybė ir ypač Finansų ministerija iki šiol faktiškai blokavo
įstatymo pataisas. Dar 2013 metų pradžioje Vyriausybė man, kaip Seimo nariui,
raštu yra pažadėjusi, jog ji pateiks SISTEMINES, kompleksines pataisas dabar
galiojančiam įstatymui. Tačiau pažadas nebuvo vykdomas. Mudviem su Seimo nariu
Rytu Kupčinsku spaudžiant buvo įkurta
darbo grupė įstatymo pataisoms paruošti. Tačiau tos darbo grupės vadovas dėl
apsileidimo ar dėl kitų motyvų nesugebėjo sukviesti darbo grupės daugiau kaip
pusę metų. Dabar jis pradeda ieškoti kaltų...
Neapsikentęs pats paruošiau įstatymo pataisų projektą. Jame
siūloma likviduoti neatsakingo skolinimo spragas, t.y., kad negalėtų skolintis
pajamų neturintys jaunuoliai, kad negalima būtų skolintis kito žmogaus vardu ir
t.t. Seimo plenariniame posėdyje jam buvo pritarta po pateikimo, tačiau tolesnis
dokumento svarstymas kažkaip nutrūko. Nors buvo numatytas šių metų birželio 11
dienai...
Bėgant laikui ir greitukų bendrovėms naudojantis įstatymo
spragomis, darėsi vis labiau akivaizdu, jog kažkokios galingos jėgos stabdo
procesą. Kas gali paneigti, jog tos jėgos greitųjų kreditų bendrovės? Jos
siekė dviejų tikslų pirma, kad skylėtas įstatymas nebūtų taisomas ir,
antra, kad net jei jis būtų pataisytas, tai įvyktų kuo vėliau. Juk dabartinis
įstatymo variantas šiam verslui reiškia aukso gyslos egzistavimą. Taigi
proceso vilkinimas greitukų bendrovėms buvo labai naudingas.
Rugsėjo mėnesį įstatymas pagaliau buvo pateiktas Seimui, o
spalio 1 d. pradėtas svarstyti. Įdomu buvo stebėti viešąją erdvę ir kai kurių
politikų elgesį. Viešąją erdvę užplūdo straipsniai, interviu, kuriuose buvo
kalbama apie tai, kokios geros yra greitųjų kreditų bendrovės ir kaip jos yra
skriaudžiamos. Šia vienpuse pozicija buvo bandoma užgožti kitą nuomonę kad
greitųjų kreditų bendrovės atneša didžiulę žalą ir kad bendrojo gėrio labui
reikia įvesti normalų, viešuosius interesus ginantį reguliavimą. Per tą laiką
nei aš, nei mano bendraminčiai nebuvome pakviesti NEI Į VIENĄ laidą ar diskusiją
televizijose ar radijuje. Net taip vadinamas nacionalinis transliuotojas blokavo
kitą nuomonę ir užsiėmė greitųjų bobučių interesus atspindinčia propaganda.
Nors gyvendama iš mokesčių mokėtojų pinigų turėtų elgtis demokratiškai, užtikrinti savo
eteryje nuomonių įvairovę, atstovauti, pirmiausia, viešą, o ne privatų
interesą.
Įstatymo priėmimo procesas bus tęsiamas Seime. Dar nesu
praradęs vilties, kad didžioji dalis Seimo narių atsitokės ir parems pastangas
užkirsti kelią visiškai neatsakingam skolinimui, lupikiškai skolinimo kainai, kad
parlamentarai parems greitukų reklamos ribojimą.
Tokia pozicija leistų pažaboti greitukų sukeliamos
antiekonomikos mastą ir taip pagerintų ekonominę situaciją, padidintų bendrojo
gėrio apimtis ir sklaidą mūsų šalyje.
