(1866 – 1950)

„Kazys Grinius – visa mūsų valstybės istorija”, pasak Gedimino Ilgūno. Buvusio Prezidento ir Seimo nario, gydytojo gyvenimas ir veikla atspindi permainingą lietuvių tautos istorijos periodą nuo XIX a. antrosios pusės iki XX a. vidurio: spaudos draudimą ir carinę priespaudą, bandymus diegti Lietuvoje demokratiją ir jos kūrimo nesėkmes, karus bei okupacijas, tremtį ir emigraciją.

Pradinę mokyklą lankė Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje. Besimokydamas Marijampolės gimnazijoje platino „Aušrą”, leido ranka rašytą laikraštuką „Prieaušrį”, vėliau – „Iššiepdantį”. Vasaromis rinkdavo folklorą. 1887 m. baigė Marijampolės gimnaziją.

Rusijoje jis tapo slaptos Maskvos lietuvių studentų draugijos nariu. Ten savo raštus skaitydavo P.Leonas, M.Lozoraitis, J.Jablonskis ir kiti. 1888 m. K.Grinius atspausdino pirmuosius straipsnius „Lietuviškajame balse”, „Šviesoje”. 1888 m. dalyvavo pirmajame lietuvių demokratų suvažiavime, kuriame buvo aptariami planuojamo leisti laikraščio „Varpo” reikalai. 1889 m. pradėjus leisti „Varpą”, jame ir jo priede „Ūkininke” publikavo straipsnius, redagavo „Varpą”, aktyviai dalyvavo varpininkų suvažiavimuose. 1893 m. jis buvo išrinktas į Varpininkų komitetą, kuriam priklausė iki 1905 m. pabaigos, kai šie laikraščiai nustojo ėję. Vienas Lietuvos demokratų partijos programos autorių (1906 m.).

1894 m. grįžo į Lietuvą, vertėsi laisvo gydytojo praktika Marijampolėje, įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą, už tai kelis kartus buvo suimtas ir kalintas (1903 m., 1905 m., 1906 m., 1910 m.). 1905 m. K.Grinius, kaip Suvalkų gubernijos delegatas, dalyvavo visuomenės veikėjų suvažiavime Maskvoje. Tai buvo pažintis su valstybės valdymo principais. Tie, pasak K.Griniaus, „politinio meno” pagrindai vėliau labai pravertė vadovaujant švietimo draugijai „Šviesa” bei visam Užnemunės lietuvių sąjūdžiui.

Karas K.Grinių su šeima vėl nubloškė į Rusiją, kur jie gyveno 1914-1919 m. 1917 m. Voroneže K.Grinius išrinktas į Rusijos lietuvių tarybą.

1919 m. K.Grinius buvo išvykęs į Prancūziją, ir ten buvo priimtas į Lietuvos laikinosios vyriausybės delegaciją Taikos konferencijoje, tapo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku, padėjo tautiečiams grįžti tėvynėn. 1919 m. Paryžiuje buvo Lietuvos delegacijos repatriacijos komisijos pirmininkas. Padėjo apie 1000 tautiečių grįžti iš vokiečių nelaisvės į Lietuvą. Tų pačių metų rudenį K.Grinius grįžo į Lietuvą, kuri tuo metu jau pradėjo ruoštis pirmiesiems demokratiniams rinkimams – į Steigiamąjį Seimą.

Buvo vienas valstiečių liaudininkų bloko (vėliau – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos) lyderių, varpininkų organizacijos vadovų.

K.Grinius buvo išrinktas į steigiamąjį parlamentą ir 1920 m. birželio 19 d. Steigiamojo Seimo buvo paskirtas vadovauti Ministrų kabinetui. K.Griniaus vadovaujamos Vyriausybės laikotarpiu pavyko apginti Lietuvą nuo komunistų, Lenkijos agresijos, pasiekti tarptautinio šalies pripažinimo, tapti Tautų Sąjungos nare. Buvo sutvarkyti valstybės finansai, sutvirtėjo kariuomenė, pasiruošta atidaryti aukštąją mokyklą, parengti pirmosios nuolatinės Konstitucijos ir Žemės reformos įstatymo projektai. VI Kazio Griniaus Ministrų kabinetas dirbo iki 1922 m. vasario 2 d.

1922 m. K.Grinius – Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjas.

Pagal valstiečių liaudininkų sąrašą vėliau K.Grinius tapo I, II, III Seimo nariu; rūpinosi sveikatos apsaugos klausimais, gynė tautinių mažumų apsisprendimo laisvę, pilietines teises. 1926 m. birželio 7 d. III Seimas išrinko K.Grinių Respublikos Prezidentu. Jis trumpiausiai – 6 mėnesius 10 dienų vadovavo Lietuvos Respublikai – iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai buvo įvykdytas perversmas ir perversmininkai privertė atsisakyti Prezidento pareigų. 1926 m. Lietuvos universitetas jam suteikė honoris causa daktaro laipsnį.

Respublikos Prezidentas K.Grinius darbo kabinete

Nuo 1927 m. K.Grinius politiniame gyvenime aktyviau pasireiškė tik pasirašydamas po memorandumais Prezidentui A.Smetonai (iki 1936 m. buvo Valstiečių liaudininkų vadovas, kol sąjungos, kaip ir kitų partijų, veikla buvo sustabdyta). Eksprezidentas vadovavo „Kovos su tuberkulioze”, „Pieno lašo” draugijoms, redagavo „Kovos su džiova” ir „Pieno lašo” metraščius, bendradarbiavo su „Lietuvos žinių” dienraščiu ir jį redagavo, redagavo „Mediciną”, parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę bei mokslo populiarinimo literatūrą.

Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, K.Grinius dirbo švietėjišką darbą medicinos srityje, redagavo mėnraštį „Liaudies sveikata”, vadovavo Kauno Higienos muziejui.

Mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje, iki pat savo mirties tikėjęs, kad Lietuva išsivaduos iš sovietų okupacinės priespaudos. „Aš nepalenkiamai įsitikinęs Lietuvių Tautos gyvata”, – teigiama K.Griniaus testamente.

Šaltiniai ir literatūra:
Grinius K. Atsiminimai ir mintys. – Tübingen: Patria, 1947. – T. I. – 304 p.
Banevičius A. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų: Encikloped. žinynas. – Vilnius: Knygų prekybos valst. firma „Knyga”, 1991. – P. 62-63.
Ilgūnas G. Kazys Grinius. – Vilnius: Pradai, 2000. – 627 p.
Lietuvos Respublikos Prezidentai / sudarė A. Liekis. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995 m. – 510 p.