2010 m. rugsėjo 14 d. pranešimas VIR

RYTINIS POSĖDIS

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatų, Nepriklausomybės Akto signatarų Antano Karoblio 70-ųjų ir Vytauto Paliūno 80-jųjų gimimo metinių minėjimas

„Vieni išeina į amžinybę be pėdsakų, kiti juos palieka.  Antano Karoblio – gana ryškūs. Jo netenkino esamybė, valstybingumo netektis.  Nuo pat vaikystės jam būdingas socialinio teisingumo jausmas. Šie jausmai buvo viso Antano gyvenimo veiklos motyvai.

Antanas Karoblis gimė 1940 m. rugpjūčio 17 d. Pasvalio rajono Daujėnų miestelyje. Mokydamasis Joniškėlio vidurinėje  mokykloje 1953 m. drauge su keliais septintokais  įkuria pogrindinę organizaciją „Geležinis vilkas“, kurios tikslas -  stengtis patiems ir raginti kitus puoselėti tautiškumą ir patriotizmą, laikytis lietuviškų tradicijų, minėti Vasario 16-osios ir kitas lietuviams reikšmingas datas.

1956 metais imperijoje papūtė nauji vėjai: sukilo vengrai, po Lietuvą nuvilnijo minėtų Kaune ir Vilniuje Vėlinių atgarsiai. Jaunieji pogrindininkai nusprendė   atžymėti patriotiniais veiksmais, sutikdami 1957 Naujuosius  metus, iškeldami medyje priešais Joniškėlio bažnyčią  Nepriklausomos Lietuvos vėliavą. Saugumiečiams išaiškinus, kas tai padarė, Antanas kartu su kitais aštuoniais moksleiviais pašalinamas iš vidurinės mokyklos, suimamas ir saugumiečių tardomas. 1958 m.. baigęs  Panevėžio neakivaizdinę  vidurinę mokyklą, įstoja į Vilniaus pedagoginį institutą. Tačiau, išryškėjus, kad nuslėpė savo biografinius duomenis,   po kelių mėnesių iš instituto pašalinamas.

Kiek padirbėjęs sezoniniu darbininku Purvų—Guodžių durpyne, mokytojauja  Kupiškio rajono. Žaidelių septynmetėje mokykloje ir stoja į Vilniaus universiteto  neakivaizdinį   skyrių. Čia  studijuoja  matematiką. Domisi tikimybių teorija. 1966 metais įgijęs aukštojo mokslo diplomą,  kaip perspektyvus matematikas 1967 tampa   Kauno Politechnikos Instituto  Radioelektronikos fakulteto bendrosios matematikos katedros asistentu. 1970 metais įstoja į  Vilniaus universiteto aspirantūrą, kuriame ir vadovaujamas  akademiko Jono Kubiliaus 1973 metais apgynė  mokslų kandidato (dabar daktaro) disertaciją. 1978 metais jam buvo suteiktas docento vardas.

            Ir taip Antanas Karoblis,  sulaukęs tautinio pakilimo metus,  energingai įsijungė į Sąjūdžio veiklą: 1988–1992 metais Antanas Karoblis buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos narys, Kauno politechnikos instituto sąjūdžio tarybos pirmininkas Nors pats Antanas buvo fundamentaliųjų mokslų atstovas, jį jaudino, kad Kaune neesama rimtos Humanitarinių mokslų institucijos. Karoblis energingai įsijungė į Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimą. Priėmus sprendimą atkurti šį universitetą, Antanas paskiriamas prorektorium, faktiškai - rektorium, nes  rektorius akademikas Viliamas buvo labiau garbės Rektorius, nes tas pareigas atliko visuomeniniais pagrindais. Karoblis formavo universiteto mokslinį kolektyvą.

 Išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, Antanas nenutraukė ryšių su atkuriamuoju universitetu: dirbdamas Švietimo, mokslo ir kultūros komisijoje, toliau  rūpino universiteto teisine padėtimi, dalyvavo jo Statuto rengime, Mokslo ir studijų įstatymo rengime, pagal kurį aukštosios mokykloms buvo suteikta autonomija (ši nuostata vėliau buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje). Vytauto Didžiojo universitetas pirmasis Lietuvoje perėjo prie trijų pakopų studijų sistemos, disciplinų pasirinkimo.

Po Nepriklausomybės atgavimo Antanas neapsiribojo vien veikla Aukščiausioje Taryboje. Jis įsijungė atgaivinamų partijų veiklą: buvo socialdemokratų partijos Kauno rajono Tarybos pirmininkas, LSDP Tarybos narys, tačiau dėl tuometinių šios partijos vadovų vykdomos dešinėjimo politikos ir garsaus tuometinio tos partijos lyderio pareiškimo: “Nesvarbu, ką žadėjome prieš rinkimus” 2002 metais Antanas    iš šios partijos pasitraukė.

Neįsivaizduoju, kaip šiandien jaustųsi Antanas, matydamas, kaip šis Seimas subjaurojo Mokslo ir studijų įstatymą, kuris verčia gabų Lietuvos jaunimą išvykti iš Lietuvos, kai patriotizmas netenka prasmės, kai atsisakoma vertybių, dėl kurių tiek aukų sudėta, kai lietuvių tauta dėl vykdomos brutalios politikos mažėja, kai parengta dirva mokslo institucijų  privatizacijai. Juk Liberalų sąjūdžio programoje pasakyta: švietimą ir mediciną perduoti į privačias rankas.

 Aš suprantu, kad niekad nerealizuojami visi sumanymai, bet nesupratu kai atvirai atsisakoma visų vertybių, kai Seimo daugumai rūpi tik savo biologinių poreikių tenkinimas. Taip, Seime esama nemažai dorų žmonių, bet ne jie šiandien formuoja valstybės kultūrinę politiką. Šiandienis Seimas virto Liberalų sąjūdžio veikėjų įkaitu. Mano giliu įsitikinimu, Liberalų sąjūdis pavojingesnis Lietuvos egzistencijai negu savo laiku buvo Burokevičiaus “platformininkai”. Tie buvo svetimi, šie savi. Ir to nematyti būtų nusikaltimas.

Bet visgi esu optimistas, tikiu, kad tai  - laikinas mūsų visuomenės  susirgimas“.

Vida Nacickaitė (tel. 2396203)

Ryšių su visuomene skyrius