2010 m. gegužės 11 d. pranešimas VIR

(iš Seimo posėdžio)

RYTINIS POSĖDIS

„Gerbiamoji Pirmininke, mielieji kolegos, malonūs svečiai! Pirmasis pranešėjas į Steigiamąjį Seimą pasižiūrėjo istoriko žvilgsniu. Leiskite man šiek tiek kitu žvilgsniu pasižiūrėti iš tikrųjų į labai turtingą mūsų parlamentarizmo istoriją ir į tuos metus, kai veikė Steigiamasis Seimas.

Pirmas klausimas – kada prasidėjo parlamentarizmas Lietuvoje, kada prasidėjo šiuolaikine mintim vertinant modernusis parlamentarizmas? Be abejo, luominis parlamentarizmas buvo prieš pusę tūkstančio metų. Tai yra Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. Viskas priklauso, nuo kurios konkrečios datos tai skaičiuosi. Ar nuo 492, ar nuo 506, ar nuo 1512 m. Taigi dar kitais metais galime minėti oficialiai 500 metų mūsų parlamentarizmui. Neužmirškime Abiejų Tautų, arba Žespopolitos, parlamentinio patyrimo. Bet vis dėlto artėkime prie mūsų dienų.

Tam tikrų šiuolaikinio parlamentarizmo bruožų jau buvo XX a. pradžioje Vilniaus Didžiajame Seime 1905 m. Ir būtent Vilniaus Didysis Seimas  pareikalavo sušaukti Steigiamąjį arba įsteigiamąjį, Seimą remiantis visuotiniais lygiais ir kitais demokratiniais pagrindais organizuotais rinkimais. O jeigu imsime Valstybės Tarybą, arba Lietuvos Valstybės Tarybą, kuri veikė 1917–1920 m., tai faktiškai buvo jau mini parlamentas. Tiesa, neišrinktas visuotiniuose rinkimuose, bet Valstybės Taryba turėjo savo statutą, savo patikrintas veikimo procedūras, tripakopę įstatymų leidybą ir faktišką opoziciją, nors apie tai nebuvo kalbama. Čia negaliu nepasakyti: būtent mažuma galų gale kairioji mažuma, privertė priimti tokį Vasario 16-osios Aktą, kokį mes turime.

 Jeigu kalbėtume apie modernų parlamentarizmą taip, kaip dabar suprantame, reikia kalbėti tik apie 1920 m. Steigiamąjį Seimą. Čia yra du momentai. Pirmiausia, kaip suformuotas Steigiamasis Seimas. Mano kolega jau dėstė, kad visuotinių rinkimų pagrindu. Bet aš noriu iššifruoti vieną tų visuotinių rinkimų sudedamąją dalį. Tai yra vyrai ir moterys dalyvavo lygiomis teisėmis nuo 21 metų. Tiesa, kariškiams dėl tam tikrų priežasčių buvo suteikta išlyga – nuo 17 metų, bet čia atskira kalba. Imkim vyrų ir moterų teises. Noriu jums, gerbiamieji, pranešti, kad šiuo požiūriu Lietuva yra tarp pirmaujančių pasaulio valstybių. Net parlamentarizmo tėvonija Didžioji Britanija neurėjo tokių moterų rinkiminių teisių 1919–1920 m. kaip Lietuva. Apskritai moterys galėjo balsuoti, bet tos, kurios turtingos ir kurioms jau suėjo 30 metų. Ir tik po dešimties metų Didžiojoje Britanijoje buvo tokios moterų rinkiminės teisės kaip Lietuvoje 1919–1920 metais.

O jeigu kalbėtume apie kurias nors kitas šalis, tai net nepatogu skaičiuoti, kad net Belgija, ir Čekoslovakija, ir Portugalija, ir Ispanija, ir Prancūzija, ir Slovėnija, ir daugelis kitų valstybių tokių moterų rinkiminių teisių neturėjo kaip mes 1919–1920 m. O Šveicarija, tiesiog gėda sakyti, moterims lygias rinkimų teises suteikė 1971 m.

