2010 m. gruodžio 23 d. pranešimas VIR

(iš Seimo plenarinių posėdžių)

 

Seimas priėmė Vartojimo kredito įstatymą (projektas Nr.XIP-1315(3) ES), kuriuo nustato teisinį reguliavimą visų subjektų, kurie teikia vartojimo kreditus. Vartojimo kredito įstatymu siekiama įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, kuria numatoma reguliuoti vartojimo kreditus, kai jų dydžiai yra ne didesni kaip 75 tūkst. eurų, taip pat, jeigu teikiant tokį kreditą nėra įkeičiamas turtas. Už šį įstatymą balsavo  92 Seimo nariai, susilaikė 6.

 

Įstatymas nustato, kad teise verstis vartojimo kredito teikimo veikla galės tik juridiniai asmenys, kurie pateiks informaciją Vartotojų teisių apsaugos tarnybai (toliau – Tarnyba) ir bus įrašyti į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą. Prašymas Tarnybai turės būti pateiktas raštu. Asmuo bus įrašytas į viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą, jei atitiks šio įstatymo reikalavimus ir pateiks Tarnybai tai patvirtinančius dokumentus, išvardintus šiame įstatymo projekte. Akcentuojama, kad teisės verstis vartojimo kredito teikimo veikla neturi fiziniai asmenys.

 

Šiuo įstatymu griežtinamos vartojimo kreditavimo reklamos sąlygos. Vartojimo kredito sutarties reklamoje, kurioje nurodoma palūkanų norma arba bet kokios su vartojimo kreditu susijusios išlaidos, privalės būti aiškiai, glaustai ir pastebimai nurodyta ir ši informacija: fiksuotoji ir (arba) kintamoji vartojimo kredito palūkanų norma ir informacija apie išlaidas, įtrauktas į bendrą vartojimo kredito kainą; bendra vartojimo kredito suma; bendros vartojimo kredito kainos metinė norma; jei taikoma, vartojimo kredito sutarties trukmė ir vartojimo kredito grąžinimo terminas (jeigu jie nesutampa); prekių ar paslaugų kaina ir bet kokio išankstinio mokėjimo suma, jeigu vartojimo kreditas suteikiamas atidedant mokėjimą už konkrečias prekes ar paslaugas.

 

Įstatyme taip pat numatyta pareigą suteikti maksimalią informaciją, per protingą terminą, pakankamą susipažinti su pateikta informacija tam, kad kredito gavėjas galėtų atsakingai priimti sprendimus, palyginti visas galimybes ir pasirinkti jam tinkamą vartojimo kredito rūšį. Įstatyme taip pat įtvirtinta kredito davėjų pareigą atsakingai įvertinti kredito gavėjo mokumą.

 

Įstatyme įtvirtinta labai svarbi kredito gavėjui teisė grąžinti gautus vartojimo kreditus, atsisakant sutarčių anksčiau laiko, t.y. kredito gavėjai įgyja teisę per 14 dienų nuo sutarties sudarymo dienos be rimtesnių pasekmių nutraukti vartojimo kredito sutartį tik grąžindami gautą kreditą ir per tą laikotarpį apskaičiuotas palūkanas už tą kreditą.

Įstatymo priėmimo metu Seimas nepritarė Agnės Zuokienės siūlymui nustatyti maksimalią metinę vartojimo kredito kainą 400 procentų. Seimas anksčiau yra pritaręs, taip pat Seimo narės A.Zuokienės pataisai, kad maksimali metinė vartojimo kredito kaina būtų ne didesnę kaip 250 proc. 

 

Įstatymo nuostatos turėtų užtikrinti aukštesnę vartotojų teisių apsaugą vartojimo kredito teikimo paslaugų srityje, atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu sparčiai plinta kreditus teikiančių bendrovių (ypač greitų kreditų) veikla bei plečiamas jų paslaugų spektras.

 

Įstatymas reglamentuoja ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Priežiūros institucija būtų jau minėta Vartotojų teisių apsaugos tarnyba. Ji taip pat nagrinės ginčus ir turės priimti sprendimus, kurie bus privalomi vykdyti, jeigu jie nebus skundžiami teismui.

 

Vartojimo kredito davėjas – asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris verslo tikslais teikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditus.  Vartojimo kredito gavėjas (vartotojas) – fizinis asmuo, kuris siekia sudaryti ar sudaro vartojimo kredito sutartį asmeninėms, šeimos, namų ūkio, bet ne verslo ar profesinėms reikmėms.

 

Įstatymas turėtų įsigalioti 2011-ųjų balandžio 1 d.

                       

 

Vida Nacickaitė (tel. 2396203)

Ryšių su visuomene skyrius