2010 m. birželio 8 d. pranešimas VIR

(iš Seimo rytinio posėdžio)

 

Šiandien Seimas tęsė diskusiją biudžeto rengimo ir vykdymo sistemos reformos tema.

Diskusijoje kalbėjo Seimo nariai: Remigijus Ačas (frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ vardu), Vitas Matuzas (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos vardu), Algirdas Butkevičius (Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos vardu), Loreta Graužinienė (Darbo partijos frakcijos vardu), Mantas Varaška (Krikščionių partijos frakcijos vardu), Algis Čaplikas (Liberalų ir centro sąjungos frakcijos vardu), Kęstutis Glaveckas (Liberalų sąjūdžio frakcijos vardu), Valdemaras Valkiūnas (Mišrios Seimo narių grupės vardu), Julius Veselka.

 

Frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ vardu kalbėjo R. Ačas: „biudžetas, kuris bus formuojamas, turi būti besąlygiškai formuojamas ir orientuotas į nedarbo mažinimą. Ir jeigu mes pasielgtume taip, kokia dabar yra tendencija Europoje, kai Europos Sąjungos valstybėse yra pripažinta, kad yra dvidešimt milijonų smulkių ir vidutinių įmonių ir šioms įmonėms artimiausiu laiku turi būti sudarytos tokios sąlygos, kad jos įsteigtų po vieną papildomą darbo vietą, aš manau, kad mes visada lygiuojamės į Europą ir visada uoliai vykdome jos nurodymus. Kartais Europos Sąjungoje vienas ar kitas teisės aktas turi įsigalioti pagal jų reikalavimus tiktai už kelerių metų, bet mes pirmi puolame ir įvykdome tai. Tai jeigu mes lygiuojamės į Europą, ar mes neturėtume irgi sudaryti sąlygų, kad ne viena darbo vieta būtų įsteigta smulkiose ir vidutinėse įstaigose, bet gal po dvi, ir taip orientuoti savo biudžetą, savo programinį biudžetą, kur mes turime ne vieną programą, pagal kurią finansuojame vieną ar kitą sritį.

Na, man nerimą kelia tai, kad formuojant biudžetą Seimo požiūris į biudžeto tvirtinimą, biudžeto priėmimą, svarstymą vis dėlto per keletą metų iš esmės pasikeitė. Pasikeitė, kai tiesiog nebandoma gilintis į tam tikrus skaičius, į tam tikrus procesus, nes rengiami Seimo posėdžiai, neįmanoma smulkiai išnagrinėti biudžeto, kai nedaromos pertraukos ir ištisai posėdžiaujama. Man nerimą kelia ir mūsų Biudžeto ir finansų komiteto darbas, kai mes aklai, tiesiog ne diskutuojame, bet bet kuriuo klausimu prašome Vyriausybės išvados, ir jau kaip Vyriausybė pasakė, tai kaip šventa karvė, visi valdantieji kelia rankas ir net nebando priešintis, nes, neduok Dieve, užsitrauks kažkieno nemalonę.

Akcizas. Vis dėlto kiekvienais metais planuojamos tam tikros pajamos iš akcizų, ir aš sakyčiau, kad vis prašaunama pro šalį. Kažkodėl yra susidariusi nuomonė, kad didindami akcizą būtinai daugiau surinksime, bet dažniausiai būna atvirkštinis procesas ir nebandoma ieškoti priežasčių.

Be galo didelę nuostabą kelia ir programos, kurios yra tam tikrose ministerijose. Nemažai prakaito reikia išlieti, kol Biudžeto ir finansų komiteto nariai išsireikalauja, o kokios yra tos programos, kas jose yra. Žinoma, ten tikrai yra įdomių dalykų. Na, man nuostabą kelia tai, kad kartais, paimkime tą pačią Vidaus reikalų ministeriją, yra programos, kur klojami šaligatviai, asfaltuojami keliai, tiesiami vamzdynai, vandentiekiai. Atrodo, kuo čia dėta Vidaus reikalų ministerija, bet vis dėlto taip yra.

Valstybės kontrolė, aš pacituosiu ištrauką iš vieno punkto, žiūrėdama biudžetą nustatė, kad: „Nustatyta atvejų, kai asignavimų valdytojai programų sąmatose planuoja lėšas skirti subjektams, neatliekantiems viešojo administravimo funkcijų, tai yra viešosioms įstaigoms, valstybės įmonėms, akcinėms bendrovėms“. Toks lėšų planavimas rodo, kad skiriant lėšas šioms įstaigoms gali būti pažeisti Biudžeto sandaros ir Viešųjų pirkimų įstatymai ir sudarytos sąlygos valstybės biudžeto lėšas naudoti negalimu ekonomiškiausiu būdu, todėl manau, kadangi laikas baigiasi, kad tikrai yra mums ką pasvarstyti. Gaila, kad ir šiandien šis klausimas yra visiškai neįdomus. Kada numatytos dvi valandos, komiteto pirmininko prašymu, yra sutrumpintos iki vienos valandos, tai rodo, kad svarstymas šiandien yra tam, kad užsidėti pliusiuką, kad buvo svarstyta, kad opozicija niekada nereikštų pretenzijų, kad nebuvo atsižvelgta į jų kalbas. Esu įsitikinęs, kad šitos kalbos taip ir liks kalbomis.“

