2010 m. rugsėjo 30 d. pranešimas VIR

(iš Seimo rytinio plenarinio posėdžio)

„Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiamieji Seimo nariai, iškilmingo minėjimo dalyviai, svečiai. Lietuvos, o ir kitų tautų laisvės istorija visada yra ir bus gausi jubiliejinių datų, nes pats laisvės troškimas suka istorijos ratą, provokuodamas įvykius, datas, vardus. Lietuvos laisvė plačiais K. Čiurlionio paukščio sparnais apglėbusi laiko mūsų istorijos XX amžiaus padangę, vis aiškiau suvokiamai išlaiko perspektyvas, šiais metais juk minime M. K. Čiurlionį.

2003 m. minėdamas Laisvės Gynėjų dieną bei Europos Parlamento 1983 m. sausio 13 d. priimtos rezoliucijos dvidešimtmetį, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė deklaraciją, kurioje pažymėjo (cituoju): „Žinomiausiais paramos okupuotoms Baltijos valstybėms pavyzdžiais tapo 1960 m. rugsėjo 28 d. priimta Europos Tarybos Konsultacinės Asamblėjos rezoliucija, skirta prievartinio Baltijos valstybių prijungimo prie Sovietų Sąjungos 20-mečiui, ir 1983 m. sausio 13 d. priimta Europos Parlamento rezoliucija „Dėl padėties Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje“ kaip atsakas į 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytą  „45 pabaltijiečių memorandumą“.

Šie du dokumentai priimti europinėse institucijose. Jie priimti skirtingomis aplinkybėmis, jie inicijuoti ir iš skirtingų geografinių vietų, bet jie sujungia į vieną visumą 1940–1990 metų Lietuvos laisvės bylą. Nes 1960 m. iniciatyva kilo iš save taip vadinusios  laisvosios lietuvijos, iš tos mūsų dalies, kuri buvo anapus geležinės uždangos. O 1983 m. iniciatyva – jau iš už geležinės uždangos, iš suvaržytos Lietuvos.

1979 m. Lietuvos laisvės lygos suorganizuoto memorandumo (ir čia Lietuvos laisvės lygos didžiausias laimėjimas) pasekmė 1983 m. priimtai Europos Parlamento rezoliucijai Lietuvos Respublikos Seimas skyrė daug dėmesio. Dabar, švenčiant Europos Tarybos Konsultacinės Asamblėjos priimtos rezoliucijos penkiasdešimtmetį, verta pagerbti visus laisvosios lietuvijos veikėjus ir organizacijas, pasiekusias šią pirmąją tarptautinę pergalę.

Atskiros valstybės savo požiūrį į Baltijos šalių aneksiją išreiškė dar 1940 m. ir jo laikėsi per visą šaltojo karo laikotarpį. Štai Amerikos Lietuvių Tarybos atstovų vizito pas JAV Prezidentą F. Rooseveltą 1940 m. spalio 15 d. metu Prezidentas F. Rooseveltas paskelbė, kad Lietuvos nepriklausomybė yra tik laikinai suspenduota. Ir tai tapo nekintama JAV pozicija, tačiau pasaulinėse organizacijose, tarkim, Jungtinėse Tautose Baltijos šalių klausimas niekada nepasiekė galutinių svarstymų. Tuo tarpu Europoje, kur šaltojo karo linija materializavosi Berlyno siena, europinėse institucijose net du kartus pavyko pasiekti reikšmingų rezultatų. Ir 1960 m. rugsėjo 28 d. Europos Tarybos Konsultacinės Asamblėjos rezoliucija yra laisvosios lietuvijos – Amerikos Lietuvių Tarybos, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Lietuvos diplomatinės tarnybos, Pasaulio Lietuvių bendruomenės bendros veiklos pergalė.

