2010 m. lapkričio 23 d. pranešimas VIR

(iš plenarinio posėdžio)

 

RYTINIS POSĖDIS

 

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė rytiniame posėdyje Seimą informavo apie Europos Komisijos pateiktus siūlymus Europos Parlamentui ir Tarybai, kurie susiję su griežtesne fiskalinės ir makroekonominės politikos priežiūra tiek eurozonoje, tiek ir visoje ES. Pateiktais pasiūlymais siūloma priimti teisės aktų projektus, griežtinančius biudžeto situacijos priežiūrą ir stiprinančius ekonominės politikos priežiūrą ir koordinavimą, užtikrinančius makroekonominio disbalanso prevenciją, šio disbalanso pašalinimą, veiksmingą biudžeto priežiūros vykdymą bei numatančius griežtas sankcijas už fiskalinius nusižengimus. Finansų ministrė taip pat pristatė Lietuvos makroekonominę padėtį Europos Sąjungoje griežtinamos finansų priežiūros bei numatomų sankcijų sąlygomis.

 

Finansų ministrės I. Šimonytės kalba Seime:

„Gerbiama Seimo Pirmininke, gerbiami Seimo nariai

Biudžeto ir finansų komiteto iniciatyva norėčiau Jums pristatyti daugybę iniciatyvų, kurias Europos Komisija yra pateikusi svarstyti ES Tarybai ir Parlamentui ir kurios susijusios su griežtesne fiskalinės ir makroekonominės politikos priežiūra tiek eurozonoje, tiek ir visoje ES. Šis savaitgalis dokumentuose nagrinėjamiems klausimams suteikė naujo konteksto, kadangi po tam tikrų debatų ir dvejonių tarptautinės finansinės paramos į ES ir TVF kreipėsi Airija, dar sykį paryškindama kainą, kurią šalys turi mokėti už neapdairią fiskalinę politiką ar makroekonominės politikos klaidas.

Europos Komisijos pateikti teisės aktų projektai atliepia problemas ir klausimus, kuriuos nagrinėjo ES prezidento Hermano van Rompuy vadovauta speciali darbo grupė. Šią darbo grupę ES Vadovų Taryba sukūrė siekdama atliepti pavasarį įsiplieskusias spekuliacijas apie euro zonos problemas, nors problemos neapsiriboja vien eurozona. Kaip ir visos, taip ir šios spekuliacijos nebuvo be pagrindo – tuomet su didelėmis problemomis susidūrė Graikija, jos paveikė ir kitas ES valstybes. Tad darbo grupė turėjo pateikti siūlymus dėl visos ES ekonominio valdymo pagerinimo

Pirmiausia buvo konstatuota, kad Stabilumo ir augimo paktas ir jį įgyvendinantys teisės aktai stokoja kai kurių elementų ir akcentų, o fiskalinės priežiūros procesą reikėtų suskirstyti į aiškias prevencinę ir korekcinę dalis.

Prevencinės dalies užduotis būtų iš anksto signalizuoti šaliai narei viešųjų finansų problemas. Prevencinėje dalyje, kaip ir šiuo metu, pagrindinį vaidmenį vaidintų, Stabilumo/konvergencijos programos, kurių pateikimo ir svarstymo procedūras siūloma pakeisti tam, kad šalys narės iš Europos Komisijos ir Tarybos gautų aktualią nuomonę apie vykdomą ir planuojamą fiskalinę politiką.

