2010 m. spalio 12 d. pranešimas VIR

(iš Seimo rytinio posėdžio)

Šiandien Seimas kartu su Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais ir artimaisiais pagerbė Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, akademiko Eduardo Vilko atminimą. Seimo I rūmų fojė atverta jo atminimui skirta fotografijų paroda. Seimo rytiniame posėdyje  prisiminimais apie bendražygį, kolegą ir draugą pasidalino Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, profesorius Kęstutis Glaveckas.

Seimo narys K.Glaveckas, apžvelgdamas akademiko E.Vilko profesinę, mokslinę bei politinę veiklą, ypač pabrėžė jo žmogiškąsias savybes: kuklumą, patriotizmą, politinę drąsą bei meilę Lietuvai. Seimo nario K.Glavecko teigimu, siekiant suvokti akademiko E.Vilko vidinį pasaulį, jo kuklumą, reikėtų prisiminti ir jo žodžius apie signatarų vaidmenį: „Nesutinku, kad signatarai yra kažko nusipelnę. Jei ir nusipelnę, tai atpildą už nuopelnus yra gavę seniai. Nes ėjimas į Kovo 11-ąją ištisai buvo šventė, į kurią tauta mus nešė ant rankų, apipiltus gėlėmis. Dabar už tai kiekvienas turėtume kaip sugebėdamas atitarnauti jai visus mums likimo skirtus metus“.

Šių metų spalio 3 d. E.Vilkui būtų sukakę 75-eri metai. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras E.Vilkas mirė 2008 m. gegužės 18 d. Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

*******

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo nario K.Glavecko kalba

„Gerbiamieji signatarai, gerbiamieji E. Vilko artimieji, gerbiamasis pirmininke, gerbiamieji kolegos. Iš tikro yra sunku kalbėti apie draugą, juo labiau, kad jis buvo neeilinis žmogus. Žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, kuris mylėjo ne tik matematiką, kuris puikiai išmanė matematinius dalykus, kuris pats kūrė lošimo teorijas, kuris buvo įvertintas tiek moksliniame pasaulyje, tiek akademiniame pasaulyje, tiek tarptautinėse organizacijos, buvo kelių dienraščių, užsienio redakcijų narys. Žmogus, kuris, kaip aš minėjau, labai mylėjo Lietuvą. Meilė Lietuvai jo pasireiškė kiekvieną kartą kai tik su juo susitikdavo ir ypatingai ji prasidėjo, akivaizdi tapo 1985 metais, kada jis tapo Ekonomikos instituto direktoriumi. Tada prasidėjo pirmą kartą Lietuvoje tuometinės Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje teoriniai seminarai, kurių gal kas ir nelankė, bet kai kas gal ir žinojo iš čia esančių salėje, buvo teoriniai seminarai apie rinkos ekonomiką, apie pasiūlą ir paklausą, apie tuos dalykus, kuries dabar žinomi visiems ir net papūgos dabar yra išmokusios du žodžius „pasiūla“ ir „paklausa“ ir jos mano, kad jos yra ekonomistais. Štai E. Vilkas skaitė tas paskaitas ir tų paskaitų klausytojais buvo didelė dalis jaunų Lietuvos ekonomistų, kurie augo.

1990, 1988 metais, kada prasidėjo sąjūdis, E. Vilkas su savo žiniomis, patriotizmu įsijungė į Sąjūdį. Buvo vienas iš lyderių. Žmogus, kuris tada jau tiesiogiai ėmėsi formuoti Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos koncepciją. Prieš tai jis buvo vienas iš bendraautorių Lietuvos savarankiškumo koncepcijos. Kartu be akademiko E. Vilko dirbo ir K. Antanavičius, Raimondas Rajackas, Algirdas Dobravolskas, K. D. Prunskienė, G. Vagnorius, aš ir kai kurie kiti ekonomistai, kurie davė pagrindą tuometiniam požiūriui į svarbiausius ekonominius pasikeitimus, kurie būtini pereinant iš deficito ekonomikos į perteklinę ekonomiką, kitaip sakant, iš socializmo į kapitalizmą.

