Laiminga esu, kad likimas suteikė man tos didelės garbės atidaryt šiandien mūsų nepriklausomos tėvynės Steigiamojo Seimo darbus ir šalies šeimininko vardu pasveikint visus čia susirinkusius.

Laiminga esu galėdama tai padaryt kaip sena savo tautos nepriklausomybės kovotoja, kaip moteris, įgijusi taip karštai pageidaujamo teisių sulyginimo, kaip savo visuomenės narys, neliovęs kovot prieš kiekvienų pavergimą, vis tiek koks jis yra: tautų, luomų ar kapitalo.

Ilga juk ir be galo sunki buvo mūsų tautos kelionė, kol priėjom laisvės slenkstį. Ne lengviau klojosi mums, kol atsidūrėm tame brangių brangiausiame tautos valios sudarytame nepriklausomybės rūme. Juk ilgiau kaip šimtų metų kentėm įvairios rūšies prispaudimų. Mažai tautai, kokia mes buvom ir tebeesam, reikėjo be galo daug moralinių jėgų, kad būtų galima pradėt ir, pradėjus kovą - kovot su priešais, pasiryžusiais mus pasmaugti. Su priešais, laikiusiais visą žandarų ir kitų visokių savo tarnų armiją vienam tikslui - panaikint, išraut iš šaknų ir pamatų visa, kas lietuviška: ir kalbų, ir raštų, ir tautos vardą, ir net tautos atminimą. Norėta Lietuvių vardą išbrėžt iš istorijos lapų.

Prieš tokių samdytų ir brangiai mokamą valdininkų armijų, kalaviju, galia ir žiaurumu apsiginklavusių, kaip visi žinom, maždaug prieš pusę amžio - stojo mūsiškių mažas būrelis. Vienintelis jų kovos įrankis - plunksna, vienintelė amunicija - savo tautos mylėjimas, savo tautos vargų supratimas ir didžiausias pasiryžimas gint jų iki paskutinios.

Ir tos grumtynės tarp nelygių priešų, kaip žinom, tęsėsi ilgai. Mūsų karžygių karščiu užsidegdavo vis didesnės tautiečių minios taip, kad net paskutiniųjų laikų įvairios okupacijos, nors čiulpte čiulpė kraują iš mūsų tautos organizmo ir visaip jį darkė, tačiau sielos nenusmaugė. Išliko ji gyva, ir su ja drauge tautos nepriklausomybės obalsis, dėl kurio šiandien jau niekas nebeatsisako savo galvos guldyt, savojo kraujo liet. Nors dar dalis mūsų tautos kūno tebevargsta po svetimu jungu, nors ir netenka mums patiems, šalies šeimininkui, Steigiamajam Seimui, dar šiandien susirinkti mūsų tėvų sostinėj, Vilniuje, nenusidėsiu, turbūt, tautos valiai, čia mane pastačiusiai, jei pirmu savo uždaviniu laikysiu tart geros vilties žodį broliam, atskirtiem nuo mūsų fronto juosta ir kviest juos širdimi dalyvaut drauge su mumis šios dienos iškilmėje. Atsiminkime ir amerikiečius, ir visus kitus, kurie priversti buvo savo tėvynę palikt tik dėl to, kad jie kėlė balsą prieš daromą savo tautai nuoskaudą.

Nors mintimis ir troškimais būkime visi šiandien drauge. Tenestinga tame mūsų sielų susijungime nei vieno tautos darbuotojo, nei vieno dėl tautos ir krašto kovotojo. Paminėkime ir tuos kovotojus, kurie atgulė į karstą nesulaukę tos didelės tautos šventės. Tesuskamba čia tarp mūsų nemirtingi mūsų Daukanto, Valančiaus, Baranausko, Kudirkos, Višinskio, Biliūno vardai. Mūsų širdimi nuskriskim tą valandų ir prie jaunesniųjų, prie tų kareivių ir karininkų kapų, kurie šiame kare savo jaunas galvas padėjo begindami tėvynės sienas. Nepamirškim ir pasaulinio karo išblaškytų visur aukų, kurios audros išrautos iš savo sodybų rado kapus toli, toli nuo savųjų.

Tejungie mus visus ta prakilnioji valanda. O mes, dar gyvi išlikę darbuotojai, didelio karo patyrimų užgrūdyti, mūsų karžygių atminimu šarvuoti, krašto valios pašaukti, ruoškimės rimtai ir uoliai prie pavesto mums darbo, kad mūsų žmonių, mum tikėjusių, neužviltume.

Pavesta juk mums versti naujas istorijos lapas. Per daug jau ilgai mus lankė visokios nuoskaudos. Stenkimės visom išgalėm tą naują lapą išlaikyt gryną, patikrindami visiem mūsų valstybės gyventojam lygias piliečio teises, leisdami jiems savo būvį gerint ir visiems drauge žengt į aukštesnį kultūros laipsnį. Būkime rūpestingi, neužmirškime nei trumpai valandai, jog priešų mums dar nestinga, tų prieš, kurie kiekviena proga naudojasi mus žemint prieš Europos vakarus, kurie taip uoliai seka mūsų darbuotę.