Povilas Gylys gimė 1948 m. vasario 14 d. Molėtų rajone, Didžiokų kaime, vargonininko šeimoje. Mokėsi Molėtų vidurinėje mokykloje, kurią su pagyrimu baigė 1965 m. Tais pačiais metais jis įstojo į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, kur studijavo pramonės ekonomiką. Po universiteto baigimo, 1969 metais buvo pakviestas dirbti į VU politinės ekonomijos katedrą. 1971 metais įstojęs į aspirantūrą, jis 1974 metais apgynė mokslų kandidato disertaciją ekonomikos valdymo turinio, ribų ir sistemiškumo klausimais. Po aspirantūros jis tęsė mokslinius tyrimus ekonominių procesų pažinimo ir valdymo srityje. Tuo metu buvo publikuoti darbai ekonomikos substrato, valdymo tipų ir atributų, funkcinio valdymo procesų turinio, sisteminio požiūrio valdyme, rinkos ir socialinio ūkio santykio ekonomikoje, subjektyvaus, objektyvaus ir sąmoningo pradų ekonominėje veikloje prigimties, abstrakcijos (idealizacijos) metodo esmės ir kitais klausimais. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo ruošti daktarinę (habilitacinę) disertaciją.

P. Gylys 1982-1983 metais stažavosi Norvegijoje, Bergeno aukštojoje ekonomikos ir verslo administravimo mokykloje. Stažuotės tema buvo ekonomikos valdymo teorija ir praktika Vakarų šalyse.

Grįžęs iš stažuotės, jis tęsė daktarinės disertacijos ruošimą. 1987 m. P. Gylys paskelbė monografiją „Ekonomika, ūkio mechanizmas, valdymas“, kurioje nagrinėjami teoriniai ekonomikos sampratos ir valdymo vietos ūkiniame gyvenime klausimai.

1990 metais Jungtinėje Baltijos respublikų ir Baltarusijos taryboje buvo apginta daktarinė (habilitacinė) disertacija, kurioje nagrinėjami ekonominių procesų pažinimo ir valdymo klausimai.

Prasidėjus M. Gorbačiovo inicijuotai pertvarkai, išsiplėtė akademinės laisvės ribos. Todėl atsirado galimybė tyrinėti klausimus, kurie iki tol buvo tabu. Naudodamasis didesne akademine laisve, P. Gylys ėmėsi tokių temų, kaip šešėlinė ekonomika tarybinėje ūkio sistemoje. Jis buvo pirmas arba vienas iš pirmųjų buvusioje Tarybų Sąjungoje, kurie šia tema paskelbė tiek publicistinius, tiek mokslinius straipsnius. Jis, be to, buvo vienas pirmųjų, parodžiusių, jog formaliai visuomeninė (valstybinė) nuosavybė realiai galėjo reikštis kaip biurokratinė, valdančiam elitui priklausanti privati nuosavybė.

Taip pat buvo argumentuotai parodomi tarybinei sistemai būdingi valdymo trūkumai – biuropatologija, per didelė ūkio procesų centralizacija, per aukšta, t.y. per daug detali tų procesų formalizacija, tiesioginio direktyvinio valdymo tipo dominavimas ir pan. Visa tai tarybinėje sistemoje stiprino autoritarinius ekonominio valdymo bruožus ir mažino jos efektyvumą.

Prasidėjus Atgimimui, P. Gylys nuo pat pradžių įsijungė į Sąjūdžio veiklą, kuri daugiausia pasireiškė Vilniaus universiteto mastu. Kartu jis suaktyvino savo publicistinę, ekonominių žinių populiarinimo veiklą.

Vykstant visuomeninio gyvenimo demokratizacijai ir stiprėjant Valstybės atkūrimo aspiracijoms, jis buvo VU Vadybos katedros reorganizavimo į Tarptautinių ekonominių santykių ir vadybos katedrą iniciatorius ir pirmasis jos vedėjas. Tarybiniu laikotarpiu tarptautinių santykių studijos Lietuvoje buvo uždraustos.

