Visur gerai, bet
Tėvynėje geriausiai
Poryt minėsime Kovo 11-ąją - vieną iš svarbiausių dienų
Lietuvos istorijoje. Dvidešimt metų kantriai, lyg namus statėme savo valstybę,
tačiau per pastato pamatus vis dar švilpauja vėjai, o langai tebėra tamsūs.
Apie tai, dėl ko, artėjant šventei, Lietuvos žmonės nejaučia džiaugsmo ir ką
valstybingumas reiškia jaunajai politikų kartai, kalbamės su Seimo nariu Remigijumi
ŽEMAITAIČIU.
- Kovo 11-ąją sueina 100 dienų, kai Jūs dirbate Šilalės krašto ir visos
Lietuvos žmonėms. Ar radote Seime tai, ko tikėjotės per ilgą ir sunkų rinkimų
kampanijos laikotarpį?
- Šimtas dienų praėjo taip
greitai, kad jų net nepastebėjau, bet jos jos man buvo labai įsimintinos. Vis
dėlto džiugu, kad per šiuos rinkimus žmonės patikėjo manimi kaip jaunosios
kartos atstovu, o tuo pačiu ir pareiškė savo nuomonę apie dabartinę valdžią bei
jos vykdomą neskaidrią politiką. Teko susipažinti ir pradėti dirbti su tais
žmonėmis, kurie per rinkimus apie mane skleidė klaidingą informaciją, kaip
įmanydami stengėsi pakenkti ir trukdė sakyti tiesą, o po rinkimų staiga panoro
tapti vos ne pačiais geriausiais draugais. Supratau, jog vos tik paaiškėjo,
kad rinkimų rezultatų apskųsti nepavyks,
nes nė vienas skundas dėl mistinio rinkėjų papirkinėjimo nepasitvirtino,
prasidėjo kita, nors ir nematoma, bet ne mažesnė kova dėl interesų. Tačiau
tikiuosi, kad tie interesai, kuriuos mėginama nuslėpti nuo visuomenės, anksčiau
ar vėliau pasirodys.
Į Seimą atėjau dirbti dėl to, jog įrodyčiau jauniems
žmonėms, kad kiekvienas turi galimybę
siekti savo užsibrėžtų tikslų. Negaliu pasakyti, kad pats Seimas mane sužavėjo.
Gal kiek nustebino vidiniai kai kurių Seimo narių žaidimai ir jiems skiriamas
spaudos dėmesys. Dabar daugelį dalykų pradėjau vertinti kitaip nei anksčiau, ypač,
kai skaitau įstatymų projektus, kuriuos teikia parlamentarai. O labiausiai
nuvylė dabartinė Vyriausybė bei jos ministrai, kurie turėtų būti atsakingi už
netinkamus sprendimus, nes būtent jie tuos sprendimus ir inicijavo.
- Partijos Tvarka
ir teisingumas frakcija, kurioje dirbate, šiuo metu yra opozicijoje. Ar tai
netrukdo Jums vykdyti savo įsipareigojimų Šilalės ir Šilutės krašto žmonėms?
- Taip, Seime priklausau
frakcijai Tvarka ir teisingumas, kurią sudaro 18 narių. Tai yra trečia pagal
dydį frakcija. Kadangi rinkimus laimėjau
su žmonių pasiūlyta programa, todėl jokio kolegų, frakcijos narių, jos
vadovybės spaudimo ar priešpriešos nepatyriau. Sakyčiau, atvirkščiai - nors
esu jauniausias Seimo narys, frakcija
kaip tik palaiko visas mano iniciatyvas. Nenukrypdamas nuo savo vidinių
įsitikinimų, savo planų, dabar darau tai, ką
buvau žadėjęs prieš rinkimus. Kadangi frakciją sudaro skirtingos
patirties ir profesijų žmonės, daug diskutuojame įvairiais klausimais, stengiamės
pagrįsti savo nuomonę kuo svaresniais argumentais. Diskusijos išgrynina mano
idėjas, kurios kyla susitikimų su gyventojais metu bei padeda rasti būdų jas
sėkmingai įgyvendinti.
- Lietuvos gyventojai Seimu, kaip ir Vyriausybe bei savivaldybėmis,
pasitiki mažiausiai. Tikriausiai ir Jums teko ne kartą išgirsti skaudžių,
priekaištų, kad visa valdžia vagys. Kaip manote, kokia turėtų būti rinkimų
sistema, kad žmonės pajustų, ką iš tiesų reiškia demokratija bei atgautų
pasitikėjimą valstybe?
- Laikas, kuriame dabar gyvenu,
man labai daug duoda. Ne tik kaip politikui, bet ir kaip jaunam žmogui, nes
labai brangimu ir vertinu tą atsakomybę, kurią man patikėjo Šilalės bei Šilutės
žmonės.
