Projektas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
NUTARIMAS
DĖL
KREIPIMOSI Į LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINĮ TEISMĄ SU PRAŠYMU IŠTIRTI, AR
KAI KURIOS Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo NUOSTATOS
NEPRIEŠTARAUJA LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2010 m. balandžio 16 d.
Nr.
Vilnius
1996 m. gegužės 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos
Respublikos Sveikatos draudimo įstatymą (Žin., 1996, Nr. 55-1287;
Nauja įstatymo redakcija nuo 2003
m. sausio 1 d.: Žin., 2002, Nr. 123-5512; Žin., 2003, Nr. 113-5058; Žin.,
2004, Nr. 68-2370; Žin., 2004, Nr. 171-6300; Žin., 2004, Nr. 171-6325; Žin.,
2004, Nr. 188-7002; Žin., 2005, Nr. 61-2159; Žin., 2005, Nr. 86-3209; Žin.,
2006, Nr. 57-2023; Žin., 2008, Nr. 135-5239; Žin., 2008, Nr. 149-6022; Žin.,
2009, Nr. 25-985; Žin., 2009, Nr. 93-3983, - toliau, - Įstatymas).
Seimui kyla teisiškai pagrįsta abejonė, kad kai kurios šio Įstatymo
nuostatos pagal reguliavimo apimtį gali prieštarauti Konstitucijai, t.y.:
1) Įstatymo 6 straipsnis pagal reguliavimo apimtį gali prieštarauti
konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos
53 str. 1 d.
2) Įstatymo 17 straipsnio 9 dalies nuostata, jog asmenys, kurie nėra
draudžiami valstybės lėšomis arba už kuriuos nemoka draudėjai, kas mėnesį moka už save 9 procentų
minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka,
paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas pagal reguliavimo
apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 53 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo Įstatymo paskirtis nustatyta
įstatymo 1 straipsnyje: nustato
sveikatos draudimo rūšis, privalomojo sveikatos draudimo sistemą: privalomuoju
sveikatos draudimu draudžiamus asmenis, Privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžeto sudarymo ir išlaidų asmens sveikatos priežiūros paslaugoms ir
vaistams bei medicinos pagalbos priemonėms kompensavimo iš Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžeto pagrindus, privalomąjį sveikatos draudimą vykdančias
institucijas, privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamų asmenų ir sveikatos
priežiūros įstaigų teises bei pareigas vykdant privalomąjį sveikatos draudimą,
ginčų nagrinėjimo tvarką, papildomojo (savanoriškojo) sveikatos draudimo
pagrindus.
Įstatymo
2 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta privalomojo sveikatos draudimo sąvoka:
Privalomasis
sveikatos draudimas valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių
priemonių sistema, šio Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis
garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu draudžiamiems asmenims, įvykus
draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už
suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos
pagalbos priemones kompensavimą.
Įstatymo 6
straipsnio 1 ir 2 dalyse inter alia yra
nustatyta, jog privalomuoju sveikatos draudimu yra draudžiami:
1) Lietuvos Respublikos piliečiai
ir užsieniečiai, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje;
2) laikinai Lietuvos Respublikoje
gyvenantys užsieniečiai, jeigu jie teisėtai dirba Lietuvos Respublikoje, bei
nepilnamečiai jų šeimos nariai;
3) Lietuvos Respublikos piliečiai,
nuolat ar laikinai gyvenantys šalyse, su kuriomis Lietuvos Respublika yra sudariusi
tarptautines sutartis dėl privalomojo sveikatos draudimo, ir
šių šalių piliečiai, nuolat ar laikinai gyvenantys Lietuvos Respublikoje, draudžiami privalomuoju sveikatos draudimu
šių sutarčių nustatyta tvarka.
Įstatymo 17 straipsnyje yra reglamentuotos privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Pagal
šio straipsnio 9 dalį, asmenys, kurie nėra draudžiami valstybės lėšomis arba už
kuriuos nemoka draudėjai, kas mėnesį
moka už save 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už
kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo
įmokas.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nesyk yra pasisakęs apie
socialinio draudimo teisinį reguliavimą. Pasak jo, toks, kaip Lietuvos
Respublikos, valstybinio socialinio draudimo modelis yra taikomas ir kai
kuriose kitose valstybėse; jis yra grindžiamas visuotinumo ir solidarumo
principais. Visuotinumo principas reiškia, kad valstybinio socialinio draudimo
įmokas privalo mokėti visi dirbantys asmenys (išskyrus tam tikras išimtis), iš
savo veiklos gaunantys draudžiamųjų pajamų, o solidarumo principas kad
dirbantys (aktyvią ekonominę veiklą vykdantys) ir draudžiamųjų pajamų gaunantys
asmenys prisideda prie socialinio draudimo lėšų kaupimo, šitaip sudarydami
prielaidas mokėti išmokas tiems asmenims, kuriems įstatyme numatytos išmokos
turi būti mokamos (2007 m. rugsėjo 26 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Asmens pareiga mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas yra siejama
su draudžiamųjų pajamų gavimu iš aktyvios ekonominės veiklos darbo santykių
ar individualios veiklos ir atsiranda pradėjus dirbti, jeigu iš atitinkamos
aktyvios ekonominės veiklos yra gaunamos įstatymo numatytos draudžiamosios
pajamos; ši pareiga pasibaigia tada, kai asmuo nutraukia aktyvią ekonominę veiklą
arba, jos nenutraukęs, gauna mažesnes nei įstatymo nustatytos minimalios
draudžiamosios pajamos (įstatyme gali būti nustatyti ir kiti nurodytos pareigos
pasibaigimo pagrindai arba minėtų bendrų taisyklių išimtys). Minėta pareiga
paprastai nepriklauso nuo dirbančio asmens amžiaus arba nuo to, kiek yra
ekonominės veiklos šaltinių, iš kurių jis gauna pajamas, įmokos mokamos nuo
iš kiekvienos ekonominės veiklos gaunamų draudžiamųjų pajamų.
