Esate lengvai bendraujantis, mėgstantis keliauti, kitus išklausyti žmogus, be to, jums rūpi jūsų gimtojo kaimo ar giminės istorija? O galbūt dar turite pasakotojo, literato talentą? Jei taip, vietoje įvairių laisvalaikio klubų Jūs galėtumėte sukurti knygą apie savo kaimo ar giminės žmones, kaip tai padarė Seimo narė, socialdemokratė Milda Petrauskienė. Politikės trejų metų pomėgio, kelionių ir darbo rezultatas – šių metų pavasarį pasirodžiusi knygą apie jos gimtąjį kaimą „Kaimynai – mano širdies namai“ (Utena, 2016).

Dovana artimiesiems ir kaimynams

„Ši knyga – mano dovana manajai su broliu giminei. Mūsų tėvams. Mūsų Kaimynams. Jųjų žmonėms, iš kurių pačių gyvenimų išeitų pati įdomiausia knyga, kurią skaitydami dažnas ir ašarą nubrauktų“, – knygos įvadiniame tekste rašo socialdemokratė M. Petrauskienė.

Utenos rajono Kaimynų kaime gimusi ir užaugusi M. Petrauskienė (Keraminaitė) – šios knygos idėjos autorė ir sudarytoja – į vieną leidinį sudėjo iš šio kaimo kilusių, jame gyvenusių ar dirbusių žmonių pasakojimus bei žurnalistės Reginos Totorytės-Stundienės užrašytas šių žmonių istorijas. Jas iliustruoja nuotraukos iš Kaimynų kaimo gyventojų albumų bei kaimo istorijai svarbių dokumentų reprodukcijos.

Medžiagos knygai rinkimui, tekstų rašymui, ruošimui, iliustracijų surinkimui prireikė trejų metų. Tačiau lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos išsilavinimą turinčiai Seimo narei šis darbas neprailgo – jai buvo malonu rinkti bei rašyti knygai reikalingus tekstus.

Po Lietuvą pasklidusių Kaimynų gyventojų istorijų paieška M. Petrauskienei padiktavo ir kelionės maršrutus po Lietuvą. Ji keliavo Vilniaus, Kauno, Molėtų, Rokiškio, Panevėžio, Kupiškio, Šiaulių, Akmenės, kryptimis, susitiko su keliasdešimt metų nematytais žmonėmis, o taip pat ir su tais, apie kuriuos buvo girdėjusi iš mamos pasakojimų.

Žmonės pasakojo apie save patys

Viena iš priežasčių, paskatinusių M. Petrauskienę sukurti ir išleisti solidžią, gausiai iliustruotą 400 puslapių knygą, buvo noras išsaugoti tai, kas nueina į negrįžtamą praeitį ir gali būti užmiršta. Jai buvo liūdna matyti, kaip vienas po kito miršta kaimo žmonės, nusinešdami anapus ir savo gyvenimo istorijas.

„Mano tėvų bendraamžiams – po 85 metus ir daugiau, daug išėjusių anapilin. Dar yra gyva ir mano auklė Antosė, kuri mane mažą prižiūrėjo. Iš pradžių maniau rašyti knygą trečiuoju asmeniu, bet paskui šios idėjos atsisakiau. Pamaniau, kad geriau tegul žmonės apie save pasako tiek, kiek patys nori“, – sako M. Petrauskienė.

Kaimo gyventojų istorijas knygos sudarytoja sugrupavo į keturias stambias grupes. Pirmojoje dalyje – kaimo senbuvių pasakojimai arba istorijos apie tuos, kurie Kaimynuose gyveno nuo seno: čia gyveno jų tėvų tėvai, o dabar – ir jie, vaikai arba vaikų vaikai. Antroje dalyje, pavadintoje „Širdies kelias sugrįžti“, yra pasakojimai apie tuos, kurie, kaip pati M. Petrauskienė ar jos brolis, išvažiavo į miestus, kurių vaikystės namų galbūt ir neliko, tačiau jie į Kaimynus retsykiais vis dar sugrįžta. Trečiojoje dalyje – istorijos žmonių, atkeliavusių čia kolūkiniais laikais arba vėliau, ieškojusių gražios, ramios vietos prie ežero.

Ne vienas kaimyniškių pasakojimas pateiktas tarmiška šio krašto šneka, dėl to istorijos skamba labai gyvai, jose nemažai liaudiškos išminties perlų. Tarmybes ir laikmečio prieskonį išsaugojusias svetimybes knygoje padeda suprasti kaime vartojamų tarmiškų žodžių žodynėlis, paaiškinimai, kuo tarmė skiriasi nuo bendrinės kalbos, kuo ji ypatinga. Pasakojimams spalvų suteikia ne vien draugiški kaimynų sugyvenimo vaizdai, bet ir žemės dalybos, ginčai, gyventojų surašymo dokumentai, tremtinių sąrašas.