 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos vardu kalbėjo V. Matuzas: „ir ne patiems didiesiems Vyriausybės ir valdančiosios daugumos skeptikams sunku nuneigti, kad Lietuva gana solidžiai sugebėjo kovoti su sudėtinga finansine krize. Diskusijos, kas būtų, jeigu būtų, manau vyks dar ilgai, gerbiamasis Juliau. Gal kai kas iš diskusijų krizės tema susikraus netgi politinį kapitalą, tačiau pragmatiškas požiūris paprastas – kalbėti ir kritikuoti lengviau, nei siūlyti ir dirbti. Krizės pamokos vienareikšmiškai parodė, kad pirmiausia reikalinga nacionalinius poreikius atitinkanti biudžeto rengimo ir vykdymo sistema, kuri ne tik sustiprintų valdžios sektoriaus finansus, paskatintų šalies ūkio augimą, bei užkirstų galimybę patirti finansinių sunkumų grėsmes ateityje, ypač keičiantis ekonomikos ciklams, bet ir sudarytų tinkamas sąlygas vykdyti savarankišką šalies konkurencingumą didinančią politiką. Vyriausybės pasiūlytos biudžeto reformos gairės, kuriose numatytos priemonės didinančios fiskalinę discipliną, politikų atsakomybę bei numatančios kaupti reikalingus finansinius rezervus yra itin sveikintinos. Ypač pritariu Vyriausybės iniciatyvai sukurti tokią biudžeto deficito nustatymo, tvirtinimo, vykdymo, stebėjimo ir rezultatų įvertinimo sistemą, kuri sukurtų maksimalias priemones šalyje įgyvendinti apdairią ir, kas yra svarbiausia, nuo besikeičiančių politinių vėjų krypties kuo mažiau priklausomą valstybės finansų planavimo ir įgyvendinimo programą. Visgi sutikime, valstybės biudžetas, jo planavimas, vykdymas privalo turėti aiškesnius, detalesnius ir įstatyminiais saugikliais įtvirtintus mechanizmus. Bent jie, o ne politiniai norai ar nenorai turi tapti pagrindiniu valstybės finansinio dokumento formavimo pagrindu. Šalia šių strateginių tikslų Vyriausybė yra pasiūliusi labai konkrečias priemones ir sprendimus, kurie grindžiami ir efektyvia tarptautine patirtimi ir iš esmės keičiančius požiūrį biudžetą, tik kaip į išlaidų ir pajamų planą. Kalbama apie apdairią biudžeto politiką,  nereikia bijoti to žodžio apdairią. Ką reiškia neapdairus išlaidavimas manant, kad  valstybės biudžetas – aukso šulinis be dugno, akivaizdžiai patyrėme. Manau, kad turi nugalėti paprastas šeimyniškas požiūris. Negyventi vien šia diena. Negalime nuolat gyventi skolose ir iš skolintų pinigų tenkinti vienadienius poreikius. Dabartinė finansinė krizė susilpnino daugelio pasaulio šalių viešųjų finansų padėtį, tačiau gebėjimas veiksmingai suvaldyti situaciją labai daug priklauso nuo biudžeto rengimo ir vykdymo efektyvaus teisinio reglamentavimo, bei jį atitinkančios praktikos. Tam yra pasiūlyti ir nauji rodikliai, kurias galima kontroliuoti biudžeto makroekonominį poveikį infliacijai, užimtumui, išoriniam subalansuotumui, palūkanų priedams už bendrą riziką, struktūriniai valdžios sektoriaus finansinei būklei ir ateities mokesčių lygiui. Taip pat yra numatytos galimybės planuoti asignavimus ekonominiam stabilumui išlaikyti ir taip garantuoti veiksmingą visų kitų valstybės funkcijų stabilų strateginį finansavimą, kuris būtų nepriklausomas nuo ekonominių rodiklių svyravimo. Pasaulinė finansų krizė ir jos poveikis viešiesiems finansams aiškiai parodė, kad įstatymine norma reikia įtvirtinti prievole ekonominio pakilimo laikotarpiu perteklinius biudžeto pajamų srautus automatiškai nukreipti į valstybės iždo rezervą, kuris ekonominio nuosmukio laikais būtų naudojama ūkiui skatinti ir užimtumui didinti, stabiliam socialinės apsaugos, švietimo, sveikatos, viešosios tvarkos ir kitų valstybės saugumą stiprinančius … finansavimui. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Tokį rezervą turėjusi Estija iš finansų krizės eina aukštai iškėlusi galvą. Nebenorėčiau mėtyti akmenų į buvusios Vyriausybės daržą, tiesiog turime stengtis tokių sąmoningai ar iš neprofesionalumo padarytų klaidų nebekartoti. Taip pat manau, yra sveikintina Vyriausybės iniciatyva įstatymiškai numatyti, kad viršplaninės pajamos, susidarančios dėl ūkio ciklo, skiriamos deficitui mažinti, o tai yra veiksminga priemonė išlaikyti kainų stabilumą. Taip pat norėčiau pabrėžti, kad tik tokio biudžeto sudarymo principai gali garantuoti ir mokesčių tarifų stabilumą. Keletas pavyzdžių apie kaimynines šalis ir kokios priemonės šiandien yra taikomos. Ispanijos parlamentas pritarė griežtam taupymo planui, kuris numato, kad valstybės išlaidos šiemet bus sumažintos 15 mlrd. eurų, Italija priėmė 24 mlrd. eurų taupymo programą, Prancūzija pasižadėjo sumažinti savo biudžeto deficitą 8 % iki 4, 6 %  2012 metais, Vokietijos Vyriausybė ketina parodyti pavyzdį eurozonai ir ateinančiais metais pradėti drastišką biudžeto taupymo programą. Manome, kad iki 2016 m. tai turėtų sudaryti ne mažiau nei 10 mlrd. eurų. Manau, kad nesame išskirtiniai ir galime sau leisti atsikvėpti džiaugdamiesi jau pasiektais rezultatais. Dar drįsčiau teikti, kad būtina asmeninė atsakomybė bei aiškiai reglamentuotos sankcijos už biudžetinės drausmės taisyklių pažeidimus. Šiame kontekste, manyčiau, tikslinga apsvarstyti valstybės kontrolės vaidmens didinimą, vykdant fiskalinę priežiūrą. Dar daugiau. Manau kiekvienas politikas tempdamas biudžeto paklodės kraštą į savo daržą, tai yra į savo rinkiminę apygardą turi labai gerai pasitarti ne tik su prašymais užverčiančiais rinkėjais, bet pirmiausia su savo sąžine ir prisiminti pagrindinę savo priedermę. Seimo narys, tautos atstovas, visos tautos atstovas, todėl ir mąstyti galbūt reikėtų šiek tiek plačiau, nei rinkiminės apygardos ribos. Norėčiau pabrėžti, kad biudžeto reforma pirmiausia turi būti orientuota į ilgalaikio fiskalinio tvarumo didinimo užtikrinimą. Apie tuos keturis principus esate susipažinę, teko girdėti, nebesiplėsiu.