Atrodo, kad Seimo nario darbas
yra labai lengvas ir paprastas tik spėk dalyvauti visose šventėse bei renginiuose,
į kuriuos kviečia rinkėjai. Tačiau norint atlikti savo pareigą sąžiningai
atstovauti rinkėjams, reikia daug pastangų. Apmaudu, kad tokie nesusipratimai,
kaip L. Karaliaus kelionė į Tailandą, griauna pasitikėjimą ne tik įstatymų
leidybos institucija, bet ir nuoširdžiai dirbančiais Seimo nariais. Gal tokia
situacija susiklosto dėl to, jog pagal partijų
sąrašus renkami parlamentarai
nejaučia prieš rinkėjus jokios politinės bei moralinės atsakomybės. Retas,
kuris jų važiuoja pas žmones, teikia jiems ataskaitas. Užtat į valias turi
laiko linksmintis ir pramogauti užsienyje. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad žmonės
mato, ką kuris dirbame, ar rimtai žiūrime į savo įsipareigojimus ir pagal tai
vertina.
Akivaizdu, kad dabartinė
Vyriausybė dirba blogai. Dažnas Lietuvos pilietis, televizoriaus ekrane pamatęs
kurį nors ministrą, norėtų į jį paleisti namų apyvokos daiktą. Kai Lietuvoje
tokia sunki padėtis, pirmiausia reikėtų visiems susivienyti bei nusiteikti
siekti bendro tikslo.
Negaliu atsistebėti, jog Seimo
salėje, kol šviečia prožektoriai ir yra įjungtos televizijos kameros, kolegos
vienas kitą tik ir mėgina apjuodinti. O žurnalistams išėjus, vieni kitiems
demonstruoja begalinę meilę. Gamtoje, kurią tyrinėju jau gerą dešimtmetį, nesu
matęs tokio reiškinio, dėl to kartais atrodo, kad Lietuvoje nėra jokių
ideologijų, o žmonės pamiršo, kad yra tautiškumas.
Dirbdamas Europos Parlamente tokių dalykų
nemačiau ir niekada nebūčiau patikėjęs, jog taip gali būti.
Ne kartą kolegos manęs yra
klausę, ko ėjau į Seimą, jei Briuselyje turėjau nepalyginamai geresnes
socialines garantijas ir gavau beveik šešis kartus didesnį darbo užmokestį. Iš
tokių klausimų suprantu, jog mažai kas tiki valstybės stiprumu ir žmonių
vienybe. Manau, kad taip yra dėl to, jog į rinkimus ateina tik 22 procentai
Lietuvos piliečių. Kai šalies Prezidentę išrinko daugiau kaip 50 proc. žmonių,
tai didžioji dalis jų yra patenkinti Dalia Grybauskaite, ir ji sulaukia mažiau
kritikos.
- Neseniai Seime
surengtame forume Lietuva: dabarties realijos ir ateities vizijos Kovo
11-osios akto signataras Romualdas Ozolas skaudžiai teigė, kad antroji Lietuvos
Respublika baigėsi 2004 m. gegužės 1 d., kai Lietuva buvo priimta į Europos
Sąjungą. Ar dėl to, jog ES teisės aktai yra viršesni už nacionalinę teisę,
galima teigti, kad Lietuvos laisvė ir
nepriklausomybė tėra fikcija, melas?
- Aš esu vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie ganėtinai skeptiškai
vertina mūsų įstojimą į ES. Tiksliau ne patį faktą, kad Lietuva tapo ES dalimi,
o prastą mūsų šalies derybininkų darbą, dėl kurio valstybei yra padaryta
milžiniška žala.
Esu įsitikinęs, kad kuo skubiau
reikia perorientuoti valstybės strategiją, nukreipti Lietuvos interesus į
Rytus. Mūsų strateginiais partneriais turi tapti Rusija, Baltarusija, kitos
Balkanų valstybės jų ekonomika patiria greitą kritimą, bet daug greičiau ir
kyla, kartu keldama ir aplinkinių valstybių ekonomiką.
Dešimties metų laikotarpis, kai
santykiai su Rusija buvo atšalę, Lietuvai padarė nepataisomą žalą kaimynai
jau baigia pasistatyti naujas, šiuolaikiškas gamyklas, ir po metų mūsų
produkcijos nebereikės nei Europai, nei Rytams. Taisydama derybininkų veiklos
rezultatus, šalies Prezidentė kviečia gretimų valstybių (Baltarusijos, Rusijos)
prezidentus į Kovo 11-osios minėjimą.