Taigi yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad asmenys, dalyvaujantys darbo
rinkoje, tiek dirbantys pagal darbo (ar kitokias) sutartis, tiek valstybės
tarnautojai, tiek dirbantys savarankiškai, jeigu jie turi įstatyme numatytų
draudžiamųjų pajamų, pareigos mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas
atžvilgiu yra traktuojami vienodai; tačiau esama ir tam tikrų šios taisyklės
išimčių, kurios visais atvejais turi būti konstituciškai pagrįstos (2007 m.
rugsėjo 26 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Kitaip tariant, Konstitucinė doktrina pareigą mokėti socialinio draudimo
įmokas susiejo su dalyvavimu darbo rinkoje. Ir atvirkščiai, nedalyvaudami darbo
rinkoje asmenys negauna draudžiamųjų pajamų, todėl įpareigojimas šiems asmenims
mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas prieštarautų konstitucinei
doktrinai.
Tačiau ginčijamo Įstatymo 17 str. 9 d. nurodo, kad asmenys, kurie nėra
draudžiami valstybės lėšomis arba už kuriuos nemoka draudėjai, kas mėnesį moka už save 9 procentų
minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka,
paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Taip
Įstatymas sukuria pareigą ir tiems asmenims, kurie negauna jokių draudžiamųjų
pajamų, dalyvauti draudime mokant privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Minėta
norma iškreipia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną,
konstatuojančią, kad Lietuvos
Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks
finansavimo einamosiomis pajamomis valstybinio socialinio draudimo modelis
(vadinamasis pay as you go modelis), pagal kurį
valstybinis socialinis draudimas yra grindžiamas privalomosiomis įmokomis ir
garantuojamas lėšomis, surenkamomis iš einamuoju laikotarpiu dirbančių asmenų,
dalį savo uždirbtų lėšų skiriančių tiems
visuomenės nariams, kuriems įstatyme numatytos išmokos turi būti mokamos dėl
to, kad jie yra sulaukę senatvės pensijos amžiaus, jiems yra pripažintas
invalidumas arba yra kitų įstatyme numatytų priežasčių (inter
alia tada, kai tie visuomenės nariai dėl įstatyme
numatytų objektyvių priežasčių negali dirbti ir užsidirbti) (2007 m.
rugsėjo 26 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).
Kadangi Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymas prieštarauja
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinai dėl socialinio draudimo
modelio, Seimui kyla pagrįstų abejonių, kad šis Įstatymas galimai pažeidė
teisinės valstybės principą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str. 1 d. nustato, kad: Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir
laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato
piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo
tvarką. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m.
lapkričio 3 d., 2004 m. sausio 26 d. ir 2002 m. kovo 14 d. nutarimais, žmonių
sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas.
Valstybė, būdama socialiai orientuota ir tenkindama viešąjį interesą
įsipareigojo piliečiams medicinos pagalbą valstybinėse gydymo įstaigose teikti
nemokamai pagal įstatymuose nustatytą teikimo tvarką. Remiantis Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 53 str. 1 d. teigiama, kad įstatymų leidėjui kyla
pareigą šią normą tik sukonkretinti, kad ji būtų realiai taikoma, tačiau ne
apriboti normos turinį ar normą paneigti, kas prieštarautų Lietuvos Respublikos
Konstitucijai.