Baigdamas norėsiu palinkėti, kad dėl biudžeto reformos koncepcijos bei galimų priemonių būtų plačiai išdiskutuota ir į šį procesą būtų įtraukti tiek visuomeninių organizacijų atstovai, socialiniai partneriai, ekspertai ir lygiai taip pat visų Seime dirbančių politinių partijų atstovai. Kaip minimu Seime dirbančių, nes tai ką manau, ir jūs matote ką siūlo Vyriausybė, reikalauja kur kas platesnio susitarimo nei vienos valdančiosios daugumos, kad ir kokia ji šiandien būtų stipri, sprendimų. Taip, kad gerbiamieji kolegos, kviesčiau visus į tą bendrą susitarimą. Manau, kad biudžeto reformos koncepcijos svarstymas proga visiems tai įrodyti prisidedant savo žiniomis, patirtimis ir idėjomis. Kviečiu visus bendram darbui vardan tos Lietuvos“.

 

Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos vardu kalbėjo A. Butkevičiaus: „reikia, tikriausiai, suprasti, kad biudžetas naudojasi ekonomikos sėkme arba nesėkme. Jeigu ekonomika kyla, jinai yra stimuliuojama, tai ir biudžeto pajamos, tikriausiai irgi didėja ir problemos kalbant apie išlaidas, apie skolinimus … metu galima daug lengviau spręsti. Kai kada pagalvoti, kad jeigu ūkininkas stengtųsi gauti kuo daugiau pieno iš karvės ir jeigu jis stengtųsi ją kuo daugiau melžti, mačiau šerti, tikriausiai rezultatas būtų blogas. Taip yra ir ekonomikoje. Jeigu tu ekonomiką paskatinsi, tai reiškia ir biudžetas papilnės. Toks primityvus, paprastas, suprantamas pavyzdys, kuris  ekonomikoje paskutiniu metu yra naudojamas dėl to, kad gal per tokius paprastus pavyzdžius būtų galima labiau suprasti, kad biudžetas, tai nėra kažkoks krepšys, kurį atriši ir po to gali padalyti, ir tampyti tai į vieną, tai į kitą pusę. Norint kalbėti apie biudžeto pajamas reikia pirmiausia pradėti kalbėti nuo ekonomikos skatinimo. Ir čia, manau, yra viena pagrindinių problemų Lietuvoje, kol kas aiškaus ekonomikos skatinimo plano nėra, ir aš jo tikrai nematau. Bet jeigu pažiūrėsite, ką kalba Briuselyje apie ekonomikos skatinimą, tai tikrai galima rasti tokį priimtą sprendimą, šių metų balandžio 27 d. kur kalbama jau apie Europos Komisijos kitų metų projekto skatinimo kryptis. Ir pavyzdžiui, skatinti ekonomikos atsigavimą, investuoti Europos jaunimą ir ateities infrastruktūras. Iš bendros 142,6 mlrd. eurų sumos, maždaug 64.4 mlrd. eurų skiriama ekonomikos atsigavimo skatinantiems veiksmams. Tai yra konkretu, aš aišku nenoriu kalbėti apie atskiras detales. Tai čia mūsų turi pagrindinis uždavinys, kur mes galėtume realiai ekonomikos skatinimo, jeigu kalbėti apie visus finansiniame sektoriuje skiriamus pinigus, kur mes galėjome ekonomiką paskatinti. Europos Sąjunga pinigai, tai yra viena iš skatinimo priemonių, kur yra suteikta Lietuvai. Tai čia ir turėjo būti sukoncentruotas pagrindinis dėmesys, kad tos lėšos pirmiausia turi būti nukreiptos investicijos ekonomikos ilgalaikio efektyvumo didinimui, išsaugant darbo vietas, arba sukuriant darbo vietas. Tai viena, jeigu programa vykdoma ir kontrolė griežta, būtų vykdoma, arba monitoringas būtų vykdomas, čia kalbama, kad reikia kurti kažką. Nieko čia nereikia, paprasčiausiai Vyriausybės nariai, kurie yra atsakingi už Europos Sąjungos lėšų panaudojimą, pareikalauja, kad kiekvieną mėnesį būtų atsiskaityta, kaip ta programa vykdoma, nes čia yra paduotas instrumentas valstybei, kaip paskatinti ekonomiką. Antra priemonė, gerbiamieji, jau gėda kalbėti, gyvenamųjų namų renovacija. 1 mlrd. Jeigu būtų tas 1 mlrd. panaudotas viešųjų pastatų renovacijai, koks būtų ne tiesioginis efektas, ir tiesioginis efektas? 30 % nuo tų lėšų yra paskaičiuota, kad ateina tiesiai į biudžetus, kalbu plačiąją prasme. Apie 30 %, tai atlyginimai darbuotojams, kurie išleidžia, vidaus vartojimą paskatina. Tai mes tikrai tų dviejų instrumentų neišnaudojome, arba vieno visiškai neišnaudojome, kitą išnaudojome dalinai, kur kalbama apie Europos Sąjungos lėšų panaudojimą, kaip sakiau infrastruktūros subjektams finansuoti, arba tiksliau pasakius investicijoms. Nebūtina užsiciklinti, suprantu, mums atsibodusių infrastruktūrinių objektų, apie kuriuos kalbėjome. Kitas kelias yra fiskalinis stimuliavimo priemonės. Mielieji, niekas pasaulyje nieko naujo neišrado, ir kada vidaus vartojimas šių metų I ketvirtą dar nukrito, lyginant su praeitų metų I ketvirčiu, kada buvo didelis kritimas, tai ekonomistas, analitikas, iš karto daro tam tikras išvadas, dėl kokių priežasčių visa tai yra. Kokia yra šeimos biudžeto išlaidų struktūra? Jeigu matoma, kad išleidžiama vidutiniškai šeimoje biudžetų išlaidų struktūroje 50 % apmokėti, plačiąją prasme pasakysiu, už komunalines paslaugas, o po to maistas ir visa kita, tai jau yra tokie žiaurūs signalai, kur reikia labai rimtai susimąstyti. O mes vėl kalbame dar apie naujus mokesčių įstatymus, aišku, apie juos gal ir reikia kalbėti, bet kalbame apie tuos, kur dar padidintų mokestinę naštą gyventojams. Šiuo metu Lietuvoje mokesčių sistema yra tokia, kad virš 50 % yra apmokestinamos darbo pajamos ir dar didžioji dalis vartojimo mokestis, irgi kur sumoka žmonės. Turime daryti išvadas, jeigu nedidiname mokestinės naštos gyventojams, tai einame kitu keliu, progresiniai mokesčiai, kad tie, kurie mažiau uždirba, jie mažiau ir sumoka, tie, kurie   daugiau uždirba, daugiau sumoka.