Ir žinoma, labai svarbu kas čia jau buvo pabrėžta, kad pirmąjį posėdį 1920 m. gegužės 15 d. pradėjo moteris –  Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, žinoma rašytoja. Jai dar nebuvo nė 60 metų ir pagal vyresniškumo principą, kuris ir mūsuose įtvirtintas, ji pradėjo tą posėdį. Bet įsigilinus, pasirodo, kad už ją buvo vyresnis kitas atstovas, netgi dvejais metais vyresnis. Tai buvo Simonas Rozenbaumas. Problema buvo ta, kad jis nemokėjo lietuviškai, jis kalbėjo jidiš kalba, nes tas buvo leidžiama tuometiniame parlamente. Taigi todėl G. Petkevičaitė-Bitė ir pradėjo pirmininkauti pirmajam posėdžiui.       

Dabar apie patį darbą. Čia pakankamai pasakė kolega A. Kašėta ir aš nenoriu kartotis, bet vieną dalyką vis dėlto turėčiau akcentuoti, kadangi tai yra principinis dalykas ir kartais dėl jo ir anais laikais, t. y. pirmosios Respublikos metais, ir dabar ginčijamasi. Tai yra pats pirmasis dokumentas, kuris priimtas, kaip stenogramose užrašyta, vienu balsu, t. y. vienbalsiai, rezoliucija, kuri štai kaip skamba: „Lietuvos Steigiamasis Seimas, reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaip demokratinę Respubliką etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm.“ Čia yra keli momentai, kurie būtent šitam dokumente įtvirtinti. Man svarbu pabrėžti demokratinę Respubliką, todėl, kad šita formulė buvo visose pirmosios Respublikos Konstitucijose, bet išskyrus 1938 m. arba smetoninę Konstituciją. Būdvardis „demokratinė“ dingo. Po karo partizanai pirmieji 1949 m. savo Laisvės kovų sąjūdžių tarybos deklaracijoje įtvirtino vėl demokratinę Respubliką. Ir kai atsikūrė antroji Respublika, t. y. 1990 m., Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme buvo šita formulė ir jinai buvo, žinoma, 1992 m. tautos patvirtintoje Konstitucijoje. Tai yra labai svarbu. Ir štai mano siūlymas, kurį aš oficialiai įregistravau. Mes turim Steigiamojo Seimo susirinkimo dieną, būtent gegužės 15-ąją. Atsižvelgdamas į šitą pirmąjį pagrindinį Steigiamojo Seimo darbą, aš siūlau vadinti šitą dieną Respublikos, o toliau – Steigiamojo Seimo susirinkimo diena pabrėžiant, kad mes esam seniai ir dabar Respublika. Kai kalbam apie parlamentarizmą, negalim nekalbėti apie parlamentarus. O kokios jų teisės buvo? Štai jeigu imsim teises, pareigas, galimybes veikti ir mūsų, ir Steigiamojo Seimo, tai noriu jums kategoriškai tvirtinti, kad Steigiamojo Seimo atstovai, taip jie oficialiai vadinosi, vėliau buvo tautos atstovai, jie turėjo pakankamai įrankių tiek individualiai veikti, tiek kolektyviai arba grupėmis. O frakciją galima buvo sudaryti esant trims atstovams. Be kita ko, primenu: ir antrojoje Respublikoje kurį laiką buvo tokia galimybė sudaryti mažos sudėties frakcijas. Jeigu, žinoma, lyginsim visą katalogą teisių, kas buvo tada ir kas dabar, žinoma, dabartinis Seimas turi daugiau tų galimybių, bet, noriu pasakyti, kai ko neturi, ką turi Steigiamojo Seimo nariai. Ir čia nesigraudindamas, bet tiesiog istorinės teisybės labui noriu pasakyti, kad atstovų teisių apsauga Steigiamajame Seime buvo didesnė. Sakysim, imuniteto panaikinimui, kratai atlikti reikėjo dviejų trečdalių atstovų narių, o ne pusės, t. y. daugiau negu pusės kaip pas mus. Maža to, 1922 m. Konstitucijoje tas dalykas buvo dar sustiprintas. Jeigu Seimo atstovas arba tautos atstovas buvo suimamas be Seimo leidimo, tai Seimas, išnagrinėjęs šitą klausimą, galėjo paleisti tą Seimo narį. Tokia buvo teisė. Ar jinai buvo pagrįsta, ar ne – kitas atvejis. Dabar mes tokios teisės neturim. Ir už tai atsižvelgiant į šituos dalykus ir į tai, kad Seimas dominavo valstybės struktūroje, 112 tuometinių atstovų šmaikščiai Jakšto Dambrausko buvo pavadinti „šimtu dvylika karalių“. „Šimtas dvylika karalių“. Ir, žinoma, tie „šimtas dvylika karalių“, turėdami galimybes, įvairiai reiškėsi. Visų pirma per diskusijas. Turiu pasakyti, kad yra malonumas skaityti kai kurias Steigiamojo Seimo