„Gerbiamoji Seimo Pirmininke, gerbiamasis Parlamentinės asamblėjos Prezidente, gerbiamieji svečiai, kolegos! Malonu, gerbiamasis Prezidente, kad lankotės Vilniuje, kai minime Helsinkio baigiamojo akto trisdešimtpenkmetį bei Paryžiaus chartijos dvidešimtmetį. Šias svarbias datas gruodžio mėnesį paminėsime ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos valstybių vadovų susitikime Astanoje.

Paryžiaus chartijos preambulėje sakoma, kad Helsinkio akto idėjos gyvybingumą lėmė įvairių valstybių žmonių drąsa. Aš norėčiau šiandien prisiminti ir padėkoti, ką jau padarė ir gerbiamasis arkivyskupas, tiems drąsiems tautiečiams, kurie 1976 m. lapkritį įkūrė Helsinkio susitarimo vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę, pirmiausia jau anapilin iškeliavusiems kunigui Karoliui Garuckui bei pedagogei Onai Lukauskaitei-Poškienei ir dar tarp mūsų esantiems ir aktyviai veikiantiems – tai Viktorui Petkui, poetui Tomui Venclovai, fizikos mokslų daktarui Eitanui Finkelšteinui bei, žinoma, visiems kitiems, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusiems prie šios grupės veiklos.

Šios grupės veikla buvo labai reikalinga, ugdant pilietinę visuomenę mūsų valstybėje, rodant pavyzdį, kad ne visus galima nutildyti, ne visus galima įbauginti. Ir čia neradau nieko, gerbiamieji kolegos, tinkamesnio, kaip pakartoti tai, ką sakiau prieš penkerius metus per Helsinkio grupės trisdešimtmečio minėjimą, pakartoti tokius nemarius XX amžius filosofės Hanos Arent teiginius, pirmiausia, kad tiesa ir faktai egzistuoja nepriklausomai nuo pritarimo jiems ar jų neigimo. Tačiau ji akcentavo, kad tiesa egzistuoja tiek, kiek apie ją kalbama. Taigi tiesa priklauso nuo liudytojų ir nuo jų liudijimų. Štai čia, mano nuomone, ir yra didžiausia Lietuvos Helsinkio grupės nuveiktų darbų reikšmė.

Valstybėje pasibaigus ginkluotam pasipriešinimui, grupės nariai ir jos rėmėjai pradėjo viešą tiesos sakymą Lietuvoje ir apie Lietuvą pasaulyje. Jie buvo pirmieji, ėmę sakyti tai, kas yra ir kas vyksta sovietiniame Lietuvos lageryje. Svarbiausia, kad tai buvo ne anoniminiai atsišaukimai iš pogrindžio. Po kiekvienu tokiu liudijimu buvo vardas, pavardė, kartais adresas ir profesija. Tam tuo metu reikėjo tvirto tikėjimo tuo, kas buvo daroma, ir didelės drąsos. Ačiū Dievui, kad tos moterys ir tie vyrai tos drąsos turėjo su kaupu, todėl dar kartą lenkiu galvą prieš juos.

O kalbant plačiau, tai Helsinkio baigiamasis aktas ir vėlesnė Paryžiaus chartija yra tie du reikšmingi dokumentai, tapę vertybiniu orientyru daugeliui Europos valstybių. Pirmiausia Helsinkio pasitarimo baigiamasis aktas įtvirtino visa apimančio saugumo sampratą, kurioje kartu šalia karinio saugumo, ekonominio ir gamtosauginio dėmens buvo pabrėžta pagarba žmogaus teisėms ir pamatinėms laisvėms. Žmogaus teisių pagarbos principas lėmė nuoseklų ir vis didėjantį dėmesį žodžio, įsitikinimų ir religijos laisvėms, o tai savo ruožtu skatino Rytų ir Vidurio Europos valstybių laisvės kelią.

Gerbiamieji, naudodamasis šia proga, norėčiau padėkoti Lietuvos Respublikos Seimui, kuris šiais metais Seimo rezoliucija įtvirtino Lietuvos pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai kaip nacionalinį mūsų valstybės uždavinį. Sėkmingam pirmininkavimui yra būtinas tęstinumas, nuoseklus ankstesnių įsipareigojimų įgyvendinimas. Lietuva, kaip būsima organizacijos pirmininkė, pirmiausia, žinoma, paveldės ilgalaikę organizacijos darbotvarkę. Ir tik nuo visos organizacijos bendruomenės, t. y. valstybių narių, Parlamentinės Asamblėjos, ESBO institucijų bei kiekvieno iš mūsų pastangų priklausys, kiek iš užsibrėžtų tikslų pavyks įgyvendinti kitais metais. Taigi gruodžio mėnesį vyksiančiame Senos vadovų susitikime laukiame patvirtinant, kad remiantis Helsinkio akte, Paryžiaus chartijoje ir kituose ESBO įsipareigojimuose įtvirtintais principais ir toliau bus kuriama tokia saugumo bendruomenė, kurioje jėgos naudojimas nebus įmanomas.

Kontinentas be įtakos zonų – tai ne vienadienis, reikalaujantis nuolatinio politinio dialogo ir valstybių bendradarbiavimo klausimas. Tarp būsimų Lietuvos pirmininkavimo prioritetų yra sprendimų dėl besitęsiančių konfliktų Moldovoje, Pietų Kaukaze paieška, dėmesys spaudos laisvei bei žurnalistų saugumui. Kartu su Europos Sąjunga, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, Rusija, Vidurinės Azijos valstybėmis ir kitomis narėmis skatinsime regioninį ir tarpregioninį bendradarbiavimą konkrečiose srityse, ypač kovojant su narkotikų kontrabanda, prekyba žmonėmis, radikalizmu. Taigi sėkmingos mūsų visų pastangos galėtų lemti ir Vidurinės Azijos, o ir viso ESBO regiono bei mūsų visų saugumą. Vertiname Parlamentinės Asamblėjos pastangas ir ilgametį indėlį į vertybinio ESBO valstybių pamato stiprinimą.

Rinkimai kaip viena iš pagrindinių laisvių buvo ir bus ypatingo ESBO dėmesio objektas. Tad mes tikimės, kad Parlamentinė Asamblėja kartu su demokratijos ir žmogaus teisių institucija nuosekliai vadovausis 1997 metų bendradarbiavimo susitarimu ir užtikrins bendrą ir kokybišką rinkimų stebėjimo procesą, kuriame daugelis iš jūsų esate dalyvavę, ir aš tikiu, dalyvausite ateityje, nes vien kitais metais šioje Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos erdvėje įvyks ar ne dvidešimt vieneri rinkimai.

Norėtųsi, kad 2011 metų Lietuvos ir ESBO Parlamentinės Asamblėjos darbų kalendorius būtų pažymėtas bendromis idėjomis, projektais ir sprendimais, nes Parlamentinė Asamblėja visada buvo pažangių politinių idėjų laboratorija. Praėjusių metų sesija Vilniuje buvo puikus tokio bendradarbiavimo pavyzdys.

Kolegos, baigdamas norėčiau mums visiems palinkėti, kad Helsinkio dekalogo ir Paryžiaus chartijos dvasia, įkvėpusi ne vieną laisvės siekusią tautą, padrąsinusi novatoriškas idėjas, ir toliau būtų mums imperatyvu, padedančiu įveikti naujus iššūkius, naujas grėsmes bei vertybiniu pamatu tęsiant naują demokratijos taikos ir vienybės Europoje erą. Ačiū jums.“