Kitas. Kapitalo prieaugio apmokestinimas, jeigu tas kapitalas yra parduodamas. Jeigu jis neparduodamas, investuojama, tai jo ir neapmokestini. Jeigu žmogus ateina į darbo biržą, ir jam pasiūlo verslo liudijimą už 1 Lt, kad jis neprašytų nei bedarbio pašalpos, nei socialinių išmokų, jam irgi reikia tokias sąlygas sudaryti.

Ir labai trumpai, matau laikas baigiasi, dėl skolinimosi politikos. Mielieji, nuėjome labai primityviu, paprastu keliu. Tikslas, kad galėtum pasiskolinti. Čia, aš manau, buvo galima panaudoti visiškai kitus argumentus, svertus, jeigu skolinamės su 7,6 % palūkanų, tai mes kitais metais jau nuo BVP 2,4 % skirsime skolos aptarnavimo išlaidoms. Tai reiškia, jeigu ekonomika ir pradės augti 3 procentiniais punktais, tai visas pridedamos vertės prieaugis bus skirtas skolos aptarnavimui. Matau baigiasi laikas, nenoriu plėstis“.

 

Darbo partijos frakcijos vardu kalbėjo L. Graužinienė: „Gerbiamieji kolegos, labai gaila, kad salėje tiek nedaug Seimo narių tokiu svarbiu klausimu. Manau, kad biudžeto formavimas jau čia pat, ir jis jau prasidėjęs. Todėl reikėtų, mano nuomonę, labai rimtai tą klausimą svarstyti. Gaila, bet taip yra. Tema tikrai aktuali, biudžeto rengimo ir vykdymo sistemos reforma, kalbant apie tai, reikia pastebėti, kad valstybės biudžetas, tai centrinis valstybės piniginių išteklių fondas, kuriame sukaupiama per mokesčius ir kitas pajamas gaunamos lėšos ir kuris panaudojamas valstybės funkcijų vykdymui, finansuoti pagal funkcinę, ekonominę, programinę ir kitas klasifikacijas. Reikia sutikti su A. Butkevičiaus ir J. Biveinio knygoje išsakyta mintimi, kad biudžetas, tai ne tik finansinis, bet ir politinis dokumentas, nes jame tik pinigine išraiška atsispindi ekonominė socialinė politika ir jos kryptys. Taigi, šis dokumentas ypatingai svarbus. Reikia pažymėti, kad nuo biudžeto sandaros reformos pradžios pasiekta pažanga, jeigu mes kalbėsime apie programines biudžeto formavimo pačius principus. Tačiau, planuojant ir sudarant biudžetą, dar yra daug problemų. Ir viena iš pagrindinių problemų, mano nuomone, yra tai, kad yra labai silpnas tarpinstitucinis bendradarbiavimas, kas sąlygoja neracionalų lėšų planavimą ir taip pat jų panaudojimą. Dirbant Audito komitete ir analizuojant valstybės kontrolės ataskaitas, ar atliekant atskirų programinių lėšų panaudojimo efektyvumo analizę, akivaizdžiai matosi, kad kiekviena ministerija dirba sau, kaip ir kiekviena institucija dirba sau, tiek planavimo, tiek lėšų panaudojimo srityje. Daug buvo kalbėta dėl dubliuojančių funkcijų panaikinimo, tačiau vykdoma valstybės reforma, kai kuriose srityse ne tik, kad nepanaikino dubliavimo, tačiau ir dar padidino dubliuojančių institucijų veiklą.