stenogramas, ir jeigu jūs turėtumėt laiko ir ūpo, pasiskaitykit. Yra įdomu ir pamokoma, kadangi nemaža dalis Steigiamojo Seimo atstovų buvo aukšto lygio intelektualai, patyrę ir Antikos, ir Vakarų Europos priešakinės minties įtaką. Žinoma, būdavo ir įsismaginusių per diskusijas kaip ir pas mus. Ir tokiu atveju čia viskas priklausė nuo to, kas pirmininkavo, nes vieni pirmininkai buvo minkštesni, kiti buvo kietesni ir griežtesni. Tai griežtesni po pirmo įspėjimo nutraukdavo ir varydavo iš tribūnos, maža to, buvo galimybė pašalinti iš posėdžių vienam arba net dešimčiai posėdžių, ir tas ne kartą buvo pritaikyta. Žinoma, kentėdavo daugiausia opozicijos atstovai. Na, o jeigu būdavo tokia situacija, kad pirmininkas arba spikeris nesusitvarko, tai buvo tokia įdomi taisyklė, kurios dabar nėr, galbūt reikėtų šitą naudoti: spikeris turėdavo prisidengti galvą kepure ar kuo ir automatiškai daroma pertrauka. Čia, matyt, buvo perfrazuotas britų patyrimas. Ten tuo metu norėdamas daryti nenumatytą pertrauką spikeris nusiimdavo peruką. Žinoma, mūsiškiai perukų neturėjo, tai buvo padaryta atvirkščiai – prisidengti galvą ir posėdis baigiasi. O kadangi, matau, jums šitas dalykas patinka, tai noriu pasakyti, kaip Wikipedia verčia „spikerį“ į lietuvių kalbą tais atvejais, kai atitinkamo straipsnio apie kurią nors šalį nėra lietuviškai. Jinai verčia „spikerį“ „garsiakalbiu“. (Balsai salėje) Žinoma, nuo drausmės labiausiai nuklysdavo opozicija. Nors opozicija nebuvo oficialiai įtvirtinta nei Konstitucijoje, nei Seimo statute. Priminsiu, kad tas tiktai buvo padaryta po daugelio metų, t. y. 1994 m. Seimo statute opozicija buvo institucionalizuota. Tačiau opozicija reiškėsi pakankamai smarkiai ir Steigiamajame Seime, ir vėlesniuose Seime, ir kai buvo kitokia opozicija 1926 m., ir, žinoma, jeigu imsim Aukščiausiąją Tarybą, kurioje irgi opozicija nebuvo įteisinta, o netgi buvo ir iš jos šaipomasi, ir visaip kitaip, opozicija galėjo veikti. O kaip veikė anų laikų opozicija, aš čia tiktai vieną pavyzdį noriu pasakyti, kuris yra gana įdomus. Buvo karo metai, ir arkliai, kaip traukimo priemonė, kaip transportas, būdavo rekvizuojami, o prieš tai tikrinami. Tai štai vienas vicepirmininkas pasipiktino, kad jam neatsiuntus arklių patikrinti, atitinkamai arklių mobilizavimo komisijai gavo 4 tūkst. auksinų baudą. Ką daro tas vicepirmininkas? Jis skambina premjerui, ne, pirma skambina Seimo Pirmininkui, Seimo Pirmininkas – premjerui, premjeras – karo ministrui, ir galų gale tas arklių mobilizavimo komisijos pirmininkas nubaudžiamas. Suprantama, kad opozicija, konkrečiai, socialdemokratinė šitai suuodžia ir visą dalyką iškelia padarydama, kaip čia pasakius, sarmatą tam vicepirmininkui. Tai čia tiktai vienas pavyzdys, o jų buvo pakankamai daug. Dabar norėčiau pasakyti apie kai kuriuos tuometinės opozicijos veikimo būdus, nes opozicija, negalėdama paveikti labai stiprios daugumos, iš pradžių dauguma buvo ne tiktai krikdemai, bet, kaip kolega sakė, ir liaudininkai, o paskui ir vieni krikdemai turėjo 59 iš 112, vadinasi, aiški dauguma, jie balsuoja … ir nieko jiems nepadarysi. Tai pasipiktinę oponentai, sakysim, negiedojo kartu himno priėmus 1922 m. Konstituciją. Čia aš šitą primenu dėl to, kad kai šiais laikais buvo toks bendras negiedojimas, tai nemanykite, kad čia kai kurie jūs sugalvojote naujieną, tas jau buvo Steigiamajame Seime. Taip pat Steigiamajame Seime, o ne Aukščiausiojoje Taryboje, prasidėjo balsavimas kojomis. Tai opozicija, matydama, kad salėje nėra pakankamai žmonių, šmurkšt iš salės, ir posėdžio nėra. Taip sugadindavo reikalus valdžiai, bet valdžia turėjo savo kontrpriemonių ir pataisė atitinkamai statutą – sumažino kvorumo normą. 1992 m. tuometinė valdžia dar geriau padarė – apskritai panaikino kvorumą. Jo Konstitucijoje jūs nerasite, išskyrus tik ypatingus atvejus. Vėliau įstatymams priimti mes jau nusistatėme Statute kitokią normą ir kitokią tvarką.

