1565 metais Vilniuje paskelbtu dokumentu bendras Lietuvos ir Lenkijos monarchas Žygimantas Augustas (valdė 1548-1572 m.) nuo 1566 m. įvedė seimelius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: LDK buvo padalinta į pavietus, kurių sostinėse vykdavo seimeliai, turintys tą patį statusą kaip ir Lenkijos Karalystės seimeliai, taip pat pavietų centruose buvo įkurdinti miestų ir žemių teismai; Lietuvos bajorija (šlėkta) išlaikė savitumą, kuris buvo laiduojamas Lietuvos Statutu, ir įgijo Lenkijos Karalystės bajorijos teises ir privilegijas (Žygimanto Augusto dokumentas parašytas kanceliarine rytų slavų kalba, kuri buvo valstybinė XVI a. Lietuvos kalba). Prieš visos Lietuvos Seimo sušaukimą vykdavo priešseiminiai pavietų seimeliai, kuriuose bajorai išrinkdavo savo atstovus nuo pavieto į Seimą, duodavo atstovams instrukcijas (šie jų turėdavo Seime laikytis – imperatyvinis mandatas), svarstydavo Seimo kelsimus klausimus.

Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas, apsuptas senatorių, Seimo sesijos metu Vavelio pilyje, Krokuvoje.
Medžio raižinys iš J.Herburto Statuta y Przywileje Koronne…, Krokuva, 1570

Seimo raidai Lietuvoje daug reikšmės turėjo Lietuvos ir Lenkijos unija, kurios pirmasis susitarimas buvo pasirašytas Krėvoje 1385 m. (Krėvos unija). 1413 m. Horodlės unija, kuria buvo atnaujinta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga, vieno iš priimtų dokumentų 15 straipsniu sukuriamas bendras Seimas: „Lenkijos Karalystės ir Lietuvos žemių ponai ir bajorai rengs konvencijas ir seimus (congregationes et parlamenta) esant reikalui Liubline arba Parčove, arba kitose priimtinose vietovėse su mūsų pritarimu ir pagal mūsų valią Lenkijos Karalystės poreikiams ir naudai patenkinti ir dėl geresnio likimo Lietuvos žemėms" (šį dokumentą paskelbė Lenkijos Karalius Jogaila ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas). Tiesa, ilgai bendras Seimas buvo nešaukiamas. Nuo XV a. vidurio susiformavo paprotys, kad Lietuvos ir Lenkijos Seimai posėdžiauja atskirai, o bendrai tariasi vėliau susitikus Seimų delegacijoms. Tad Lietuva ir Lenkija bendrą valdovą realiai įgijo kur kas anksčiau nei bendrą Seimą.

1569 m. Liublino unija formaliai panaikino atskirus Lietuvos ir Lenkijos Seimus. Per savo egzistavimą nuo XV a. vidurio iki 1569 m. buvo susirinkę 40 LDK Seimų. Valdant Kazimierui (1440-1492) įvyko 14 Seimų, iš jų septyni Vilniuje, keturi Brastoje, du Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Aleksandrui (1492-1506) įvyko 3 Seimai Vilniuje. Valdant Žygimantui Senajam (1506-1548) įvyko devyniolika Seimų, iš jų trylika Vilniuje, keturi Brastoje, vienas Gardine ir vienas Naugarduke. Valdant Žygimantui Augustui, iki 1564-1566 m. reformų, įvyko keturi Seimai: trys Vilniuje ir vienas Minske. Tačiau ir po formalaus panaikinimo Lietuvos Seimas rinkdavosi dar ilgai, iki išnykimo XVIII a. (nuo 1577 m. iki 1792 m.). To meto dokumentuose Lietuvos Seimai vadinami Vyriausiaisiais Lietuvos suvažiavimais arba Lietuvos konvokacijomis. Jie buvo šaukiami nereguliariai, dažniausi juose svarstomi klausimai buvo LDK vidaus politikos reikalai arba Abiejų Tautų Respublikos Seime nagrinėjami klausimai, dėl kurių Lietuvos atstovai atskirai susirinkę norėdavo suderinti savo galutinę poziciją. Liublino unijos dokumentuose atskiri Lietuvos Seimai nebuvo numatyti ir buvo priešingi unijos dvasiai. Lietuvos konvokacijos po Liublino unijos vykdavo Vilniuje, XVI a. jų įvyko 14, XVII a. – 17, XVIII a. – 6. Jei jose dalyvaudavo Karalius, jų nutarimai prilygdavo Abiejų Tautų Respublikos Seimo nutarimams.