Lietuvos Respublikos Sveikatos sistemos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 63-1231)
47 straipsnis deklaruoja Valstybės laiduojamą (nemokamą) sveikatos priežiūrą:
2. Valstybės laiduojamai (nemokamai)
sveikatos priežiūrai priskiriama:
1) būtinoji medicinos pagalba;
2) Lietuvos Respublikos karių asmens
sveikatos priežiūra;
3) papildomai per programas remiama policijos
ir kitų vidaus reikalų pareigūnų asmens sveikatos priežiūra;
4) teismo ar teisėsaugos institucijų
sulaikytų asmenų, kardomojo kalinimo vietose esančių asmenų, nuteistųjų bei
užsieniečių, pateikusių prašymą suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje,
užsieniečių, gavusių laikinąją ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje,
asmens sveikatos priežiūra;
5) apdraustųjų privalomuoju sveikatos
draudimu, nurodytų Sveikatos draudimo įstatyme, asmens sveikatos priežiūra;
6) asmenų, sergančių ligomis, kurių sąrašą
tvirtina Sveikatos apsaugos ministerija, galūnių, sąnarių, kitų organų
protezavimas;
7) asmenų, sergančių tuberkulioze, lytiniu
keliu plintančiomis ligomis, ŽIV (AIDS), užkrečiamosiomis, endokrininėmis,
psichikos, onkologinėmis ligomis, priklausomybės nuo alkoholio sindromu, narkomanijomis, toksikomanijomis
ir kitomis Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyto sąrašo ligomis, bei
nėščiųjų asmens sveikatos priežiūra;
8) Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyto
sąrašo vaistų ir medicinos pagalbos priemonių, kompensuojamų iš privalomojo
sveikatos draudimo biudžeto, kompensavimas apdraustiesiems;
9) visuomenės sveikatos priežiūra pagal
Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą būtinųjų visuomenės sveikatos
priežiūros priemonių ir paslaugų nomenklatūrą;
10) kraujo donorystė.
Taigi, Lietuvos Respublikos Konstitucija kartu su Lietuvos Respublikos
Sveikatos sistemos įstatymu ir Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymu
konstravo taisyklę, kuria užtikrino, kad asmens teisė į sveikatos apsaugą, kaip
konstitucinė teisė, yra įgyvendinama. Sukūrus šitą taisyklę tiek asmenys,
dalyvaujantys privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, tiek asmenys joje
nedalyvaujantys dėl nedalyvavimo darbo rinkoje, turėjo teisę į nemokamą
būtinąją medicininę pagalbą.
Tačiau Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo 17 str. 9 d.
sukūrė pareigą asmenims, kurie negauna jokių draudžiamųjų pajamų, dalyvauti
draudime mokant privalomojo sveikatos draudimo įmokas: asmenys, kurie nėra
draudžiami valstybės lėšomis arba už kuriuos nemoka draudėjai, kas mėnesį moka už save 9 procentų
minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka,
paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tuo buvo
pažeista asmens teisių ir pareigų vienovė: asmenų, anksčiau nedalyvavusių
privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, teisės apimančios nemokamą būtinają medicinos pagalbą nepasikeitė, tačiau pareigos
nepagrįstai išaugo. Šie asmenys priversti mokėti privalomojo sveikatos draudimo
įmokas, nors iš esmės naudodavosi ir toliau tesinaudoja tik būtinąja medicinos
pagalba.
Taip subjektai, nedalyvavę darbo santykiuose ir todėl nedalyvavę
privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, neteko konstitucinės teisės į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse
gydymo įstaigose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasisakęs teisės
aktų hierarchijos klausimais. Suformuluota aiški konstitucinė doktrina, kad
įstatymas negali nustatyti reguliavimo, prieštaraujančio Lietuvos Respublikos
Konstitucijai. Lygiai taip pat įstatymas negali paneigti konstitucinių teisių,
įskaitant teisės į nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse įstaigose. Tuo tarpu
Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymas paneigė konstitucinę teisę į
nemokamą medicinos pagalbą valstybinėse įstaigose panaikindamas subjektų
kategoriją asmenys, nedalyvaujantys darbo rinkoje ir todėl nedalyvaujantys
privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, kuri anksčiau šia teise
naudodavosi.
Todėl Seimui kyla pagrįstų abejonių, kad Lietuvos Respublikos Sveikatos
draudimo įstatymas galimai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str. 1
d.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir
vadovaudamasis Konstitucijos 105 straipsnio pirmąja dalimi, 106 straipsnio
pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63, 64 ir
65 straipsniais, n u t a r i a :
1 straipsnis.
Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu
ištirti, ar socialinio Lietuvos Respublikos Sveikatos draudimo įstatymo:
1) 6 straipsnis pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam
teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 str. 1 d.
2) 17 straipsnio 9 dalies nuostata, jog asmenys, kurie nėra draudžiami
valstybės lėšomis arba už kuriuos nemoka draudėjai, kas mėnesį moka už save 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos,
galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo
sveikatos draudimo įmokas pagal reguliavimo apimtį neprieštarauja
konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos
53 str. 1 d.
2 straipsnis.
Šis nutarimas įsigalioja nuo priėmimo.
SEIMO PIRMININKĖ IRENA
DEGUTIENĖ
Teikia:
Vytenis Povilas
Andriukaitis
Petras Gražulis
Vydas
Gedvilas