Gerbiamieji, eidamas į pabaigą ir apibendrindamas, norėčiau pasakyti, kad nepaisant tų vidinių ir tarptautinių, apie ką jau buvo kalbėta, keblumų, Steigiamasis Seimas savo istorinį vaidmenį atliko, bet jo minusai, štai tie 112 karalių arba Seimokratija (toks buvo terminas, išrastas oponentų). Šitie dalykai buvo išnaudoti parlamentarizmo priešininkų, rengiant valstybės perversmą. Apie jį buvo galvojama, apie jį buvo mąstoma jau 1923 metais, įvyko 1926 metais.

Ir pačioje pabaigoje. Su apgailestavimu noriu jums pasakyti ir pats prisipažinti, kad 1990 metais mes, tuometiniai signatarai, užversti valstybės atkūrimo darbais, aiškiai nepakankamai domėjomės mūsų pirmtakais. Štai tik neseniai leidžiant Lietuvos parlamentarų biografinį žodyną, paaiškėjo, kad 1990 metais dar buvo gyvas vienas iš Steigiamojo Seimo narių, tai yra buvęs Kauno kunigų seminarijos rektorius (1944–1946 m.). Jis mirė 1990 m. lapkričio 1 d., bet mes, gaila, jo nepalaidojome ir tik vėliau tai sužinojome. Čia yra, sakyčiau, tam tikra mums pamoka, kaip atitinkamai mes turėtume žiūrėti į savo pirmtakus.

Čia dar kartą noriu prisiminti žuvusį karininką A. Matulaitį, kurį kolega minėjo, tai buvo pirmoji auka kovoj su želigovskininkais, pirmasis žuvęs deputatas. Jo mirties data tiksli yra lapkričio 20 d. Taigi mes turime laiko ir šitą devyniasdešimtmetį prisiminti ir pagerbti pirmąją auką. Tų aukų, kaip jau Pirmininkė sakė, buvo kur kas daugiau. Nemaža dalis Steigiamojo Seimo narių žuvo nuo įvairių okupantų ir aneksionistų veiksmų, buvo represuoti, buvo nukankinti. Todėl baigdamas, mielieji kolegos, kviečiu visus susikaupti ir tylos minute pagerbti ir karininką A. Matulaitį, ir kitus žuvusius, nukankintus ar represuotus tautos atstovus. (Tylos minutė) Ačiū.“ 

Vida Nacickaitė

Ryšių su visuomene skyrius (2396203)