Šiuo metu Konvergencijos programą teikiame metų pabaigoje, iš esmės jau patvirtinus ateinančiųjų metų biudžetą ar turint ribotas galimybes jį keisti. Pagal pakeistą tvarką programos būtų teikiamos Komisijai ne metų gale, o balandžio mėnesį. Lietuvos atveju tai reikštų pakankamai ankstyvą kitų metų biudžeto rengimo stadiją. Tai reiškia, kad Tarybos išvadą dėl kitų metų biudžeto projekto Seimas turėtų dar iki to projekto svarstymo pradžios, o ne post factum, kaip yra šiuo metu, kai galimybės atsižvelgti į išvadą yra iš tiesų ribotos, o per laikotarpį nuo paskutinės išvados pateikimo iki kitų metų biudžeto svarstymo pasaulis gali apsiversti aukštyn kojom, kaip tai atsitiko 2008-aisiais, kai paskutinė Tarybos rekomendacija, paskelbta 2008 m. kovą, nebeturėjo nieko bendra su 2008 m. rudens situacija ir kylančiais iššūkiais.

Pažymiu, kad ankstesnis Stabilumo/konvergencijos programos pateikimo terminas niekaip neribos nacionalinių parlamentų galių tvirtinant šalių biudžetus. Priešingai, Taryba pateiks aktualią išvadą, kurią nacionaliniai parlamentai turės galimybę įvertinti ne post factum, o iš anksto.

Teikiami teisės aktai taip pat gerokai aiškiau apibrėš kas laikytina apdairia fiskaline politika, kurią privalo vykdyti šalys narės, kadangi krizė išryškino vieną labai aiškią tiesą – daugelio valstybių narių, įskaitant ir Lietuvos, biudžeto būklė prieš krizę tik tariamai buvo tvirta, nes slėpė didelę priklausomybę nuo neplanuotų ciklinių pajamų. Šias pajamas skyrus nuolatinėms išlaidoms finansuoti, kai dėl krizės pajamos labai sumažėjo staiga labai padidėjo viešųjų finansų deficitas. Tą labai gerai žinome ir iš savo patirties.

Taigi, apdairią fiskalinę politiką apibrėžia tokie parametrai:

- išlaidų augimo tempas: jeigu šalis yra pasiekusi savo vidutinio laikotarpio tikslą tuomet išlaidos gali didėti tiek, kiek vidutiniu laikotarpiu didėja BVP, o jeigu šalis dar nėra to pasiekusi – žymiai mažiau nei didėja BVP. Primenu, kad vidutinio laikotarpio tikslas yra viešųjų finansų balanso rodiklis (perteklius arba artimas subalansuotam), kurį reikia pasiekti tam, kad skola stabilizuotųsi ir imtų tvariai mažėti, įvertinant ir visuomenės senėjimo keliamas pasekmes viešiesiems finansams;

- kitais atvejais išlaidų augimas galės būti pateisinamas tik tuo atveju, jeigu analogiškai yra didinamos biudžetų pajamos. Atitinkamai pajamų mažinimai turės būti kompensuojami išlaidų mažinimo priemonėmis.

Vertinant konkrečius šalių rodiklius bus atsižvelgiama į tokius svarbius veiksnius kaip vykdomos struktūrinės reformos, ypač pensijų reformos, taip pat tokias aplinkybes kaip didelis ekonomikos nuosmukis – nuokrypiai nuo apdairios fiskalinės politikos normatyvų tokiais atvejais galės būti pateisinami.

Korekcinėje Stabilumo ir augimo pakto įgyvendinimo dalyje siūloma daugiau dėmesio skirti valstybės skolai – nors ES sutartys kalba ne tik apie deficitą, bet ir apie valstybės skolą, kuri negali viršyti 60 procentų BVP, šiam rodikliui iki šiol buvo skiriamas nepakankamas dėmesys, daugiau koncentruojantis į deficito kriterijų, kaip paprastesnį. Tačiau tai pasirodė klaidinga strategija, kadangi būtent skola pasirodė daugelio valstybių Achilo kulnu. Atsižvelgiant į tai siūloma skolos kriterijų padaryti ne mažiau reikšmingu nei deficito ir tuo atveju, jeigu skola viršija 60 procentų ir nemažėja pakankamai sparčiai, šaliai bus taikoma perviršinio deficito procedūra, nebent tai vyksta dėl veiksmų kurių šalis negali kontroliuoti.

Viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurių Stabilumo ir augimo paktas laikytas „bedančiu“ yra ta, kad jis stokoja sankcijų, kurios galėtų realiai paskatinti valstybes nares imtis veiksmų taisyti fiskalinės politikos trūkumus. Vienas pagrindinių reikalavimų, kuriuos kėlė šioms nuostatoms van Rompuy darbo grupės nariai yra ta, kad sankcijos būtų proporcingos, taikomos laikantis vienodų principų ir netapti gulinčiojo mušimu.

Šiame etape, atsižvelgiant į tai, kad teisiniams sprendimams dėl drausmės būtina suteikti kredibilumo, tačiau ES sutartys numato galimybę taikyti sankcijas tik euro zonai, yra siūlomas sankcijų paketas eurozonai, kurio logika yra pereiti nuo perspėjimo (tai reiškia 0,2 proc. BVP indėlį su palūkanomis, kuris grąžinamas situaciją ištaisius) iki baudos, kai ši suma išieškoma, jeigu nedaroma nieko.

Lietuvai, kaip nedalyvaujančiai eurozonoje šie siūlymai kol kas nėra tiesiogiai aktualūs, tačiau būtina nepamiršti, kad Sanglaudos fondų suspendavimo nuostata, nors niekada nepritaikyta, nėra ir panaikinta. Taip pat norėčiau pažymėti, kad yra beveik neabejojama, jog svarstant 2014-2020 metų ES finansinę perspektyvą ir konkrečių politikų priemones išlaidų finansavimo dokumentuose atsiras „sąlyginumo nuostata“ , t.y. bus numatyta, kad atitinkamos dalies ES biudžeto lėšų gali nesitikėti šalys, kurios nesilaiko fiskalinės drausmės, kadangi šalys donorės tikrai nenorės finansuoti neatsakingųjų išlaidavimo. Politiniu lygiu, kol nėra teisės aktų projektų, labai aiškiai pabrėžta vienodo traktavimo ir proporcingumo nuostata, tačiau tikėtis „išsisukti“ nuo sankcijų vien dėl nedalyvavimo eurozonoje nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į tai, kad nūdienos valstybių narių problemas sukėlė ne vien ir ne tik fiskalinės politikos trūkumai, bet ir makroekonominiai disbalansai, kartu siūloma įdiegti ir makroekonominių disbalansų prevencijos ir korekcijos mechanizmus.

Prevencinėje dalyje visų ES valstybių narių makroekonominiai rodikliai, kurių sąrašą nustatys Komisija, bus vertinami  atsižvelgiant į tam tikrus pamatinius rodiklius. Tai nebus matematinis vertinimas, kadangi skirtingose šalyse tas pats rodiklis gali reikšti visai skirtingus dalykus – štai sparčios konvergencijos valstybėje narėje ESD gali nebūti didelė problema, jeigu deficitas susidaro dėl investicinių prekių importo, tačiau išsivysčiusioje šalyje, kurioje juntamos senėjimo pasekmės tai gali reikšti visai ką kita.

Tuo atveju, kai atskirų rodiklių disbalansai bus laikomi perviršiniais, valstybei bus pateiktos rekomendacijos situacijai ištaisyti, jeigu šalis nesiims jokių priemonių du kartus nustačius terminą, šaliai bus taikoma 0,1 proc. BVP bauda. Baudos bus taikomos tik euro zonos valstybėms narėms  atsižvelgiant į tai, kad tokį mechanizmą leidžia įdiegti ES sutartys ir į tai, kad pinigų sąjungoje vienos valstybės disbalansai gali būti pražūtingi kitų valstybių, dalyvaujančių pinigų sąjungoje situacijai.