Antra rimta problema, tai valstybės biudžeto sudarymas yra pagrįstas ne biudžeto programų tikslais, bet asignavimų valdytojų poreikiais. Ir tol, kol mes šios problemos neišspręsime, kalbėti apie panaudojimą ir taupų lėšų panaudojimą, tas klausimas liks visada skausmingas.

Trečia problema, tai dažniausia projektų rengėjai ir vertintojai yra tie patys ūkio subjektai, kurie jas įgyvendina, todėl kyla rizika skirti asignavimus veiklai, kuriuos planuojami rezultatai nepakankamai aiškūs. Kyla rizika nustatant netinkamus programų uždavinių vertinimo kriterijus ir taip pat kyla rizika, kad tai sudaro sąlygas neefektyviam lėšų panaudojimui.

Ketvirta. Vertinant asignavimų valdytojų programų sudarymą, reikia pasakyti, kad programų tikslai daugiau orientuoti į teisės aktų institucijoms pavestų funkcijų įgyvendinimą, o ne į galutinį rezultatą. Dažnai nebūna aišku, kokį rezultatą turi pasiekti asignavimų valdytojai, įsisavinę skirtas lėšas.

Valstybės kontrolė, vertindama reformos vykdymo eigą, vienoje iš rekomendacijų buvo pateikusi optimizuoti asignavimų valdytojų ir vykdytojų programų skaičių. Teikiant 2010 m. biudžetą, pasinaudojant šia rekomendacija, lyg tai buvo bandoma daryti žingsnius į priekį, tačiau aš manau, kad ši rekomendacija  nebuvo tinkamai suprasta ir ja buvo pasinaudota tam, kad tiesiog valdančiajai daugumai būtų patogiau paskirstyti lėšas, tai yra kad Lietuvos Respublikos Seimas, tvirtindamas Investicijų programą, dabar mato tik bendrą skaičių ir Seimas, kaip įstatymų leidėjas, priimdamas Biudžeto investicijų įstatymą, nemato, kaip bus panautos investicijoms skirtos lėšos.

Tai iškelia ir sąlygoja kitą problemą – skaidrumo ir viešumo užtikrinimą. Savivaldybės ir kitos institucijos tampa tiesiogiai priklausomos nuo ministro ar konkretaus valdininko (dažniausiai valdininko) malonės. To neturi būti. Turi būti labai aiški ilgalaikė šalies Investicijų programa, kuri turi apimti ne mažesnį kaip penkerių metų laikotarpį, ir turi būti užtikrinamas pradėtų, tęstinių objektų finansavimas. Tai yra labai svarbu. Dėl Investicijų programos tikrai tos tvarkos nė kiek nepadaugėjo, tik ji tapo uždara ir dėl skaidrumo tikrai kelia daug klausimų.

Dar vieną labai svarbią problemą ir aktualiją matau formuojant 2011 metų biudžetą. Tai – „Sodros“ biudžetas, „Sodros“sistemos tęstinumo klausimas. Tai yra labai svarbu ir tą pažymi ir nepriklausomi auditoriai, išorės auditoriai, atlikę „Sodros“ metinį auditą. Kyla „Sodros“ veiklos tęstinumo didžiulė problema. Jeigu 2011 m. Finansų ministerija nespręs „Sodros“ paskolos palūkanų kapitalizavimo klausimo, tai iškyla didžiulė grėsmė, kad ta sistema, kuri, aš manau, buvo sukurta tikrai nebloga, tiesiog sunaikins pati save. Todėl šis klausimas, mano požiūriu, turi būti vienas iš pirmųjų sprendžiamų, nes pati „Sodra“ šitų palūkanų jau faktiškai yra nepajėgi padengti.

Ir dar viena labai skausminga problema – tai lėšų taupymas ir taupus ir efektyvus jų panaudojimas, prioritetų nebuvimas, neatsakingas ir nekoordinuotas valdymas. Atsakingai galiu pasakyti, kad šiandien, t. y. po 20 metų, dar vyrauja nuo senų laikų išlikęs požiūris – juk čia ne mano, čia valstybės lėšos. Lygiai taip pat valdininkai sako: čia ne biudžeto, čia europinės lėšos. Gerbiamieji, visi pinigai yra mūsų valstybės ir visi pinigai yra mūsų gyventojų ir mūsų verslo sumokėti mokesčiai, todėl kiekvieną litą reikia panaudoti ir apskaityti labai atsakingai. Kada mes išmoksime valstybės lėšas skaičiuoti kaip savo šeimos biudžeto lėšas, tuomet nereikės net ir krizės metu mažinti pensijų ir kitų socialinių išmokų. Kaip sako išminčiai, jeigu negali pakeisti situacijos, pakeisk požiūrį į susidariusią situaciją. Todėl palinkėsiu Vyriausybei, planuojat 2011 m. biudžetą, pakeisti požiūrį ir atsisakyti praktikos, kad tik didindami mokesčius galėsime sumažinti biudžeto deficitą. Pirmiausia išmokime susiplanuoti išlaidų dalį…ir efektyviai panaudoti tuos pinigus, ir gyventi taip, kaip šiandien gyvena didžioji Lietuvos gyventojų dalis: gaudami mažiau, turi išleisti daugiau ir dar turi likti juodai dienai. Sėkmės!