Seimo Lietuvos ir Lenkijos valstybėje pobūdžiui suprasti būtina prisiminti Lenkijos Karalystės Seimo (Sejm) atsiradimą. Seimo stiprėjimą Lenkijos Karalystės valstybinėje santvarkoje lėmė privilegijos, kurias periodiškai gaudavo bajorai (šlėktos). Iš daugelio privilegijų savo reišme išsiskyrė 1454 m. Nešavos privilegijos, kurios draudė karaliui įvesti naujus mokesčius, skelbti visuotinę bajorų mobilizaciją be vietinių seimelių sutikimo. Nešavos privilegijos reiškė ne tik tai, kad karalius įsipareigojo skaitytis su bajorų nuomone dėl mokesčių ir kariavimo, bet ir tai, kad jis turėjo pradėti siųsti tarpusavio konsultacijoms savo pareigūnus į seimelius, nes sustiprėjus seimeliams sumažėjo bajorų dalyvavimas ankstyvajame bendrame Seime, kuriame dalyvauti galėjo visi panorėję bajorai. Tačiau toks karaliaus ir bajorų interesų derinimas ilgai trukdavo, dėl to nuo XV a. pabaigos tapo įprasta seimelių atstovus atsiųsti į visos valstybės suvažiavimus (seimus). Tokiuose suvažiavimuose dalyvaudavo Karaliaus taryba ir pats Karalius. Taip 1493 m. atsirado visuotinis dvejų rūmų Lenkijos Seimas. Atstovų rūmai priklausė bajorams (šlėktai), o didikai buvo atstovaujami iš Karaliaus tarybos išsirutuliojusiame Senate, tačiau dvejų rūmų išskyrimas yra daugiau sąlyginis, nes senatoriai ir bajorų (pavietų) atstovai paprastai posėdžiaudavo drauge, nors būdavo ir atskirų posėdžių. Senato posėdžiams pirmininkaudavo Lenkijos Karalius, pavietų atstovų posėdžiams – Seimo Maršalas. Seimo sprendimų, arba įstatymų, paketas, Seimo Maršalkos iš pareikštų nuomonių parengiamas baigiamuosiuose posėdžiuose, buvo vadinamas konstitucija. Vėliau, jau ir po Liublino unijos, susiformavo praktika, kad konstitucija laikoma priimta tik tuomet, jei nė vienas Seimo atstovas neprieštarauja (liberum veto). Tiesa, konstitucijos, ar įstatymai, automatiškai pavietuose neįsigaliodavo – juos dar turėdavo patvirtinti kiekvieno pavieto seimelis. Seimo konstitucijų kalba iki 1543 m. buvo lotynų, vėliau (ir Abiejų Tautų Respublikos laikais) jos buvo rašomos ir publikuojamos lenkiškai.

Svarbus Lenkijos Seimo vystymosi etapas buvo 1505 m. Radomo Seimo konstitucija, vadinamoji Nihil novi, kuri nustatė, kad be Seimo sutikimo negalima priimti jokių naujų įstatymų: „Dabar ir ateityje mes ir mūsų įpėdiniai nieko naujo negalės priimti, kas būtų negarbė ir našta Respublikai, atneštų žalos individams, siektų pakesti bendąją teisę ir viešąją laisvę, be bendro senatorių ir žemių pasiuntinių pritarimo".