Lygiagrečiai 1990 metais E. Vilkas būdamas Aukščiausiosios Tarybos deputatas įkūrė Liberalų frakciją ir buvo jos pirmasis pirmininkas ir tuo metu vadintas pirmininku, o iš tikro seniūnas. Jis buvo nei kairys, nei dešinys liberalas. Jis buvo klasikinis liberalas, kuris labai gerbė ir kuris labai mokėdavo užrašyti (…) mintis, kuris puikiai žinojo Samolseną ir Gelbraitą. Savo laiku buvo stažavęsis Niujorko  universitetuose. Ir tos žinios, kurias jis turėjo,  iš tikro pravertė mūsų Lietuvai, kada mes turėjome spręsti kaip pakeisti gamybos būdą, kaip pakeisti nuosavybę, kaip pakeisti darbo santykius ir, kas svarbiausia, kaip mums reguliuoti mūsų santykius rinkose. Lygiagrečiai Ekonomikos institute, kur jis vadovavo, jis dirbo ir konstitucinėje komisijoje. Jis buvo vienas iš bendraautorių mūsų Konstitucijos, t. y. mūsų pagrindinio dokumentų. Ir jo nuomonė visuomet buvo viena iš svarbiausių.

Už begales titulų, vardų, pareigų, E. Vilkas buvo visų pirma ir labai jautrus žmogus. Visi, kas jį pažinojo, jis niekada nepykdavo, jis niekada neskleisdavo pykčio. Jis puikiai suprato, kad pyktis yra pats blogiausias dalykas, kuris gali. Jis visuomet būdavo nuosaikus, išklausydavo žinių, visuomet būdavo aštrus ir logiškas, visuomet buvo trumpų, protingų frazių autorius. Visi prisimename „nuogus į dilgėles“ ir kitus jo išsireiškimus, kurie buvo. Bet jie visi buvo iš meilės Lietuvai. Ir suprantant tą situaciją, kuri buvo, jie matyt buvo pasakyti pačiu laiku.

Lygiagrečiai po pirmos kadencijos, baigęs Aukščiausiosios Tarybos laikotarpį, E. Vilkas nepasitraukė nuo Lietuvos ekonomikos kūrimo atstatymo proceso. Jis buvo daugelio vyriausybių vadovas, jis vadovavo Privatizavimo komisijai, ypatingai svarbiai komisijai, nes tuo metu kokiu būdu tą visuomeninį turtą padalinti į privačias rankas buvo nepaprastai sudėtinga ir buvo nepaprastai daug spaudžiama iš visų pusių ir iš tikro jam buvo nepaprastai sudėtingas ir sunkus laikotarpis.

E. Vilkas, kaip minėjau, buvo didžiulis patriotas. Jis turėjo daug studentų, daug  spirantų ir doktorantų, kurie dabartiniu metu dirba arba Lietuvos bankuose, arba kitose Lietuvos valstybės institucijos ir kurie dabar yra įvaldę tuos dalykus, kuriuos savo laiku taip propagavo ir kūrė mūsų mylimas akademikas E. Vilkas.

Atsimenu E. Vilką iš jo to laikotarpio, kai jis buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Tai jis mėgdavo sakyti, kad mane išrinko deputatu Tarybų Sąjungai palaidoti. Kitaip sakant, jis save laikė, kad vienas iš tų, kuris dalyvaudamas tuose didžiuosiuose Tarybų Sąjungos komunistų suvažiavimuose iš tikro yra pasakęs daug kalbų, kurios buvo labai vertingos. Ir tais metais išsižioti ir pasakyti kalbą reikėjo ne tik politinės drąsos, nuovokumo, bet ir visų kitų savybių. E. Vilkas iš tikro buvo toks. Jis nebijojo sakyti tiesos iki pat paskutinės savo gyvenimo akimirkos.

Jeigu bandytume prisiminti E. Vilką iš kitų dalykų, iš jo poilsio, gyvenimo, mes taip pat rastume visuomet labai gerą, nuoširdų draugą jame. Iš tikro gerą šeimyninį žmogų, sūnaus mylėtoją, žmonos. Jis vienaip ar kitaip daug keliaudavo po konferencijas, daug kalbėdavo, yra parašęs daug ne tik mokslinių matematinių straipsnių, bet ir mokslo populiarinimo straipsnių, kurie yra aktualūs ir dabar. Jeigu paimsite jo paskutines knygas, kurios yra išleistos kaip straipsniai, tai jie visi yra apie Lietuvą, apie tai, kaip Lietuva atrodys Europos Sąjungoje, kaip reikia Lietuvai tvarkytis, kaip reikia Lietuvą valdyti ir kitus dalykus.