Stodami į ES, įsipareigojome
uždaryti Ignalinos atominę elektrinę, tačiau niekas nesusimąstė, kada turėsime
naują. Tuo metu, kai JAV ir ES mus kiršino su Rusija, Rusijos prezidentas bei
premjeras nusprendė pastatyti atominę elektrinę Kaliningrade. Tai apie kokią
mūsų valstybės ekonomikos strategiją galime kalbėti? Panašų sprendimą priėmė
ir baltarusiai.
Kitas akivaizdus pavyzdys
Mažeikių nafta. Visi žinome ir suprantame, už kokias paslaugas ši dovana buvo
atiduota amerikonams. Vėliau, įsivėlus į žodžių karą, ne be užsienio žvalgybų,
stačiusių CŽV kalėjimus Lietuvoje, pagalbos Mažeikių naftą parduota lenkams.
Kodėl reikėjo privatizuoti tokią strategiškai svarbią, ne vieną šimtą milijonų
litų pelno per metus duodančią įmonę? Kovo 11-osios išvakarėse darytina išvada,
kad mūsų valstybės strategai skubėjo kuo greičiau parduoti svarbiausius
Lietuvos objektus. Aš net neabejoju, kad jeigu Mažeikių nafta dabar
priklausytų naftos gavyba užsiimančiai įmonei, degalų kainos nukristų
mažiausiai 30 proc., o žaliava naftotiekiu Družba ir toliau tekėtų. Jeigu
tokia situacija susiklostytų, tai ne tik pramonė pradėtų kilti kartu su
ekonomika, bet ir bedarbystė sumažėtų.
Apie mėsos bei pieno pramonę
nėra ko ir kalbėti buvome įtikinėjami, jog, įstojus į ES, mūsų produkciją
europiečiai gaudyte išgaudys, o kainos bus europietiškos. Dabar paklauskite
bent vieno ūkininko, ar jį džiugina europietiškos kainos. Susitikimuose su
žmonėmis juokauju, kad jie gerai gyvena, nes už 1 litrą pieno gauna 1 litą. Tik
viena bėda niekam to europinio pieno už europinę kainą nereikia. ES rinka jau
senai perpildyta savos produkcijos. O štai jei santykiai su Rusija būtų draugiškesni, neabejoju, kad
ūkininkai už mėsą ir pieną europinę kainą gautų, nes Rytuose maisto produktų niekada
nebus per daug. Tai kur tokioje situacijoje mūsų strategai? Gal jie mano, jog
užtenka per TV ar spauda platinti užsakomuosius straipsnius ir žmonės patikės,
kad žemės ūkis klesti?
- Ką Jums reiškia
Lietuvos valstybingumas ir Nepriklausomybė? Ar niekada negalvojote, kad
turėdamas juridinį bei ekonominį išsilavinimą, Europoje padarytumėte kur kas
įspūdingesnę karjerą?
- Lietuvos valstybingumas ir
Nepriklausomybė man yra labai svarbūs dalykai. Paauglystėje labai ryškiai į
atmintį įsirėžė Kovo 11 osios akto paskelbimas, Baltijos kelias, Sausio
13-oji. Tai prisimindami, turėtume dirbti visi kartu ir vieningai. Kaip tik
vieningumo, draugiškumo mūsų tautai šiuo metu reikia labiausiai. Valstybės
vadovai, Seimo nariai bei juos išrinkę piliečiai privalėtų būti tarsi viena
komanda. Tačiau yra atvirkščiai aplink vien pyktis, kerštas, pavydas bei
intrigos.
Nesantaika Lietuvoje atsirado
po antrųjų rinkimų į Parlamentą, nes, rinkdami Aukščiausiąją Tarybą, žmonės ėjo
balsuoti vedini tautiškumo ir patriotiškumo. Antrieji rinkimai, per kuriuos
balsai buvo perkami už butelius ir dešrą, parodė, ko mes esame verti. Kai
nepriklausomai valstybei pradėjo vadovauti senoji nomenklatūra, buvę KGB
rezervistai bei tautos gynėjais pasivadinę okupacinės valdžios pakalikai,
tautos vieningumas bei tikėjimas savo valstybe pradėjo nykti.
Kas tie tautos gynėjai yra
dabar? Gal tą galėtų pasakyti žmonės, organizavę Bražuolės tilto sprogdinimą ir
išvedę į mišką Kauno savanorius? Jie ir šiandien, meistriškai regzdami
intrigas, lyg mauzoliejuose sėdi aukščiausiuose valstybės postuose. Retas kuris
jaunas žmogus mėgina stoti prieš jų sukurtą sistemą.
