2010 m. spalio 19 d. pranešimas VIR

(iš Seimo rytinio posėdžio)

„Šiandien šioje salėje yra ne vienas žmogus tapęs tiesioginiu Helsinkio proceso ir jo Europai atneštos kaitos liudytoju, galintis atskleisti savo asmeninę patirtį, nupasakoti subtilias vadovėliuose dažnai nutylėtas detales.

Nors Helsinkio procesui vos ketvirta dešimtis metų , aš šioje tribūnoje stoviu jau ne kaip gyvas istorijos liudytojas, bet kaip žmogus, kuriam šie istoriniai įvykiai nulėmė dabartį ir ateitį. Ir man tai svarbu, gal kiek kitaip nei įvykių liudytojams, bet tikrai ne mažiau.

Helsinkio procesas man yra nuosekli ir ilgai siekta žmogaus teisių pergalė, dar vienas įrodymais kaip vertybių laikymasis, nepaisantis spaudimo ir noro jas interpretuoti savaip ar iškreipti, sukėlė triumfą Europoje.

Tarptautiniams susitarimams įvykti mes galime rasti begalę priežasčių – vienos jų pragmatinės, atspindinčios laiko dvasią, kitos vertybinės, siekiančios ilgalaikės kaitos. Helsinkio procesas, prasidėjęs susiskaldžiusioje Europoje, kiekvienai prie derybų stalo sėdusiai šaliai turėjo skirtingas prasmes, kiekviena iš jų turėjo skirtingą požiūrį į Europą bei Europos žmonių ateitį. Net ir šiandien universaliai suvokiamos žmogaus teisės turėjo atskiras interpretacijas, o dar svarbiau norą iš viso apie jas kalbėti.

Proceso pradžią skirtingai vertino ir okupuotų tautų atstovai, tarp jų buvo ir nerimo, kad Europoje nusistovės status quo situacija ir vilties, kad laisvas tautų apsisprendimas, okupacijos nepripažinimas bei žmogaus teisių viršenybė nugalės.

Šiandien žvelgiant iš laiko perspektyvos, mes galime įvertinti ne tik proceso pradžią, bet ir jo esmę. Šiandien mes galime džiaugtis nuosekliai diegtų, saugotų ir puoselėtų vertybių pergale.

Jei aštuntajame dešimtmetyje vos pasirašius Europos saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos baigiamąjį aktą buvo galima nujausti kompromisą tarp rytų ir vakarų, pastariesiems pripažįstant pokarinių sienų neliečiamumą bei teritorinį vientisumą, šiandien žvelgdami į praeitį matome koks stiprus buvo į Helsinkyje pasirašytą baigiamąjį aktą įtrauktų žmogaus teises ir laisves saugančių normų poveikis.

Aštuntajame dešimtmetyje pradėti laužyti žmogaus teisių temos tabu pokalbiuose tarp rytų ir vakarų valstybių, bet skirtingos interpretacijos dar ir devintojo dešimtmečio pradžioje trukdė valstybėms pasiekti detalesnius susitarimus Helsinkio procese. Todėl tikiu, kad stipriausiais proceso ledlaužiais bei varomąja jėga tapo piliečiai, kurie nepaisė valstybinių interpretacijų, siekdami laisvės ir žmogaus teisių apsaugos. Viena po kitos kūrėsi Helsinkio grupės, siekiančios informuoti pasaulio visuomenę apie susitarimų pažeidimus.

Kaip ir minėjau kalbos pradžioje, nesu nei istorikas, nei gyvas įvykių liudytojas – esu pilietis, kuris šiandien gali padėkoti drąsiems žmogaus teisių puoselėtojams, įrodžiusiems, jog individualių teisių reikšmė gali būti didesnė nei valstybių noras išlaikyti priespaudą.

Nors šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje Helsinkio procesas išsaugo savo prasmę. Nuoseklus, bekompromisis žmogaus teisių saugojimas ir skleidimas tai tos vertybės, kurios negali būti pamirštos nepaisant ekonominių negandų ar paprasčiausios laiko stokos.

Savo kalboje paliečiau vos vieną Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos tikslų – žmogaus teises ir laisves. Tas žmogiškasis matmuo tai gija, kuri susieja Lietuvą su organizacija istoriniais ryšiais.

Tikiu, kad Lietuvai tekusi garbė pirmininkauti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai ateinančiais metais bus ne tik iššūkis mūsų valstybei, bet ir unikali proga dar kartą prabilti apie vertybes, kurios yra įtvirtintos Europos saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijos baigiamajame akte bei prisidėti prie demokratiškos, saugios ir klestinčios erdvės kūrimo.“

Ryšių su visuomene skyrius (2396203)