Seniausias trijų „posėdžiaujančių luomų" – Lenkijos Karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio, jį supančių Karaliaus tarybos, ar Senato, narių ir dar negausių teritorijų (pavietų) atstovų (su smailiomis kepurėmis) – pavaizdavimas. Pakraščiuose – žemių herbai.
Spalvotas medžio raižinys iš J.Łaskio Commune incliti Poloniae…, 1506

1569 m. liepos 1 d. Liublino Seime buvo pasirašytas galutinis susitarimas, atnaujinantis Lietuvos ir Lenkijos uniją (Liublino unija). Pagal uniją Lenkijos Karalius ateityje atsisakė Lietuvos sosto paveldėjimo teisės, buvo sudaryta galimybė rinkti bendrą abiejų valstybių valdovą. Ir po Liublino unijos abi valstybės turėjo savo pavadinimus, įstaigas, kariuomenę, iždą, įstatymus. Valstybių unija buvo reali, nes Lietuva ir Lenkija įsipareigojo turėti bendrą Seimą, valdovą, vykdyti bendrą užsienio politiką, kalti bendras monetas, tačiau su savo antspaudais. Lenkijos ir Lietuvos pusės parengė dokumentus ir jais apsikeitė. Aktą, kuriuo buvo patvirtinta unija ir kuris galiojo iki 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos, paskelbė Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Žygimantas Augustas. Svarbu pabrėžti, kad pagal Liublino uniją ir po to 1588 m. priimtą III Lietuvos Statutą įstatymus leisti galėjo tik Seimas (Ponų taryba III Lietuvos Statute panaikinta). Be to, Seimo kompetencija buvo beveik neribota: jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla – įstatymų leidyba, – bet ir priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, muitų, išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis. Įstatymai turėjo būti priimami sutarus visiems trims „luomams", kuriais buvo laikomi Karalius, Senatas ir pavietų seimelių atstovai Seime. Realiai Karalius priimant įstatymus turėjo nedidelę įtaką, kiek daugiau įtakos turėjo Senatas, tačiau svarbiausią vaidmenį įstatymų leidyboje vaidino bajorų atstovai. Taip pat sąlyga priimti sprendimus Seime buvo tai, kad jie tenkintų abi Respublikos tautas – Lietuvą ir Lenkiją. Taigi Respublikos Seimas nuo tada (XVI a. antrosios pusės) neabejotinai buvo aukščiausia ir svarbiausia valstybės institucija. Kai dėl vykdomosios valdžios, ja buvo Karalius (aukščiausia vykdomoji valdžia) ir ministrai, kurie kartu buvo ir senatoriai. Ministrais buvo kariuomenės vadai (didysis etmonas ir jo pavaduotojas lauko etmonas), kancleris ir vicekancleris, 2 maršalkos ir 2 iždininkai. Visų pareigybių ministrų buvo po 2: po vieną – iš Lenkijos ir Lietuvos. Kitaip tariant, pavyzdžiui, buvo Lenkijos didysis etmonas ir Lietuvos didysis etmonas.

1569 m. liepos 1 d. Liublino unijos aktas.
Lenkijos Respublikos Pagrindinis senų aktų archyvas

Seimas Respublikoje vykdavo įvairiomis formomis. Bendriausiai Seimus galima skirstyti į paprastuosius (ordinarinius) ir nepaprastuosius (ekstraordinarinius). Dažniausiai posėdžiaudavo ką tik aptarti paprastieji Seimai, kurie priimdavo įstatymus, spręsdavo einamuosius reikalus. Tačiau dėl naujo valdovo rinkimų būdavo šaukiami nepaprastieji Seimai, kurie galėjo būti konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai. Nepaprastieji Seimai tęsdavosi įvairiai: mirus valdovui tarpuvaldžio klausimus spręsdavo 2 savaites trukdavę konvokaciniai Seimai, Karalių rinkdavo 6 savaičių elekciniai Seimai, Karalių prisaikdindavo 2 savaičių karūnaciniai Seimai. Nepaprastieji Seimai galėjo būti sušaukti ir ne dėl naujo valdovo rinkimų. Esant neatidėliotiniems svarbiems klausimams Karalius skubiai 2 savaitėms galėjo sušaukti nepaprastąjį Seimą. Taip pat į nepaprastuosius Seimus, vadinamus konfederaciniais, kartais rinkdavosi bajorai, kurie tokiuose Seimuose sprendimus priimdavo paprasta balsų dauguma ir išvengdavo paprastojo Seimo nutraukimo dėl liberum veto teisės panaudojimo. Geografiniu požiūriu beveik visi paprastieji Seimai po Liublino unijos įvyko Varšuvoje, tik keli Seimai yra susirinkę kitur – Krokuvoje, Torūnėje ar Lietuvoje (Brastoje). Nuo 1673 m. kas trečias paprastasis Seimas vykdavo Lietuvoje – Trakų vaivadijoje, Gardine. Nuo 1673 m. Gardine įvyko 10 Seimų. Paskutinis Respublikos Seimas 1793 m. birželio 21 d. – lapkričio 23 d., kurio metu buvo patvirtintas Antrasis Respublikos padalijimas, taip pat įvyko Gardine. Karūnaciniai Seimai vykdavo Krokuvoje. Tačiau konvokaciniai, elekciniai ir karūnaciniai Seimai vykdavo tik Lenkijoje.