Kadangi nemažai laiko teko
dirbti Europos Parlamente ir kitose ES institucijose bei svarbiose darbo
grupėse, žinau, kas yra atsakomybė prieš valstybę ir jos žmones bei suprantu,
kaip tai yra svarbu. Nemanau, kad Seimo
nario statusas ateityje papuoš mano gyvenimo aprašymą, tačiau džiaugiuosi, dėl
to, jog mane į jį išrinko. Bet jeigu atsitiks taip, kad žmonės mano darbais bus
nepatenkinti, ir antrai kadencijai neperrinks, galėsiu dirbti teisininku ar
ekonomistu, taip pat sugrįžti į Europos Parlamentą. Dabar svarbu, kad kuo
daugiau žmonių įvertintų ir suprastų, jog jie turi sprendžiamo balso teisę. Juolab, kad Seimo nario pareigos man padės suvokti
eilinių Lietuvos žmonių problemas bei matyti tikrą, o ne vietinių ponaičių
pagražintą gyvenimą.
- Neviltis, mintys
apie emigraciją dabar kamuoja šimtus tūkstančių Lietuvos piliečių. Mūsų tėvai,
seneliai pokario metais gyveno dar sunkiau, bet guodėsi viltimi, kad kada nors
valstybė vėl taps nepriklausoma. Kuo tikėti patartumėte nusivylusiems
dabartinės Lietuvos žmonėms?
- Pirmiausia reikia nustoti
garsiai kalbėti apie neviltį. Kai buvo rengiama Baltijos kelio akcija, mes su
tėvais nekalbėjome, o važiavome, stojome vienas prie kito, laikėmės už rankų ir
tikėjome tuo, ką darėme, nors būdamas vaikas, to tikslo iki galo ir nesupratau.
Sutinku, kad šiandien
išgyvename ne patį geriausią laikotarpį. Tačiau emigracija nėra išeitis, ji nepanaikina Lietuvos
problemų, o sprendžia tik konkrečių žmonių bėdas. Pirmiausia reikia svarstyti,
dėl ko žmonės išvažiuoja iš Lietuvos. Ar ne dėl noro gyventi geriau nei gali
sau leisti? Daugelis žmonių šiandien gyvena ne pagal savo galimybes - vaikas
įsigeidžia naujo mobiliojo telefono, tėvai skuba jį nupirkti, o kadangi nėra
pinigų, dažnas naudojasi lizingo bendrovių paslaugomis. Anūkas užsimanė
automobilio močiutė atiduoda paskutines santaupas ir dar paima paskolą.
Žmogui atrodo, kad 40 litų per mėnesį įstengs sumokėti, bet neįvertina, kad
daiktas yra brangesnis, nei jis įgali nupirkti. O neretai tokių daiktų
pasitaiko penki ar daugiau.
Kadangi užsienyje yra platesnių
galimybių užsidirbti, didžioji dauguma lietuvių vyksta ten. Tačiau svetur
dirbantys ir mokesčius mokantys žmonės susirgę ten nesigydo jie grįžta į
Lietuvą ir tikisi nemokamo gydymo. Sumokėti už juos turime mes, gyvenantys bei
dirbantys Lietuvoje. Tikiu, kad šalies
ekonomika atsigaus, kad netrukus mes visi gyvensime geriau, ir dėl to grįžau
dirbti į Lietuvą. Bet pirmiausia mes patys turime to norėti.
- Užaugote jau
Nepriklausomoje Lietuvoje ir greičiausiai net neprisimenate sovietmečio. Kokią
Jūs įsivaizduojate šalį po 10 15 metų? Kaip manote, kur norėtų gyventi Jūsų
vaikai?
- Dar pamenu sovietmečiu prie
parduotuvių buvusias eiles, nes ir pačiam teko jose stovėti. Pamenu ir talonus,
už kuriuos tėvai įsigydavo prekių, ir deficitą žirnelius, kavą, šokolodą.
Bet tuo metu mums visiems visko
užteko ir buvome laimingi. Tačiau pažiūrėkime, kokius maisto produktus ir
daiktus perkame parduotuvėse dabar, ir suprasime, kaip gerai gyvename. Mums net nebereikia savo pačių
soduose ar daržuose užaugintos produkcijos.
Tikiuosi, kad labai greitai mums pavyks susikalbėti su
artimiausiais kaimynais. Jei pagyvintumėme ekonominius santykius, kurie dėl
politinių ambicijų buvo nutraukti, valstybės ekonomika palaipsniui atsigautų.
Tikrai noriu ir sieksiu, kad mano vaikai, nepriklausomai
nuo to, kur dirbsiu Lietuvoje ar užsienyje, gyventų ir mokytųsi savo
Tėvynėje. Nemanau, kad užsienyje jiems būtų geriau. Juk žmonės ne veltui sako,
jog gerai ten, kur mūsų nėra.
- Ko palinkėtumėte Kovo 11-osios proga savo rinkėjams?
-Svarbiausia, kad mes išliktume vieninga tauta. Tautos
vieningumas atneš mums pergalę.
Daiva BARTKIENĖ
