2010 m. gruodžio 16 d. pranešimas VIR

 

Šiandien Seimas kartu su Nepriklausomybės Akto signatarų Birutės Nedzinskienės ir Petro Poškaus artimaisiais pagerbė jų atminimą gimimo metinių proga.

 

Pagerbus jų atminimą tylos minute, prisiminimais apie B.Nedzinskienę ir P.Poškų pasidalino taip pat Nepriklausomybės Akto signatarai Algimantas Norvilas ir Birutė Valionytė.

 

Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas, apžvelgdamas kolegės B.Nedzinskienės gyvenimo kelią, pabrėžė jos nuoširdumą ir paprastumą bendraujant: „Birutės nuoširdumas ir paprastumas bendraujant buvo nuginkluojantis. Tik labai didelės dvasinės švaros žmonės gali natūraliai ir paprastai bendrauti temomis: tėvynė, pareiga, laisvė, sąžinė, dora, meilė. Be skambių frazių, pozos ir patoso. Ir tuo pačiu, labai įtikinamai, iš širdies į širdį <…>. 1991 metų sausio 8 d. stojusi prieš tūžmingą, sukurstytą jedinstvenikų minią, privertė ją sustoti. Gležna moteris apgynė parlamentą. Tai truko apie 10 min. Jos galėjo būti lemiamos ne tik parlamentui, bet ir Lietuvos nepriklausomybei. Šiurpi akistata – akis į akį su minia, kai skilinėjo daužomi langai. Kai grįžo į salę, Birutę apspito didelis būrys, klausinėjo vienas per kitą: ką kalbėjai, ką sakei, ar bijojai? Ji sakė: „Nežinau“. Atsakė, kad pamačiusi kaip į rūmų vidų palikę postus bėga milicininkai, o tarp durų ir minios – tuščia, neturėjau laiko galvoti. Surikau: aš deputatė, jus suklaidino, jums bus gėda.“ Kalbėjo rusiškai, minia buvo rusakalbė. Šis jos poelgis labai tiksliai apibūdino asmenybę, pasiryžusią ant laisvės aukuro padėti viską“, – sakė A.Norvilas.

 

Pasak signataro, „Kai vienas kolega rugpjūčio pučo metu kilniausių tikslų vedamas pasiūlė moterims palikti Seimo rūmus, Birutė atsakė visų moterų vardu: „Nebijokite, rūmuose likusios moterys sugebės atlikti pareigą nė kiek ne blogiau už vyrus“. Birutė niekada nesididžiavo, nepozavo, nemėgdavo apie tai kalbėti. Kaip jau minėjau, ji niekada savęs neišskirdavo. B. Nedzinskienei tai atrodė natūralus poelgis, nemanė nuveikusi ką nors ypatingo. Matyt, taip pat mano ir mūsų valdžiusieji bei valdantieji. B.Nedzinskienė neapdovanota net Sausio 13-osios medaliu“.

 

B.Nedzinskienė daug prisidėjo steigiant Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą. „Pradėjo darbą Tremtinių sąjungos klubo steigimu ir ilgą laiką buvo klubo, o vėliau sąjungos motoras. Jos dėka užrašyti šimtai rezistentų ir tremtinių atsiminimų ir liudijimų. Iki pat mirties pasiaukojančiai rūpinosi ir globojo didžiulį būrį tremtinių, rezistentų ir jų palikuonių. Negailėjo savo laiko. Aplankydavo atokiausiai gyvenančius, mynė valdžios įstaigų slenksčius, temdavo valdžios žmonių skvernus ir kantrybę. Tik niekada nieko neprašė sau“, – pabrėžė Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Norvilas.

 

Apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro P.Poškaus veiklą, jo vertybių skalę kalbėjo Signatarų klubo prezidentė B. Valionytė. Pasak jos, „kalbėti apie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarą Petrą Poškų iš vienos pusės yra labai paprasta, iš kitos pusės labai sudėtinga todėl, kad šis dzūkas, gyvenimo nublokštas į Biržų kraštą vienoje vietoje, viename kolūkyje pirmininku išdirbo 35 metus. Tai patys brandžiausi jo darbo metai. Ir kalbėti apie šį žmogų ta prasme yra sudėtinga, nes viskas susivedė į kaimo žmonių, to kolūkio gyvenimą“.

 

Birutės Valionytės teigimu, „jis puikiai žinojo, kiek reikia pastangų ir kaip reikia pasiaukojamai siekti to, ką sumanei. Taip jį išmokė gyvenimas ir šių principų jis nuolat laikosi. Gal todėl taip anksti ir užgeso. Visą gyvenimą dirbęs aktyviai, išėjęs į užtarnautą poilsį jis pasijuto niekam nereikalingas.<…>Petras išėjo nepalikęs jokių materialių turtų, palikęs tik šiltus prisiminimus apie save, apie susitikimus su žmonėmis, apie begalinę meilę ir supratimą kaimo žmogaus padėtį ir visą gyvenimą paskyręs būtent Lietuvos kaimui“.

 

******

Birutė Nedzinskienė gimė 1955 m. gruodžio 4 d. Intos mieste (Komijos ATSR). 1979 metais baigė Vilniaus valstybinį universitetą, įgijo filologė profesiją specialybę. 1979-1989 m. dirbo Kauno valstybinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus Vitražo ir skulptūros galerijoje ekskursijų vadove, vyresniąja moksline bendradarbe. 1989-1990 m. - Lietuvos tremtinių sąjungos Literatūrinio istorinio skyriaus vedėja. Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno tarybos narė, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narė. Lietuvos tremtinių sąjungos tarybos narė, „Tremtinio“ redkolegijos narė. 1990-1992 m. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatė.Į Seimą išrinkta Panerio rinkiminėje apygardoje Nr.23 (Kauno miestas). Po mirties apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino medaliu (2005).

Buvo ištekėjusi, turi dukrą.

Mirė 1994 m. rugpjūčio 24 d. Palaidota Žemųjų Kaniūkų kapinėse Kaune.

 

Petras Poškus gimė 1935 m. gruodžio 15 d. Varėnos rajone, Perlojos miestelyje. 1978 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, žemės ūkio ekonomistas organizatorius. 955-1958 m. tarnavo tarybinėje armijoje. 1958 m. dirbo Širvintų rajono Pusnės kolūkio pirmininku; 1958 m. – Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkyje vyriausiuoju agronomu, nuo 1959 m. – šio kolūkio pirmininku. Lietuvos kultūros fondo Biržų rajono skyriaus narys. „Žalgirio“ savanoriškosios sporto draugijos Biržų rajono tarybos pirmininko pavaduotojas. 1990-1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. Priešlaikiniuose rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą 1992 m. Petras Poškus nedalyvavo, nors buvo nemažai rėmėjų, kurie skatino jį dalyvauti. 1992-2000 m. Lietuvos aludarių asociacijos prezidentas. 1995-2000 m. ėjo etatinio prezidento pareigas. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narys. „Ūkininko“ žurnalo redkolegijos narys. Biržų r. Butautų dvaro alaus muziejaus direktorius. Nuo 2000 m., jau pensininkas, gyveno Dvarčionių gyvenvietėje. Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000). Buvo vedęs, turi du sūnus ir dukrą. 2004 m. sausio 5 d. po sunkios ligos mirė. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

 

 

Vida Nacickaitė (tel. 2396203)

Ryšių su visuomene skyrius