Lenkijos Karaliaus ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Augusto II (1697-1706, 1709-1733) išrinkimas elekciniame Seime 1697 m. birželio 27 d. Volioje, Varšuvos priemiestyje.
Dail. Marco Allessandrini, 1703, Karaliaus rūmai Varšuvoje

Lietuvos ir Lenkijos Respublikos valstybinė santvarka evoliucionavo, tai lėmė Seimo vaidmenį. Nutrūkus Jogailaičių dinastijai, Varšuvoje, Karaliaus pilyje, vykstant 1573 m. konvokaciniam Seimui buvo priimtas Varšuvos konfederacijos aktas, skelbiantis to meto Europai nebūdingą religinę toleranciją ir religinę taiką.

Po tam tikrų ginčų nutarta rinkti karalių laisvais rinkimais, viritim būdu: renka kiekvienas bajoras, atvykęs į posėdį. 1573 m. Varšuvoje įvykusiame elekciniame Seime priimtu dokumentu Karalystės ir Lietuvos bajorai pirmą kartą Respublikoje karalių išrinko laisvais rinkimais. Prisaikdindami Karalių Henriką Valua (1573-1574) bajorai nuostatas dėl religinės taikos įrašė į vadinamuosius Henriko artikulus, kurie išreiškė Respublikos valstybinės santvarkos principus. Henrikas Valua 1574 m. šiuos artikulus ratifikavo, tačiau atsisakė juos patvirtinti dokumentu po karūnavimo. Varšuvos konfederacijos aktas tapo Seimo konstitucija 1576 m., kada Karalius Steponas Batoras (1576-1586) jį ratifikavo kartu su Henriko artikulais. Henriko artikulai buvo teisių, kurių išrinktas valdovas pasižada laikytis ir kurių pripažinimas buvo rinkimų teisėtumo sąlyga, rinkinys. Pagal artikulus monarchas pripažino Respublikos teises ir privilegijas, įsipareigojo šaukti paprastąjį Seimą kas dveji metai 6 savaitėms, nepaprastąjį Seimą esant reikalui – 2 savaitėms, atsižvelgti į Seimo pasirinktų senatorių rezidentų (senatorių, kurie likdavo prie Karaliaus atlikti Seimo funkcijų neposėdžiaujant Seimui) patarimus užsienio politikos srityje, nerengti savo įpėdinio rinkimų (atsisakyti teisės paveldėti sostą ir pripažinti laisvus rinkimus), laikytis Varšuvos konfederacijos akto nuostatų dėl religinės taikos. Taip pat artikulai nustatė, jog karaliui pažeidus šiuos principus bajorai gali atsisakyti jam paklusti ir net rengti ginkluotą sukilimą – rokošą. Vėliau Henriko artikulai, vėliau žinomi kaip pacta conventa, buvo pateikiami išrenkamiems Respublikos monarchams kaip rinkimų teisėtumo sąlyga. Tikrovėje Karalius Seimą šaukdavo dažniau (kartais net po pora kartų per metus) ir neretai pratęsdavo jo sesiją tam, kad būtų iki galo išspręsti visi svarbiausi klausimai.

Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Henrikas Valua dvejų rūmų Seime 1573 m. Senatoriai sėdi ant kėdžių, o už jų stovi pavietų atstovai.
Jeremiaszo Falcko vario raižinys, publikuotas A.M.Fredro Gestorum Populi Poloni sub Henrico Valesio…, Gdanskas, 1652

Respublikos Seimas nevisada rengdavo plenarinius posėdžius, kartais atskirai posėdžiaudavo atskirų Respublikos dalių atstovai Seime – tai buvo vadinama provincijų sesijomis. Lietuva (kartu su Didžiąja Lenkija ir Mažąja Lenkija) buvo laikoma viena iš Abiejų Tautų Respublikos provincijų. Paprastai LDK provincijos generaliniai suvažiavimai Slonime ar Volkovyske vykdavo prieš Respublikos Seimą. Atskirai susirinkę Lietuvos atstovai Respublikos Seime aptardavo svarbiausius klausimus, kuriuos reikėtų Seime pirmiausiai kelti, nes gauti balsą Seime LDK atstovams buvo nelengva. Kartais provincijų sesijos buvo rengiamos ir tarp Respublikos Seimo posėdžių.

Kai dėl Respublikos Seimo atstovų skaičiaus, istorijos bėgyje jis kito, nes tai priklausė nuo valstybės teritorijos ir pan. Lietuva paprastai Atstovų rūmuose turėjo kiek mažiau negu 1/3 atstovų – 48 (iš 172), kurie buvo renkami nuo Žemaičių seniūnijos, arba Raseinių pavieto, ir nuo šių LDK pavietų: Šiaulių, Upytės, Ukmergės, Kauno, Vilniaus, Trakų, Brėslaujos, Ašmenos, Lydos, Gardino, Smolensko, Starodubo, Polocko, Naugarduko, Slonimo, Volkovysko, Vitebsko, Oršos, Brastos, Pinsko, Mstislavlio, Minsko, Mozyriaus ir Rohačevo. Tad nuo pavieto ir nuo Žemaičių seniūnijos LDK galėjo siųsti po 2 atstovus (nuo 1764 m. Žemaičių seniūnijai suteikta teisė siųsti 6 atstovus). Matome, kad išrinkti Lietuvos bajorai Atstovų rūmuose atstovavo tam tikrų teritorijų (pavietų) bajorus, vykdė pavietų instrukcijas (vien iš etninės Lietuvos 7 pavietų ir Žemaičių seniūnijos yra išlikę apie 100 tokių instrukcijų). Grįžę iš Seimo Lietuvos bajorai turėdavo atsiskaityti juos išrinkusiuose pavietų seimeliuose.

Senate Lietuva turėjo tik apie 1/5 vietų – 27-31 senatorius (iš 140). Senatoriai buvo skiriami Karaliaus iki gyvos galvos, jais buvo vyskupai, aukštieji valstybės urėdai. Lietuvos senatoriais buvo Vilniaus, Žemaitijos ir Smolensko vyskupai, 9 vaivados – iš Vilniaus, Trakų, Minsko, Mstislavlio, Smolensko, Polocko, Naugarduko, Vitebsko, Brastos ir Žemaičių seniūnas, 10 vaivadų ir seniūno pavaduotojų – kaštelionų, ministrai – 2 maršalkos, kancleris ir vicekancleris, iždininkas ir jo pavaduotojas, didysis etmonas ir lauko etmonas (didžiojo etmono pavaduotojas). Realiai LDK senatorių vietas skirtingais laikotarpiais užimdavo tuo metu dominavusios Lietuvos didikų šeimos. Antai XVII a. pabaigoje buvo įsiviešpatavę Sapiegos ir užėmę svarbiausius Lietuvos postus, garantuojančius senatorių kėdes. Pagal alternatos taisyklę kas trečio Seimo Maršalas (Pirmininkas) buvo Lietuvos atstovas.

