Milda Petrauskienė, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko pavaduotoja, LSDP kandidatė į Seimą vienmandatėje Utenos apygardoje
Nėra teisūs teigiantys, kad Lietuvoje nėra regioninės politikos. Prie jos formavimo ir įgyvendinimo prisidėjo visos nuo 2000 m. šalies vyriausybės. Seimas aktyviai dalyvauja jos formavime.
Lietuvos regioninę politiką reikia tobulinti, nes socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp šalies regionų, deja, nemažėja. Sparčiai vystosi Vilniaus ir Klaipėdos apskritys, tačiau Tauragės, Telšių ar Alytaus žymiai atsilieka.
Kalbant apie svarbiausias Lietuvos regioninės politikos problemas ir jų sprendimo būdus, pirmiausia tikslinga išsiaiškinti jos esmę, svarbą ir raidą.
Kas yra regioninė politika?
Tai viešosios politikos dalis, kuri formuojama ir įgyvendinama, siekiant tolygios valstybės regionų plėtros. Laisvoji rinka negali sureguliuoti skirtumų tarp šalies regionų išsivystymo lygio, todėl būtinas valstybės ir vietos valdžios įsikišimas.
Teritorinių socialinių ir ekonominių skirtumų mažėjimą gali užtikrinti tik valdžios institucijų, socialinių ir ekonominių partnerių (verslo, profsąjungų), mokslo ir mokymo įstaigų (univesitetų, kolegijų) tikslinga ir sukoordinuota veikla, kurią vykdant atsiveria 5 galimybės: 1) kuriama palanki ekonominė aplinka verslo plėtrai, 2) versle diegiamos įvairios mokslinės, technologinės ir vadybinės inovacijos, 3) investuojama į regiono socialinęinžinerinę infrastruktūrą, 4) rūpinamasi reikalingų regiono verslui darbuotojų mokymu ir perkvalifikavimu, 5) sudaromos sąlygos jų atvykimui iš kaimo vietovių į miestus arba iš kitų regionų.
Regioninės politikos Vakarų Europoje istorija
Čia ji pradėta formuoti ir įgyvendinti praėjusio šimtmečio viduryje, kai, įvykus struktūrinėms krizėms ir smukus tradicinėms ūkio šakoms, ES narėse susidarė depresiniai regionai, kuriuose atsirado didelis nedarbas ir merdėjantis verslas.
Ilgainiui vertikaliąją, t. y. orientuotą tik į depresinius regionus, regioninę politiką pakeitė horizontalioji, orientuota į visų šalies regionų diferencijuotą plėtrą.
Lietuvos regioninės politikos patirtis
Lietuva, kitaip nei senosios ES narės, savo regioninės politikos mechanizmą turėjo sukurti kilometriniais žingsniais vos per kelerius metus. Jis pradėtas formuoti ir įgyvendinti, Lietuvai rengiantis stoti į ES, apie 19992000 m., kai buvo priimtas Regioninės plėtros įstatymas. Tuomet buvo išskirti 4 tiksliniai regionai: Klaipėdos, Tauragės, Utenos ir Marijampolės apskritys, kurie iki 2004 m. iš PHARE programos gavo paramos investicijoms į viešąją infrastruktūrą bei projektų administracinius gebėjimus.
Lietuvai įstojus į ES ir 20042006 m. atsivėrus galimybei naudotis ES struktūriniais fondais, pasikeitė Lietuvos regioninė politika: finansine parama galėjo naudotis visi 10 Lietuvos regionų (apskričių), pradėti rengti ir įgyvendinti regionų plėtros planai, daugiau galių įgijo apskričių Regioninės plėtros tarybos, už regioninę politiką tapo atsakinga Vidaus reikalų ministerija.
Nepasiteisinus pirminiame etape vyravusiai konkurencijai dėl ES finansinės paramos, pereita prie vadinamos regioninės dimensijos 20072014 m. laikotarpiu. 10 proc. ES finansinės paramos buvo nukreipiama regionų plėtrai, o regionų plėtros taryboms buvo suteikti įgaliojimai investicinių projektų pagal regioninės dimensijos priemones atrankoje.
Tačiau dėl įvairių regioninės politikos įgyvendinimo ypatumų didžioji dalis finansinės paramos, skirtos regionų plėtrai, buvo išnaudota socialinės inžinerinės infrastruktūros kūrimui, o ne darbo vietų kūrimui ir užimtumo didinimui.
Tokios infrastruktūros kūrimas reikalingas, nes verslas pirmiausia nusėda, o žmonės kuriasi ten, kur ji egzistuoja. Tačiau kai infrastruktūros kūrimas yra savitikslis, o ne tam, kad paskatinti regiono vystymąsi ir pagerinti ten gyvenančių žmonių gyvenimą, nemažai pinigų gali būti išmetami į balą. Pvz., kaimo vietovėse dėl emigracijos į miestus ir užsienį tokia infrastruktūra tampa nebenaudojama ir nereikalinga.
Tam, kad efektyviau panaudoti 20142020 m. finansinio laikotarpio ES struktūrinę paramą, finansinė parama regionų plėtrai buvo padidinta nuo 10 iki 15 proc., sustiprintas regionų plėtros tarybų vaidmuo, suteikiant joms įgaliojimus priimti sprendimus dėl regioninės svarbos projektų nustatymo, rengimo ir įgyvendinimo bei kt.
Problemos ir sprendimai
Vis dar dominuoja ES struktūrinių lėšų panaudojimas socialinei inžinerinei infrastruktūrai, o ne darbo vietų kūrimui ir užimtumo didinimui. Tai privalo Lietuvoje pasikeisti ir būti taip, kaip yra labiau išsivysčiusiose valstybėse kaip Vokietija, kur suvokiama, kad, jei žmogus turės darbą, jis turės pajamas ir galės naudotis viešosiomis ir privačiomis paslaugomis bei gyventi visavertį gyvenimą.
1015 proc. ES paramos skirti regionų plėtrai yra per mažai šią dalį reikia padidinti iki 25 proc. tam, kad realiai mažėtų socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos regionų.
Lietuvai reikia orientuotis į horizontaliąją regioninę politiką, siekiant tolygaus visos šalies vystymosi, kai ženkliai pagerinama koordinacija tarp įvairių ministerijų, valstybės ir vietos valdžios institucijų, socialinių partnerių, verslo, mokslo įstaigų ir kt., nes dabar už regioninę politiką atsakinga Vidaus reikalų ministerija nėra pajėgi formuoti ir įgyvendinti veiksmingiausios regioninės politikos.
Lietuvos regioninę politiką reikia labiau decentralizuoti ir sustiprinti regionų plėtros tarybas, suteikiant joms viešojo juridinio asmens statusą bei tikrąsias sprendimų priėmimo galias. Tai leistų labiau orientuotis į konkretaus regiono poreikius. Regionų plėtros planai turi tapti priemone sukoordinuoti visas viešąsias investicijas, skiriamas įvairių sektorių teritorinei plėtrai.
Tikslinga diskutuoti dėl regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo didesniuose nei apskritys regionuose, suformuojant 45 regionus, bei atskiros ministerijos ar kitos institucijos, atsakingos už regioninę politiką, steigimo.
Socialiniai mokslininkai seniai įrodė kuo daugiau šalyje regioninės lygybės, tuo visuomenėje yra daugiau bendros socialinės lygybės, materialinės gerovės ir tarpusavio piliečių pasitikejimo, o tokios visuomenės nariai yra laimingesni.