Kolūkių pirmininkų istorijos

Ketvirtojoje knygos dalyje – kolūkio pirmininkų istorijos, atspindinčios laikmetį, kuriuo augo ir brendo pati M. Petrauskienė. „Kolūkio pirmininkai lėmė daugelio žmonių likimus, nuo jų daug kas priklausė“, – tvirtina socialdemokratė, kurios tėvas Juozas Keraminas 1949 metais buvo paskirtas pirmuoju Kaimynų kaimo kolūkio „Auksinė varpa“ pirmininku.

„Tėvas jau man paaugusiai pasakojo apie jo pirmininkavimo metus. Buvo patys sunkiausi metai, nes tebevyko partizaninis karas, reikėjo iš kažko išgyventi miške besislapstantiems partizanams ir juos persekiojusiems liaudies gynėjams. Būdavo tai, kad vieną naktį ateina vieni, kitą – kiti, žinodami, kad mūsų namuose laikomi kolūkio grūdai“, – knygoje rašo M. Petrauskienė ir prisimena tėvo pasakojimą, jis partizanams, žinojusiems apie pirmininko namuose apnakvindintus valdžios atstovus, taręs: „Pirma nušaukit mane, tada žmoną su vaikeliu.“ Tuo metu mažoji Milda buvo ką tik gimusi.

Medžiagos knygai apie gimtąjį Kaimynų kaimą rinkimas Seimo narei pateikė ne vieną siurprizą. Kai kuriuos kaimyniškius ji surasdavo labai netikėtai. Vieną tokią moterį, kurią kaime laikė jau mirusia, ji atrado Panevėžyje.

„Užeinu, atidaro duris jauna moteris, pasisveikinu, sakau: „Labas, jūs manęs turbūt nepažįstat.“ Ji šypsosi: „Pažįstu.“ Klausiu: „Jūs viena?“, o ji sako: „Ne, mamytė išėjo į bažnyčią“, – prisiminė M. Petrauskienė. Ši netikėta naujiena ją net pravirkdė: buvo didelis džiaugsmas sutikti gyvą, nors kitų ir palaidotą, kaimyniškę.

„Reikia turėti savo stuburą“

Knygos kūrimo laiką M. Petrauskienė prisimena kaip puikią galimybę susitikti ir pabendrauti su atvirais, darbščiais, nuoširdžiais savo kaimo žmonėmis. Todėl šį laiką ji vadina „laiku sau“. Seimo narė taip pat įsitikino: Lietuvos kaime nėra taip jau blogai, kaip apie tai kalbama. Kaimynų kaime išgeriančių – gal pora, o vietiniai juos labai smerkia. Kur kas daugiau ištvermingų, užgrūdintų, kantrių žmonių, o ypač – moterų.

„Tokia kantrybė! Atrodo, kad moteriai tai – duotybė, kad taip ir turi būti, dėl to nesiskundžiama“, – sako M. Petrauskienė. Ji prisimena ir gražuolę savo bendrapavardę, šaltoje fermoje įsitaisiusią reumatą, ar moterį, kuri savo darbo stažą pradėjo skaičiuoti, būdama vos dešimties.

Kaimynų kaime gegužės mėnesį savo knygą pristačiusi M. Petrauskienė neatmeta minties, kad parašys ir dar vieną – apie savo gyvenimo kelią, karjerą, savo akimis matytus laikmečio pokyčius. Apie tai, kas buvo nuoširdu, o kas – įtartina, perdėta. Politikė susimąsto: greičiausiai ne visus knygos personažus reikėtų įvardinti vardais ir pavardėmis.

LKP Utenos rajono sekretore, vėliau – antrąja sekretore dirbusi M. Petrauskienė nemano, kad savo veikla kam nors sugadino gyvenimą. Stengėsi elgtis ar sprendimus priimti vadovaudamasi žmogiškumu.

„Turbūt nepridariau nieko blogo, kad žmonės mane renka, ir šiandien galiu drąsiai žmonėms žiūrėti į akis. O štai atsimenu ateidavo į partijos komitetą Utenoje tokia moteris, kuri priekaištaudavo man, kad nėra Utenoje didžiojo vado paminklo – atseit, nėra kur turistams, atvažiuojantiems iš Tarybų Sąjungos respublikų, padėti gėles. Mes tik patraukydavome pečiais. Paskui, po nepriklausomybės atkūrimo, toji ponia – pirmutinė prie altoriaus ir su vėliavomis. Galbūt tai buvo jos bandymas išpirkti savo ankstesnes pažiūras ir kaltes? O iš tiesų reikia turėti savo stuburą, mokėti pralaimėti. Reikia gebėti apginti savo nuomonę, nebijoti smūgio iš nugaros pusės. Taip ir eiti į priekį“, – įsitikinusi M. Petrauskienė.

Naujausi pakeitimai - 2016-08-25
Jūratė Audra Strakšienė