Reikia atsiminti, kad 1960 metais – tai D. Kenedžio ir N. Chruščiovo epocha – dviejų skirtingų sistemų įtampos, kuri vos nesibaigė Karibų jūros konfliktu, o po to ir atšilimo epocha. 1960 m. trijose Baltijos valstybėse buvo minimas tarybų valdžios dvidešimtmetis ir kaip atsakas jam mūsų visų organizacijų pastangomis gimė Europos Tarybos Konsultacinės Asamblėjos rezoliucija. Ji priimta Neatstovaujamų tautų komiteto iniciatyva, o komitetą sudarė 19 narių. Būtent jinai paminėjo prievartinės Baltijos šalių inkorporacijos į Sovietų Sąjungą 20-ąsias metines. Kaip matote, beveik adekvačiai sureaguota į tarybinę akciją, tarybinio 20-mečio. Ji paragino šalių narių vyriausybes remti Baltijos valstybių emigrantų pastangas išsaugoti savo kultūrą, tradicijas ir kalbą iki tol, kol šios šalys taps laisvos, pažymėdama, kad Baltijos valstybių nepriklausomą egzistenciją de jure vis dar pripažįsta didžioji dauguma pasaulio šalių vyriausybių. Tai buvo taip pat ir parama mūsų laisvosios išeivijos veiklai.

Rezoliucija pagrįsta aiškinamuoju memorandumu, kurio 33 puslapyje paskelbiama apie represijas prieš Vilniaus iškilius profesorius – Vilniaus universiteto rektorių J. Bulavą, Pedagoginio instituto prorektorių J. Laužiką ir lietuvių literatūros VU profesorę M. Lukšienę. Čia įdomus memorandumas. Jis labai kruopščiai atspinti Lietuvos padėtį ir labai smagu  atsiversti tą 33 puslapį. Ir kaip svarbu pasakyti, kad tada, 1960 m., buvo net sunku įsivaizduoti, kad 1989 m. profesoriai J. Bulavas ir M. Lukšienė taps Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariais ir Lietuvos atgimimo švyturiais. Habeant sua fata libelli – turi savo likimą knygos, sako lotynai, o žmonės – juo labiau.

Šios rezoliucijos sulaukė ir du buvę Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkai: vasario 16–osios Akto signataras ir vienas iš akto autorių Steponas Kairys, Lietuvos socialdemokratas, ir prelatas Mykolas Krupavičius – garsus savo veikla nepriklausomoje Lietuvoje, Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys. Tai labai svarbu, nes šios dvi jėgos sudarė didžiulį branduolį veikiant, kryptingai veikiant, kad tokia rezoliucija Europos Tarybos Konsultacinėje Asamblėjoje būtų priimta. Steponas Kairys, paskelbęs šūkį „Veidu į Lietuvą“, dar 1957 m. rašė: „Vertindami Vakarų laikyseną pavergtųjų kraštų atžvilgiu (...), beveik visi esame įsitikinę, kad Rytų ir Centro Europos kraštai  siekdami laisvės gali atsidėti tik savo jėgomis“. Ir tai užtruks ilgai. O 1960 m. Europos Tarybos Konsultacinė Asamblėja rezoliucija taip pat nubrėžė ilgos Baltijos valstybių išsilaisvinimo perspektyvos trajektoriją, lyg žiūrėdama į ateitį, išreikšdama tvirtą nusistatymą palaikyti mūsų tikėjimą laisve ir demokratija. Ir reformistinių, aksominių, dainuojančių revoliucijų epocha atėjo. Šiandien galime tvirtai teigti, kad taikaus išsivadavimo kelias, kurį puoselėjo Europos Tarybos Konsultacinė Asamblėja ir puoselėja Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja yra ir vaisingas, ir didingas. Tad neatsitiktinai šią rezoliuciją prieš 50 metų pristatė Danijos atstovė Marie-Antoinette von Lowzow, pasiekusi, kad priimant rezoliuciją būtų rastas kuo platesnis įvairių politinių jėgų sutarimas, o pati rezoliucija rastų atgarsį pavergtų tautų žmonių širdyse ir būtų pavyzdžiu tokio plataus sutarimo taikiam pasaulio dialoge. Ačiū.“

Vida Nacickaitė (tel. 2396203)

Ryšių su visuomene skyrius