2010 m. lapkričio 30 d. pranešimas VIR

(iš Seimo rytinio posėdžio)

Šiandien Seime paminėtos kalbininko, bendrinės lietuvių kalbos gramatikos kūrėjo Jono Jablonskio 150-osios gimimo metinės. Šia proga Seimo parodų galerijoje atverta jo atminimui skirta paroda „Kalboje tauta pasisako, kas esanti, ko verta“. Seimo rytiniame posėdyje apie kalbininką ir valstybės veikėją, jo nuopelnus mūsų tautai, kultūrai, mokslui kalbėjo Seimo Pirmininkė Irena Degutienė ir Seimo narys filologijos daktaras Arvydas Vidžiūnas.

Parlamento vadovė I. Degutienė, ragindama deramai įvertinti J. Jablonskio darbus, sakė: „Man visada šiek tiek apmaudu, kai J. Jablonskiui skiriama garbinga vieta gramatikos istorijoje ir tarsi viskas tuo baigiasi. Bet, gerbiamieji, pamąstykime, ką reiškia mūsų tautai ir juo labiau valstybei, XX amžiaus pradžioje praktiškai iš naujo kuriančiai savąjį identitetą, turėti norminę kalbą. Jeigu pritartume klasikinei sampratai, kad tautą kuria ir įtvirtina bendra žemė, bendros tradicijos ir bendra kalba, tai kaip tik pastarasis veiksnys buvo bene labiausiai pažeidžiamas. Po daugiau nei 100 metų carinės Rusijos vykdytos rusinimo politikos, o prieš tai šimtmečius vykdyto lenkinimo, Lietuva tik per savo pasišventėlius, per knygnešius ir daraktorių mokyklas išsaugojo savo šaknis ir ėmėsi kurti bendrinę kalbą, kuri greitai tapo viešojo gyvenimo dalimi, ir tas tarsi skiepas medyje natūraliai prigijo spaudoje, švietime, valstybės reikaluose ar ūkio tvarkyme. Todėl dar kartą sakau, neteisingas ir labai siauras būtų požiūris palikti J. Jablonskio darbus tik kalbos mokslui, kalbos istorijai. Visi jo raštai ir bendrinės kalbos kūrimas, visos teorinės formuluotės pagrįstos gyva tautos atmintimi, perteikta tautosakos ir gyvu žodžiu, atsineštu iš valstiečio buities, iš studento, iš šalia esančio žmogaus. Tokie dalykai liudija puikią gramatinę, kalbinę klausą, bet kartu ir itin atidžią tautinę klausą, dvasinę klausą. Mokėkime deramai įvertinti šio žmogaus darbus, mokėkime deramai įsižiūrėti į šios asmenybės dvasią, savo dydžiu ir svarba prilygstančia V. Kudirkos, J. Basanavičiaus ir kitų didžių Lietuvos kūrėjų dvasiai“.

Jonas Jablonskis (slapyvardis Rygiškių Jonas) – pirmasis bendrinės kalbos sintaksės, terminologijos ir apskritai rašomosios kalbos teoretikas, jos mokslo kūrėjas. Visų Jablonskio kalbos mokslo darbų apibendrinimas buvo jo 1922 m. ,,Lietuvių kalbos gramatika“.

Jonas Jablonskis kilęs iš vakarų aukštaičių pietiečių Kubilėlių kaimo, netoli Kudirkos Naumiesčio. 1881 m. aukso medaliu baigęs Marijampolės gimnaziją (dabar – Rygiškių Jono gimnazija), įstojo į Maskvos universitetą, kur studijavo klasikinę filologiją. Baigęs universitetą, Jablonskis pasirenka lietuvių kalbos mokytojo kelią. Pirmoji darbo vieta buvo Mintaujos gimnazija Latvijoje. Tačiau dažnas Jablonskio lankymasis Lietuvoje nepatiko carinei valdžiai ir jį iškėlė į Taliną, po to ištrėmė į Pskovą. Vėliau dirbo vertėju ir redaktoriumi Vilniuje ir Panevėžyje, mokytojavo Breste, Gardine, Veliže. Voroneže mokė lietuvių pabėgėlių vaikus ten įsisteigusiose lietuviškose gimnazijose. Po perversmo Rusijoje, 1918 m. vasarą, Jablonskis grįžo į Lietuvą. Pradžioje gyveno ir dirbo Vilniuje, vėliau, Lenkijai užgrobus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1922 m. įkūrus universitetą, buvo išrinktas lietuvių kalbos profesoriumi ir, kol leido jėgos, dėstė universitete. 1928 m. gegužės 15 d. buvo apdovanotas LDK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Mirė 1930 m. vasario 23 d. Kauno karo ligoninėje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

J.Jablonskiui mirus, „Lietuvos aidas“ rašė: „Daug yra pas mus nusipelniusių vyrų tėvynei <...>. Visus juos mes turim gerbti ir sekti jų pavyzdį. Bet vis dėlto Kriaučiūnui-Rygiškių Jonui – Jablonskiui pridera ypatinga pagarba. Jis kovojo, jis statė mūsų kultūros, mūsų tautos kertinį akmenį – kalbą. Jis ne metus kitus, ne dešimts dvidešimts metų, bet visą savo gyvenimą paaukojo mūsų kalbai. Jis dirbo ne tarnybą eidamas, ne už pinigus, ne už ordinus ir ne dėl garbės“.

Vida Nacickaitė (tel. 2396203)

Ryšių su visuomene skyrius