Kadangi į Seimą buvo renkami tik bajorų atstovai (į Atstovų rūmus) ir apskritai visame Seime dominavo bajorų luomas, Seimą galima laikyti bajorų luomine institucija, kuri daugiausiai išreiškė valstybės bajorų (apie 10 % gyventojų) interesus. Dvasininkai nebuvo atstovaujami, tačiau jų interesus išreikšdavo senatoriais esantys vyskupai. Valstiečiai ir miestiečiai ne tik nebuvo atstovaujami, bet net nebuvo laikomi piliečiais. Apibendrintai galima teigti, kad Respublikos politinė klasė, kuri kartais visa tiesiogiai galėjo dalyvauti valstybės valdyme, kaip antai elekcinių Seimų metu, buvo didesnė nei kitose to meto Europos valstybėse.

XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje Respublikos santvarka pakito mažai, valdovai daugiau ar mažiau laikėsi Henriko artikulų. Iš svarbesnių Seimo organizavimo pokyčių paminėtini tokie: nuo 1652 m. įsigalėjusi liberum veto teisė, pagal kurią grupė Seimo atstovų ar net vienas atstovas galėjo pasipriešinti Seimo sprendimui; dėl sprendžiamojo kiekvieno Seimo atstovo balso paprastajame Seime nebūdavo balsuojama, reikėdavo pasiekti bendrą sutarimą, kurio kartais pasiekti nepavykdavo ir Seimai nutrūkdavo. Liberum veto atsiradimas siejamas su absoliučia bajorų luomo narių lygybe. Realiai dėl vieno iš atstovų veto yra nutrūkę 18 Seimų. Nors, tiksliau, reikėtų sakyti, kad veto kartais pareikšdavo ne atskiras Seimo atstovas, o pavietas, kurio instrukcijas pavietų atstovai Seime vykdydavo. Vis dėlto Seimų nutraukimai buvo didelė problema, nes XVIII a. jie tapo įprastu reiškiniu. Iš 1652–1764 m. vykusių Seimų tik 7 baigė darbą sėkmingai, o visi kiti išsiskirstė nieko nenutarę. Kovos su Seimų nutraukimu būdai – konfederacinių Seimų šaukimas, laikinas Seimo nutraukimas Karaliaus iniciatyva ir jo atnaujinimas palankesniu momentu – tuo laikotarpiu buvo mažai veiksmingi. Todėl Karaliui tekdavo neatidėliotiniems valstybės reikalams spręsti šaukti ypatinguosius Senato posėdžius.

XVIII a. antroje pusėje suvokus egzistuojančios Respublikos valstybinės santvarkos ydingumą esant tarp absoliutistinių monarchijų (Karaliaus rinkimai, dėl ko didele problema tapdavo naujo monarcho rinkimai mirus valdovui, nes kaimyninės valstybės buvo suinteresuotos į sostą iškelti sau palankų valdovą; liberum veto teisė, dėl kurios bajorai galėjo lengvai blokuoti sau nepalankius reformų įstatymus, pavyzdžiui, didinančius mokesčius norint pasamdyti gausesnę Respublikos kariuomenę); silpna Karaliaus valdžia, atskirų provincijų, pavietų partikuliariškumas) ją buvo bandoma reformuoti. Bandyti reformuoti ir Seimo darbą. 1764 m. buvo priimtas Seimo Statutas, atsisakyta liberum veto teisės sprendžiant ekonominius klausimus, pavietų atstovams Seime suteikti neriboti įgaliojimai spręsti valstybės reikalus (laisvas mandatas).

