(1866 - 1943)

Jau seminarijoje išryškėjo pagrindinės Just.Staugaičio interesų sritys – Bažnyčios vieta tautos ir valstybės gyvenime, katalikiškų idealų skleidimas. 1905 m. metais iš Lenkijos grįžęs į Lietuvą (jei žiūrėsime pagal dabartines valstybių sienas) kunigas iš karto įsitraukė į socialinę bei politinę veiklą: Marijampolėje įsteigė vaikų darželį, 1906 m. įkūrė „Žiburio” švietimo draugiją. Rengė paskaitas, vaidinimus, atidarė dvi pradines mokyklas, mergaičių progimnaziją, steigė bibliotekas, senelių ir našlaičių namus, įkūrė „Žagrės” draugiją. Rūpinosi ir savišvieta – nuo 1911 m. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. Kaip tvirtina istorikė R.Laukaitytė, Just.Staugaičio įžvalgiai numatyti labdaros tvarkymo būdai – specialių draugijų steigimas, viso darbo koncentravimas parapijoje – vėliau tapo socialinės politikos Lietuvoje ašimi.

1909-12 m. buvo „Vadovo”, katalikiško mėnraščio inteligentijai, redaktorius. Just.Staugaitis garsėjo kaip produktyvus publicistas, katalikiškas ideologas. Savo darbus tikybos, moralės, politikos tematika spausdino įvairiuose to meto periodiniuose leidiniuose. Bendradarbiavo „Šviesoje”, „Ūkininke”, „Šaltinyje”, „Viltyje”, „Vilniaus žiniose”, „Bažnytinėje apžvalgoje”, „Spindulyje”, „Tiesos kelyje”, „Švietimo darbe”, „Naujojoje Romuvoje”.

Just.Staugaitis – aktyvus Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo dalyvis. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje, buvo išrinktas į konferencijos prezidiumą. Konferencijos dalyvių buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu. Nuo 1918 m. sausio mėnesio buvo Lietuvos Tarybos vicepirmininkas. 1918 m. vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Vėliau tapo Lietuvos Valstybės Tarybos vicepirmininku. 1920 m. buvo Lietuvos delegacijų dėl Lietuvos nepriklausomybės užsienio šalyse vadovas. Išrinktas į Steigiamąjį Seimą, tapo vicepirmininku. Vadovavo I ir II Seimui (buvo Seimo vicepirmininku ar Seimo Pirmininku). Nuo 1923 m. rugpjūčio 10 d. iki 1925 m. sausio 27 d. buvo Seimo Pirmininkas II Seime. Kaip Seimo Pirmininkui, jam kartais tekdavo pavaduoti Respublikos Prezidentą.

Beveik kartu su politiko karjera Just.Staugaitis pradėjo kopti ir bažnytinės karjeros laiptais: 1922 m. pakeltas Seinų kapitulos kanauninku, 1924 m. suteiktas prelato vardas, 1926 m. buvo paskirtas Telšių vyskupu. Energingasis Bažnyčios vadovas dar tais pačiais metais įkūrė Telšių kunigų seminariją, kuriai pastatė 3 aukštų rūmus ir kurioje įrengė biblioteką, fizikos kabinetą; steigė naujas parapijas, plėtė diecezijos kunigų akiratį, suorganizavo tris Eucharistinius kongresus. Neatsiribojo ir nuo politinio gyvenimo: aktyviai gynė katalikų organizacijų ir krikščionių demokratų veiklos ir žodžio laisvę tuo laikotarpiu, kai parlamentas buvo paleistas; ryžtinga Just.Staugaičio pozicija, valdžią paėmus tautininkams, tapo tvirta atrama katalikų veikėjams.

Just. Staugaitis – Telšių vyskupas

„Dieve, neapleisk Lietuvos” – tai buvo paskutiniai Justino Staugaičio, Telšių vyskupo, Vasario 16-osios Akto signataro, žodžiai.

Šaltiniai ir literatūra:
Gintautas J. (Staugaitis Just.). Tiesiu keliu: apysaka iš mūsų atgimimo laikų. – Kaunas: Šv. Kazimiero draugija, 1934-1935. – T. 1-3.
Justinas, Telšių vyskupas (Staugaitis Just.). Apie pasninkus, nr.5. – Telšiai, 1938. – 4 p.
Staugaitis Just. Mano atsiminimai. – Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1995. – 376 p.
Banevičius A. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų: Encikloped. žinynas. – Vilnius: Knygų prekybos valst. firma „Knyga”, 1991. – P. 126.
Lietuvių enciklopedija. XXVIII tomas. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1963. – 544 p.