Tuo pat metu jis aktyviai įsijungė į Lietuvos komunistų partijos (LKP) reformavimo, demokratizavimo procesą. Jis buvo vienas iš 1989 metų pabaigoje įvykusio LKP atsiskyrimo nuo TSKP iniciatorius. Netrukus po savarankiškos LKP susikūrimo, jis buvo išrinktas šios partijos Centro komiteto sekretoriumi. Vėliau, savarankiškai LKP persiorganizavus į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP), jis tapo šios partijos primininko pirmuoju pavaduotoju. Jis į šias pareigas buvo nuolat perrenkamas iki 2000 metų, t.y., iki jo savanoriško pasitraukimo iš partinės veiklos.

1992 m. jis stažavosi Kanadoje, Halifakso mieste, Saint-Mary universitete. Stažuotės tema – bankai ir finansai šiuolaikinėje ekonomikoje.

1992 m. P. Gylys buvo išrinktas į LR Seimą, kurio darbe dalyvavo iki 2000 m. 1992-1996 metais jis dirbo LR Vyriausybėje užimdamas užsienio reikalų ministro pareigas. Jam būnant ministru buvo išvesta Rusijos kariuomenė, pradėtas integracijos į Vakarų politines ir saugumo struktūras procesas, buvo iš esmės užbaigtas diplomatinės tarnybos struktūros formavimas. Tuo metu buvo pasirašytos beveik 300 Lietuvos dvišalių ir daugiašalių sutarčių su kitais tarptautiniais subjektais, atlikta daugelis kitų darbų.

2000 metais, pasitraukęs iš politikos, jis grįžo į akademinį gyvenimą. Pradžioje jis dirbo Lietuvos teisės universitete (dabar Mykolo Romerio universitetas). Ten vadovavo Ekonomikos katedrai. Nuo 2003 metų grįžo dirbti į Vilniaus universitetą. Nuo to laiko iki 2012 m. jis vadovavo VU Teorinės ekonomikos katedrai.

Grįžęs į akademinę sferą jis tęsė savo tyrinėjimus ekonominių procesų pažinimo bei valdymo srityse. Kartu jis išplėtė savo tyrinėjimų objektą naujomis temomis. Tai globalizacija, tarptautinė mokesčių konkurencija, viešojo sektoriaus ekonomika, viešieji finansai, pensijų sistemos reformos. Svarbiausias praėjusio laikotarpio darbas – monografija „Ekonomika, antiekonomika ir globalizacija“ (2009 m.). Šiame darbe pateikiamas naujoviškas požiūris į ekonomikos mokslo objektą, kuris nuosekliai ir eksplicitiškai grindžiamas holistine aksiomatika. Jame pirmą kartą pasaulinėje mokslinėje literatūroje konceptualizuojamas antiekonomikos reiškinys, parodomas ekonomikos, antiekonomikos ir šešėlinės ekonomikos santykis. Monografijoje pateikiama metodologinio individualizmo ir metodologinio holizmo lyginamoji analizė, parodant holistinio požiūrio pranašumus. Holistinę globalizacijos procesų interpretaciją taip pat galima laikyti įnašu į mokslinės ekonominės minties plėtotę. Šiame darbe taip pat tyrinėjami ekonominių režimų teorijos, valstybės ekonominio vaidmens, tarpvyriausybinių organizacijų, tarptautinės prekybos bei globalios valiutų sistemos raidos klausimai.

2013 metais pasirodė angliškas monografijos variantas „Economy, Anti-economy and Globalization: Holistic approach“.

Profesoriaus mokslinių tyrimų kryptis nors ir daugiašakė, tačiau sudaro vieningą visumą. Tą visumą vienija bendras tyrimų vardiklis – ekonominės tikrovės pažinimo ir valdymo problemos. Ekonomikos ir valdymo sampratos, jų santykio klausimai buvo nagrinėjami jau pretendento mokslinės karjeros pradžioje. Bendrosios sistemų teorijos, kibernetikos, informacijos bei valdymo teorijų rėmuose, kad ir esant ideologiniams apribojimams, buvo gilinamasi į ekonomikos mokslo dalyko ir metodų klausimus. Profesoriaus Aleksandro Vengrio įtakoje susiformavusi mokslinių tyrimų bendra kryptis iš esmės liko nepakitusi iki šiol.