Tačiau didžiausios reformos buvo svarstomos vadinamajame Ketverių metų Seime (1788–1792 m.), kurio svarbiausias priimtas dokumentas buvo Valdymo įstatymas 1791 m. gegužės 3 d. – pirmoji Europoje rašytinė konstitucija. Šioje konstitucijoje įtvirtintas reformas pervertinti sunku. Pagal ją Karaliaus sostas turėjo tapti paveldimas, visa valstybė turėjo tapti labiau centralizuota (Konstitucijoje neminimas Lietuvos vardas, nebėra Liublino unijoje buvusio Lietuvos ir Lenkijos dualizmo, naikinama nuostata kas trečią Seimą rengti Lietuvoje (Gardine) ir kas trečią Seimo Maršalą rinkti iš Lietuvos atstovų, nors Konstitucijos tekste kalbama apie „Respublikos valstybes"), vykdomąją valdžią turėjo vykdyti Karalius ir Įstatymų sargyba, piliečiais buvo paversti miestiečiai. VI Konstitucijos straipsnis pavadintas „Seimas, arba įstatymų leidžiamoji valdžia", jame buvo numatyti dveji Seimo, arba susirinkusių luomų, rūmai – Atstovų rūmai ir Senatorių rūmai. Atstovų rūmų narius buvo numatyta rinkti seimeliuose, o Senatoriai turėjo būti vyskupai, vaivados, kaštelionai ir ministrai. Seimas turėjo pradėti sesijas kas dveji metai ir trukti tiek, kiek numato Seimų įsatymas. Labai svarbi nuostata buvo tai, kad įstatymai gali būti priimami balsų dauguma (galutinai naikinama liberum veto teisė).

1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimas Karaliaus rūmų Senatorių salėje, Varšuvoje.
Dail. Jan Piotr Norblin, 1804-1806, Lenkijos nacionalinė biblioteka

Tačiau dėl Respublikos silpnumo galingų kaimyninių valstybių atžvilgiu Gegužės 3-iosios Konstitucija galiojo tik 14 mėnesių, iki 1792 m. liepos 23 d., kada Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Stanislovas Augustas (1764-1795) prisijungė prie Targovicos konfederacijos (Konstitucija uždraustos). Kai dėl Lietuvos interesų, jos savarankiškumas, savitumas Konstitucijoje nebuvo minimas, valstybę, kaip minėta, siekta centralizuoti. Tačiau 1791 m. spalio 20 d. buvo priimtas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimo įstatymas (laikytas Konstitucijos pataisa), kuris kalba apie Lietuvą ir Lenkiją. Šiame įstatyme Lietuva laikoma kitokia provincija, nei Didžioji Lenkija ir Mažoji Lenkija. Be to, sukurtose kai kuriose bendrose Respublikos komisijose (ministerijose) Lietuva turėjo turėti 1/3 arba 1/2 vietų.

1905 m. buvo sušauktas Didysis Vilniaus Seimas. Šiuolaikiško Respublikos parlamento istorija prasideda nuo Vasario 16-osios akto (įvardyto nutarimo skelbti Steigiamojo Seimo rinkimus).

Literatūra:
Jučas M. „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parlamentarizmas" in Lietuvos Seimas. – Vilnius: Kultūra, 1996. – P. 79-112.
Kasperavičius A. „1791 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės ir Prancūzijos konstitucijų lyginamoji analizė" in Mūsų praeitis. – 1994. – Nr. 4. – P. 19-31. – (Lietuvos istorijos draugijos leidinys).
Lenkija. Trumpai apie istoriją. – Vilnius: Lenkijos Respublikos ambasada, 1992. – 52 p. – Tekstas – Michailo Tymovskio.
„Seimas" in Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija. – Vilnius: Mintis, 1971. – T. 3. – P. 174-176.
„Seimas senovės Lietuvoje" ir „Seimas Lietuvos–Lenkijos Respublikoje" in Lietuvių enciklopedija. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1962. – T. XXVII. – P. 167-177.
1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001. – Sudarė Eligijus Raila. – 80 p.
Dawne dokumenty państwowości polskiej. Old Documents of Polish Statehood. 2000. – Warszawa: Kancelaria Sejmu, Wydawnictwo Sejmowe, 1999.
The Sejm of the "Golden Age". The 500th Anniversary of the Foundation of the Polish Parliament. – Warszawa: Wydawnictwo Sejmowe, 1993. – Tekstas – Wojciecho Kulisiewicziaus.
<<500 лет польского Сейма>> in Хроника Сейма. Специальный выпуск. – 1994. – C. 1-2.