Kaip matote iš pateiktos informacijos, ES lygiu vyrauja nusiteikimas gerinti fiskalinės ir makroekonominės politikos kokybę ir priežiūrą. Dar daugiau, kalbama ir apie „krizių išsprendimo mechanizmą“, kurio konkretus dizainas paliktas ateičiai ir užuominos apie kurį reiškia, kad kažkam tiesiog nebesinori mokėti už kitų neatsakingumą, nes tai kelia vidinių politinių problemų. Todėl net jeigu Lietuvai planuojamos sankcijos artimiausiu metu ir sunkiai galėtų būti pritaikomos (išskyrus jau minėtą Sanglaudos fondų suspendavimo galimybę), tai ne priežastis galvoti, jog visa tai mūsų neliečia. Europos Komisijos siūlymo teisės aktų dvasia atitinka Finansų ministerijos planuojamos teikti biudžeto rengimo ir vykdymo reformos, kurią trumpai pristačiau Seimui šių metų pavasario sesijoje ir kurią įgyvendinančius teisės aktus planuojame pateikti pavasario sesijai, esmę.

Lietuva, deja,  yra puikus pavyzdys, kai krizė atskleidė tai, ką maskavo iki krizės vykusio bumo pudra. To pasekmė – gana sparčiai auganti valstybės skola, kurios stabilizavimas yra visų mūsų pagrindinis uždavinys. Ir net jeigu šiandien atrodo, kad iki 60 procentų BVP skolos mums dar yra kur skolintis, prisiminus mūsų ekonomikos dydį ir perskirstymo mąstą turime suprasti, kad mums būtina apsistoti ties mažesnėmis aukštumomis.

Todėl Europos Komisijos siūlomos priemonės, net ir be tiesioginių sankcijų, yra puikios gairės tolesniam fiskalinės politikos vykdymui ir makroekonominių disbalansų stebėjimui.

Buvimas už eurozonos ribų reiškia ne tik tai, kad mums nebus pritaikytos sankcijos už fiskalinės ar makroekonominės politikos klaidas, ne tik tai, kad mums nereikės dalyvauti Europos finansinio stabilumo mechanizmo finansavime, bet ir tai, kad už mūsų pečių nėra Europos centrinio banko. Daugumą kasdienybės iššūkių privalome išspręsti patys, nors sunkumų atveju ir galime tikėtis tarptautinės paramos kaip ES ir TVF nariai.

Tegul sankcijų mums  kol kas nepritaikys ES, tačiau žiauriausias arbitras šiame procese yra investuotojai, kurių noras skolinti valstybei priimtina kaina tiesiogiai priklauso nuo tikėjimo, kad valstybė supranta, kokios iššūkiai jai kyla ir kaip juos išspręsti. Bet kokie blaškymaisi ir bandymai gudrauti galiausiai reiškia tik viena – didesnes palūkanas (skolos aptarnavimo išlaidas) mokesčių mokėtojams. To būtina išvengti.

Airijos pavyzdys rodo, kad tas, kas tiki, jog situacija finansų rinkose yra stabili ir prognozuojama – klysta. Lietuvos pasiekimai mažinant biudžeto deficitą ir stabilizuojant valstybės finansus pripažįstami tarptautiniu mastu ir tas pripažinimas įvertinamas ne kokiu nors medaliu, kuriuo kas nors galėtų pasipuikuoti, o stabiliai mažėjančiomis palūkanų normomis kurias mokame už kiekvieną paskesnį sandorį. Tą būtina vertinti.

Atsižvelgdama į tai, kad Seimas numato imtis biudžeto svarstymo, ir į tai kas pasakyta aukščiau, tikiu, kad tarptautiniu mastų vykstantys procesai ir problemos, o ne lokalūs interesai, taps pagrindiniu orientyru apsisprendžiant dėl 2011-ųjų metų viešųjų finansų tikslų“.

 

Rimas Rudaitis,

Ryšių su visuomene skyrius (tel. 239 6132)