Baigiant leiskite pacituoti porą jo citatų, kurios vienaip ar kitaip apibūdina jį kaip žmogų, dalinai jo pasaulį, nors jo pasaulis nuėjo su juo. Tą, ką mes kalbame, yra tik biografiją. Visuomet yra du pasauliai: tas oficialus ir tas žmogiškas, nesuvoktas ir neišgirstas. Iš tų frazių galima suvokti jo vidinio pasaulio tam tikrus mažus epizodus. Pirma. Kuklumą ir meilę jis apibrėžia ir kalbėdamas apie signatarų vaidmenį ir vietą. Jis sakė: „Nesutinku, kad signatarai yra kažkuo nusipelnę (nors ir pats buvo signataras). Jei ir nusipelnę, tai atpildą už nuopelnus yra gavę seniai, nes ėjimas į Kovo 11-ąją ištisai buvo šventė į kurią tauta nešė mus ant rankų apipylusi gėlėmis. Dabar už tai kiekvienas turėtume kaip sugebėdamas atitarnauti jai visus mums likimo skirtus metus.“ Esmė yra labai paprasta. Iš tikrųjų tai buvo šventė ir pareiga, o ne dovana kokia tai. Ir dar vienas apie darbą Aukščiausiojoje Taryboje, už tai, kad jis čia atliko didelį vaidmenį. Tas laikotarpis buvo ypač sunkus ir sudėtingas. Jis rašė: „Buvo šventiškai džiaugsmingų dienų ir po Kovo 11-osios, bet nieko  nuostabaus, kad visumoje realybė nešė daugiau rūpesčių ir erzelionei pasitenkinimo. Atkuriamajame Seime į neviltį kartais varydavo atviras mokslo ir proto argumentų ignoravimas arba dar blogiau – šmeižtas vietoj kontraargumentų. Toks lietuviškas gyvenimas, bet tikiuosi (jis vis tiek buvo optimistas), kad mums nereikės klajoti po dykumą visus keturiasdešimt metų kaip žydams norint išsivaduoti iš praeities vergijos. Tikriausia ir gerovė ateis visiems greičiau.“ Tai yra jo iš tikrųjų pranašingi ir geri žodžiai.

Tuo ir baigsiu kalbą, tai trumpa, ne visiškai nuosekli kalba, bet ji pasakyta iš meilės ir, aš manau, kad E. Vilkas iš tikrųjų buvo, yra ir bus mūsų Lietuvos politikos ir mūsų lietuvių pasididžiavimas. Labai ačiū.“

*********

E. Vilkas gimė 1935 m. spalio 3 d. Gargžduose, Petronėlės Vilkienės (Lukauskaitės) ir Jono Vilko šeimoje. Mokėsi Gargždų progimnazijoje, Klaipėdos pedagoginėje mokykloje. Studijavo Vilniaus universitete. Pasirinkęs mokslininko kelią dirbo akademinį darbą Fizikos ir matematikos, Ekonomikos institute, Vilniaus universitete. Ėjo vadovaujančias pareigas Lietuvos mokslų akademijoje.

Akademiko E.Vilko mokslininko, profesionalo kompetencijos ir žinios buvo reikšmingos tiek lemtingais 1988–1992 metais (SSRS liaudies deputatų suvažiavimo delegatas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys), tiek kuriant mūsų valstybės ekonominius pagrindus vėlesniais metais. Eduardas Vilkas taip pat vadovavo Privatizavimo komisijai, buvo Lietuvos mokslo ir technologijų baltosios knygos, Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos (2002 m.), Lietuvos ekonomikos plėtros iki 2020 m. ilgalaikės strategijos (2007 m.) sudarytojų komisijos narys.

E. Vilkas aktyviai dalyvavo Lietuvos mokslo, švietimo gyvenime: buvo Aukštojo mokslo tarybos prie Švietimo ir mokslo ministerijos, Kauno technologijos universiteto tarybos narys, Žinių ekonomikos forumo tarybos pirmasis pavaduotojas, Lisabonos strategijos įgyvendinimo makroekonominės grupės pirmininkas. 2002–2007 m. bendradarbiavo „Veido“ žurnale, kuriame turėjo savaitinę komentarų skiltį.

Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000 m.), LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi (2007 m.). Gargždų miesto garbės pilietis (2005 m.).

Vida Nacickaitė (tel. 2396203)

Ryšių su visuomene skyrius