Netradicinė ekonomikos sampratos, ekonominio substrato, ūkio sanklodų santykio valdymo esmės, tipų bei funkcinio turinio koncepcijos į mokslinę apyvartą buvo įvestos dar pirmajame - iki Nepriklausomybės atkūrimo – mokslinių tyrimų etape.

Kaip minėta, atkūrus Lietuvos valstybę, P. Gylio akademinė karjera kuriam laikui – nuo 1992 m. iki 2000 m. - nutrūko. Jis įsijungė į politinę veiklą. 2000-aisiais grįžęs į akademinį gyvenimą tęsė anksčiau pradėtus darbus. Ir toliau jis daug dėmesio ir jėgų skyrė paradigminių problemų tyrimui. Tų tyrimų rezultatas – lyginamoji metodologinio individualizmo ir metodologinio holizmo analizė atskleidžiant holistinio mąstymo pranašumus ir kartu parodant jo rėmuose darytas istorines klaidas. Viena iš jų – tarybinės sistemos atsiradimas. Pretendento manymu, ateities ekonomikos mokslas turėtų remtis holistine paradigma, apvalyta nuo įvairių ideologinių bei buitinės sąmonės apraiškų.

Holistinė paradigma atveria galimybę plačiau pažvelgti į ekonomiką, į ją įtraukiant ne tik privačias, bet ir viešąsias gėrybes, ne tik rinką, bet ir viešojo sektoriaus ekonomiką, ne tik savaiminio reguliavimosi, bet ir valdymo režimus.

Holistinės paradigmos rėmuose atsiveria galimybės įvesti antiekonomikos sąvoką ir ją atskirti nuo šešėlinės ekonomikos. Jis pirmasis pasaulinėje mokslinėje literatūroje pateikia sistemišką antiekonomikos koncepciją. Iki šiol ekonomikos moksle egzistavo nemaža painiava vartojant šešėlinės ekonomikos sąvoką. Jai identifikuoti buvo naudojami keli – paslėptumo, neigiamumo ir nelegalumo kriterijai. Antiekonomikos, šešėlinės ekonomikos, paslėptos ekonomikos atskyrimas padeda išvengti mokslinės argumentacijos bei komunikacijos sunkumų, nes šią ekonomikos mokslo dalį padaro darnesnę bei skaidresnę.

Individualistinės krypties ekonomistai yra linkę ekonomiką sutapatinti su spontaniškai veikiančia rinka. Tačiau ekonomiką reiktų sieti pirmiausia su išteklių ribotumo problema, su visa veikla, kurios metu susiduriama su išteklių ribotumu. Dalis tokios veiklos yra sietina su valdymo režimais. Holistinėje ekonominėje paradigmoje atsiveria galimybė legitimizuoti valdymo režimus, kurie individualistiniame ekonominiame mąstyme yra nemažu laipsniu marginalizuoti. Iš to seka, jog valdymo režimai, kurie nemaža dalimi veikia viešajame sektoriuje, įeina į ekonomikos mokslo dalyką ir jų turinio, struktūros ir pan. tyrinėjimas yra neatsiejama ekonomikos mokslo tyrimų dalis. Iš pasakyto taip pat seka, jog viešojo sektoriaus ekonomikos, viešojo pasirinkimo teorijos (public choice theory), viešųjų finansų, tarptautinės mokesčių konkurencijos klausimai gali būti tyrinėjami kitu kampu, t.y. parodant viešojo ir privataus sektoriaus vienovę ir netraktuojant pirmojo kaip „naštos“ ekonomikai.