 

Krikščionių partijos frakcijos vardu kalbėjo M. Varaška: „Džiaugiuosi tuo, kad nepaprastai gausi auditorija, lūžtanti Seimo posėdžių salė nuo klausytojų, dalyvių. Kai tokia gausa klausytojų, net sunku pradėti kalbėti.

O pradėti aš vis dėlto norėčiau labai ūkiškai, paprastai, kaip ir kalbėjo gerbiamasis A. Butkevičius, be didelių mokslinių tezių, nes kai ministrė prieš keletą savaičių kalbėjo, galėjai pasijusti vos ne kaip sėdintis universiteto ekonomikos arba finansų marketingo paskaitoje pirmo kurso studentams. Aš kalbėsiu paprasčiau, ką mes realiai turime šiandien valstybėje ir kiek mes galime kažko gauti, kalbėdami apie tris pagrindinius biudžetus: privalomojo sveikatos draudimo, „Sodros“, valstybės biudžetą, ir ko mes galime ir negauti, jeigu nieko nedarysime.

Pirmiausia apie pajamų generavimą, apie tai, ką mes vadiname mokesčiais, akcizais, rinkliavomis vietinėmis ir t. t. Šiandien aš girdžiu iš valdančiųjų ir iš buvusių jų ideologų, iš didžiojo statisto, iš didžiojo finansininko ekvilibristo, kurio dabar Lietuvoje nebėra, tokias tiesas, kad neva valstybėje pinigų nėra jau beveik dveji metai ir prieš tai jų ne kažin kiek tebuvo. Vadinasi, mokestinė, sakykime, ta visa… Mokestinis objektas yra toks kuklus, jog jį reikia apdėti kiek galima didesniais mokesčiais, kad mes vargais negalais surinktume keliolika milijardų litų, kuriuos kaip nors po to paskirstytume taip, kad jų užtektų visam valstybės bendram labui.

Iš tiesų, jeigu mes galvojame būtent tokia linkme, tai pirmyn tada su padidintais pridėtinės vertės mokesčiais, su pakeltais akcizais, pirmyn tada su bet kokiais sprendimais, kurie teoriškai neva generuotų kelis arba keliolika milijonų litų į vieną iš trijų biudžetų. Galime apmokestinti ir automobilius po 50 Lt, po 100 Lt, galime apmokestinti ir našlius arba senbernius, jeigu iki to reikės prieiti, juk teoriškai kažkiek pinigų turėtume gauti. Bet iš tiesų teoriškai mes matome vienus skaičius, o faktiškai ir praeitais metais, ir šiais metais biudžeto surinkimo eilutėse matome truputį kitus skaičius.

Kodėl mes matome kitokius skaičius, negu buvo užsibrėžta? Dėl to, kad psichologiškai Lietuva, Lietuvos mokesčių mokėtojai, gyvena ne uždaroje valstybėje ir jeigu turi galimybę mokesčių mokėti mažiau net ir juos kažkur sumokėdami kaip vartotojai, kaip verslininkai, jie mielai tai padaro pagal kitą mokesčių sistemą, kurios neadministruoja Lietuvos finansų institucijos. Pavyzdžių yra labai daug. Tai yra kaimyninės šalys, tai yra Vakarų Europos šalys, tai yra kiprai, maltos, Pietų Amerikos valstybės ir t. t. Šita vis labiau stiprėjanti tendencija, kai mes tą oficialiai pripažįstamą jau sumenkusią mokesčių mokėtojų dalį dar įnirtingai mažiname atkakliais papildomais mokestiniais pasiūlymais… Šią tendenciją stiprina mūsų tikėjimas iš pavienių mokesčių išgelbėti valstybės biudžetą, „Sodros“ biudžetą ir negirdėjimas paties paprasčiausio principo.

Prieš kurį laiką vienas verslininkas, kalbėdamas apie savo galimybes veikti Lietuvoje, neformalaus pašnekesio metu pripažindamas, jog apie 20 mln. Lt investicijų jam reikės perkelti į Estiją, tas vėliau ir buvo padaryta, pasakė vieną labai paprastą žodį, kurį turėtų žinoti didžiausi sėdintys šioje salėje finansininkai, kad pinigai, kaip ir vanduo, juda mažiausio pasipriešinimo linkme. Kuo daugiau valstybė sukuria mokesčių sistemos slenksčių, barjerų, ribojimų arba filtrų, tuo ji tampa mažiau patrauklesnė ir tuo daugiau skatina bet kokį protingą žmogų, turintį pinigų, iš tos sistemos pasitraukti. Sutikime, kvailys pinigų niekada neturėjo daug. Jeigu kas nors turi daugiau lėšų, potraukių arba poreikių investuoti, jeigu kieno nors rankose yra šimtai tūkstančių arba milijonai, tai tie pinigai neatsirado atsitiktinai. Atsirado vienokio arba kitokio protavimo būdu, kaip ir toliau tam pačiam asmeniui, mokesčiui mokėtojui, minimaliomis išlaidomis, su minimaliais mokesčiais vystyti savo verslo veiklą, vystyti investavimo veiklą, kreditavimo galbūt ir kitus dalykus, kurie susiję su pinigų apyvarta.

Baigdamas norėčiau atkreipti dėmesį dar į tai, jog mes šiandieną valstybėje turime labai daug mokesčių – mokestėlių, pašalpų – pašalpėlių, dotacijų – dotacijyčių, kurių kitą kartą piniginiai dydžiai nusileidžia jų administravimo kaštams. Mes žmogui, bendruomenei, bendrijai duodame keliasdešimt arba keliolika litų, o kaina tos operacijos yra 100 arba 200 litų. Gerai, jeigu niekas neapskundė dar kokio nors sprendimo, ypač individualaus dėl pašalpos, paramos išmokėjimo ir jeigu jis nepasivalkiojo iki Vyriausiojo administracinio teismo, kai kitą kartą tokio mokestinio sprendimo kaina, palyginus su jo verte išauga 100 arba 1000 kartų. Ir galiausiai dėl kryžminio subsidijavimo.

Vėlgi mes galime kalbėti kiek norime apie planavimą, kiek norime apie strategiją, šiandien mes nesilaikome elementariausių principų. Mes skolinamės beprotiškai daug toliau, mes visiškai nesvarstome, kaip ir kada galės savarankiškai išgyventi Privalomo sveikatos draudimo, „Sodros“ biudžetai ir kiek dar reikės lėšų iš valstybės biudžeto tiems biudžetams perdengti. Kai mes atsakysime į šiuos elementarius klausimus, galbūt ir galėsime pereiti prie akademinio kuro Seimo nariams ekonomistams arba finansininkams, kai jiems reikės balsuoti ir apsispręsti dėl apteiktų pasiūlymų“.

 

Liberalų ir centro frakcijos vardu kalbėjo A. Čaplikas: „Gerbiamieji kolegos, tema, kuria mes vykdome diskusiją, tikrai nebloga, ji skamba gražiai „Biudžeto rengimo ir vykdymo sistemos reformos tema“. Norint pradėti kalbėti apie tęstinumą, reikia pasižiūrėti, kokioje situacijoje esame dabar. Tam, kad įvertintume kokioje situacijoje esame dabar, reikia padaryti vieną prielaidą, kad krizė iš tikrųjų buvo. Ji egzistuoja. Jos nesugalvojo nei valdančioji koalicija, jos nesugalvojo nei opozicija, ji tiesiog buvo. Ir tada, matyt, reikėtų stebėti Vyriausybės veiksmus, objektyviai: teisingai elgiasi Vyriausybė ir valdančioji koalicija formuodama šitų metų biudžetą, ar ne. Vertinkime pagal socialinę rimtį visuomenėje. Atlyginimai mokami, pensijos gaunamos, ūkis funkcionuoja. Galima sugalvoti daug priežasčių, atsiras daug problemų, bet taip yra. Jūs pasakysite: bedarbių skaičius didėja, migracija didėja, bankrotai vyksta. Bet tai vyko net ir ekonomikos kilimo metu. Man teko pabūti koalicijoje prieš tai buvusioje, kai mes turėjome tokį gerovę ir tiek pinigų, kad nežinojome kur dėti tuos pinigus. Bet lygiai tie patys procesai vyko. Ar šie procesai, apie kuriuos aš kalbu, na, neigiami procesas: emigracija, nedarbas yra tiek ženklūs nuo, vadinkime, mūsų veiksmų, ar tai yra paremti, ar juo lėmė bendri dėsniai. Ne mes juos sugalvojome ir kai tą pasakai viduje pats sau lengviau jautiesi, kad šis biudžetas, gal yra ir daug priekaištų, ko gero, buvo suformuotas teisingai. Šiandien, kaip (…), pasižiūrėjus į išorę ūkis ir valstybė funkcionuoja. Nors mes čia girdėjome daug užkalbėjimų, burtažodžių, kad katastrofa, žlugimas, tauta nyksta, tauta miršta. Aš čia pradedu kartoti burtažodžius, kurie būdingi opozicijai, ir nepriklausomai nuo partijų. Man jau tenka dirbti trečią kadenciją Seime, kaip ir daugeliui iš jūsų, tai mes kaip stabmeldžiai, aš kartais palyginu, tiesiog kalbame burtažodžiais. Jeigu viena pozicijos pusėje sėdi, tai ji sako viskas gerai, saugokime valstybę ir gerbkime. Tada opozicija triuškina tą valdančiąją daugumą, nesvarbu, kurioje pusėje,kad viskas blogai. Tada susikeičiame pusėmis ir tada vėl buvusi pozicija triuškina buvusią opoziciją tais pačiais argumentais. Aš kartais galvoju, kaip čia mums rasti tą sutarimą, kodėl mes tokie keistoki ir niekaip negalime suprasti, kad kalbėdami štai čia, tribūnoje, sakydami, kad valstybė žlunga, tauta miršta, mes gi ne patys sau kalbame, žmonės juk tiki mumis. Jūs puikiai kartais suprantate atvažiavę į susitikimą su rinkėjais kai sako, man nesvarbu, kur tu esi pozicijoje, opozicijoje, kiekvienas mūsų neigiamas žodis, pasakytas apie savo valstybę, apie savų pinigų paskirstymą mums grįžta bumerangu. Aš bandau surasti tokius, kaip Loreta gerai sakė, biudžetas yra politinis dokumentas ir politinės kryptys, o specialistai sudėlioja tas politines kryptis. Todėl mums nereikia diskutuoti apie tai, kaip į kokias lentynėles specialistai turi sudėlioti. Aš bandžiau įsiminti tuos burtažodžius, apie kuriuos mes čia esame kalbėję. Burtažodžiai be jokio turinio dažniausiai. Prisiminkime, kiek žodžių esame pasakę: verslo skatinimas, biurokratinės naštos mažinimas, mokesčių mažinimas, augančios pensijos, be abejo, didėjantys atlyginimai, be abejo, didėjančios darbo vietos, nemokamas gydymas, socialinių paslaugų plėtra, švietimas be reformos ir, be abejo, veltui, ekonomikos skatinimo planas ir vėl mokesčių mažinimas ir dar biurokratinio aparato mažinimas. užkalbėjimai, už kurių niekas neslepia, burtažodžiai. Tai mes panašūs į stabmeldžius: susikuriame laužą viduryje, sušokame visi ratu ir šokam trypiam. Bet nuo to mūsų šokio trypimo niekas gyvenime nesikeičia. o viskas juk paprasta. Pajamos turi būti subalansuotos su išlaidomis. Ir jokių stebuklų čia nepadarysi. Aš pamenu šią salę 2007–2008 m., kai čia piktinosi, kai mamos atėjo ir mes įteisinome, trejus metus įteisinome nemokamų atostogų, po to, po didelių ginčių sumažinome iki dvejų. Dabar visi pripažįstame ir ausis suglaudę net tie, kurie skatino, sėdi, o, Viešpatie brangus, kaip grąžinome pensijas mirusiems pensininkams dėl to paties spaudimo, kaip didinome pensijas, nors puikiai žinojome, kad negalima to daryti. Juk mes kartu visa tai darėme. O po to staiga atėjo krizė, objektyvi, tikra krizė. Niekas jos neišgalvojo ir tikrai mes  buvome visi jai nepasiruošę. Ir skubių veiksmų reikia imtis greitai ir skubiai.