Profesorius netradiciškai traktuoja ir globalizacijos sąvoką. Tradiciškai individualistinėje paradigmoje globalizacija yra tapatinama su globalios rinkos formavimusi. Tačiau taip suprantama globalizacija yra redukuota, nesisteminė. P.Gylys siūlo globalizaciją suvokti kaip aukščiausio, globalaus tikrovės lygmens formavimąsi, o tame lygmenyje ekonomikos mokslas turi įžvelgti ne tik rinkos, bet ir viešosios ekonomikos režimus. Tame lygmenyje taip pat reiškiasi ne tik ekonominiai, bet ir antiekonominiai bei šešėliniai reiškiniai, ne tik spontaniškumas, bet ir valdymas.

Per holistinę prizmę galima kitaip pažvelgti ir į globalios prekybos, globalių valiutinių santykių, globalaus saugumo problemas. Pavyzdžiui, tokiu atveju atsiranda kitoks paradigminis raktas sprendžiant liberalizmo ir protekcionizmo tarptautiniame lygmenyje santykio arba globalinių ekonominių institucijų vaidmens klausimais.

Prof. Povilo Gylio mokslinį įdirbį sudaro trys autorinės knygos (monografijos) ir apie 70 mokslo straipsnių paskelbtų periodiniuose leidiniuose lietuvių, anglų, rusų ir vokiečių kalbomis. Be to, jis išleido tris publicistikos rinkinius: "Dievas, velnias ir politika" (1998), "Kai nežinai, kur eini, ten ir patenki" (2009), "Lietuviai - tauta, kuriai valstybės nereikia?..." (2013).

Kaip pedagogas jis yra skaitęs įvairius ekonominius kursus. Tarybiniais laikais tai buvo kapitalizmo politinė ekonomija. Revoliucinio lūžio metu jis skaitė tarptautinės ekonomikos ir vadybos kursus. Grįžęs iš politikos į akademinį gyvenimą, jis dėstė vadybos, ekonominės teorijos (mikro ir makroekonomikos) bei globalizacijos kursus.

Jis vadovavo keturiems doktorantams. Visi jie sėkmingai apgynė disertacijas.

Nuo Atgimimo laikų P. Gylys aktyviai dalyvauja mokslo populiarinimo ir publicistinėje veikloje – paskelbęs daugiau nei 100 mokslo populiarinimo ir publicistinių straipsnių, dalyvavęs šimtuose radijo ir televizijos laidų, davęs daugiau nei 2000 interviu Lietuvos bei užsienio žiniasklaidai ekonomikos bei politikos klausimais.

P. Gylys yra buvęs VU Senato ir VU Ekonomikos fakulteto Tarybos narys. Jis nuo 2004 iki 2010 metų buvo VU mokslinio žurnalo „Ekonomika“ vyriausias redaktorius. Po to - redkolegijos narys. Be to, keletą metų jis vadovavo Valstybinio mokslo ir studijų fondo (VMSF) Socialinių mokslų komitetui. Jis buvo dviejų didelių tarptautinių konferencijų organizacinio ir mokslinio komitetų pirmininkas. Profesorius yra dalyvavęs daugelyje tarptautinių konferencijų. Jis mokslinius pranešimus skaitė tarptautinėse konferencijose Londone, Pekine, Vroclave, Kijeve, Sankt-Peterburge, Minske. 2009 metais P. Gylys už savo akademinę veiklą yra apdovanotas Vilniaus universiteto Rektoriaus mokslo premija.

Ir po pasitraukimo iš partinės veiklos jis aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime. Buvo nuolatinis įvairių aktualius visuomenės gyvenimo klausimus nagrinėjančių renginių ir darinių dalyvis. Nuo 2009 iki 2012 metų jis buvo Lietuvos Ekonomistų asociacijos prezidentas, jis yra buvęs Tarptautinės ekonomistų asociacijos tarybos nariu, 2012 metais vadovavo nevyriausybinei organizacijai „Nepartinis demokratinis judėjimas“.

Už savo visuomeninę veiklą jis yra apdovanotas vienu Lietuvos Respublikos ir penkiais užsienio šalių (Ukrainos, Švedijos, Lenkijos, Danijos ir Venesuelos) ordinais.

Lietuvos Respublikos Seimas