O šiaip, matyt, tokia teisybė, kad mažų šalių problemos, kaip čia sako, skatinti ekonomiką. Kol neatsigavo didžiosios šalys ir didelių šalių ekonomika arba jų rinkos, mažos šalys privalo tiesiog išgyventi šį sunkų laikotarpį. Ir tai yra tokia tiesa, nežinau, mes nedrįstame kartais pasakyti, kad kol neatsigavo Vokietijos rinka, Rusijos, Prancūzijos, tol mes galime daryti čia kokius norim gamybos skatinimo planus. Kur mes tą savo gamybos produkciją dėsim, aš jau sakiau kažkada, į Baltijos jūros dugną, jeigu nėra kas perka? Tai mums reikia tiesiog išgyventi, išlaikyti stabilumą valstybėje ir visuomenėje ir tada viskas bus gerai.

ir paskutinis palyginimas, kuris mane visada erzina. Mes save vis drįstame lyginti su estais. Na, lyg ten Estijoje  koks nors ypatingas stebuklas, lyg mes ten nesame buvę. Baikime mes žemintis. Skirtumas vienas: mes esame katalikai, kurie kiekvieną kartą įpratę taukšti be turinio, daryti procesijas, o estai įpratę tyliai, kantriai dirbti ir, jeigu sunku, mažiau plepa, o daugiau dirba. Štai ir viskas. Nėra ten jokio ekonomikos stebuklo. Kaip ir būti negali, kaip ir Latvijoje negali būti. Yra viena ekonominė erdvė, yra tos pačios problemos ir taip pat sprendžiamos. Tik tiek. Kaip ir bus sprendžiamos problemos, nežiūrint, kuri koalicijos pusė čia bus.

Dabar apie kitų metų biudžetą. Nepopuliaru, bet vis tiek mums reikės susitarti, ar galime mes dar surasti galimybių padidinti pajamas? Yra trys mokesčiai, ką čia šnekėti, PVM jau, matyt, nedrįsime didinti, lieka akcizai, yra nekilnojamojo turto mokestis ir yra vadinamasis ekologinis automobilio mokestis. Yra mažinimo dalis: motinystės išlaidos, pensijos ir valstybės tarnybos atlyginimai. Štai ir viskas paprasta. Ir mums vis tiek teks susitarti, susitarti dėl mūsų pačių ir dėl žmonių labo. Kitaip mes vėl atrodysime taip, kaip prie Kalėdinę naktį, kai patys su savimi kalbėjome, balsavome ir balsavome visai neblogai: valstybė gyva, nežiūrint pranašų, biudžetas renkamas ir šiaip žmonės išlaikė socialinę rimtį. Nežinau, vienintelio dalyko, kurio mums reikėtų iš estų pasimokyti, t. y. pragmatiškumo ir ieškoti gebėjimo susitarti. Jeigu mes jo nerasime, taip ir atrodysime, taip ir būsime Seimas, kuris yra paskutinis pagal populiarumą toje lentelėje (…)“.

Liberalų sąjūdžio frakcijos vardu kalbėjo K. Glaveckas: „Noriu vieną esminę pastabą arba, kitaip sakant, intarpą į mūsų diskusiją padaryti, kuris, matyt, daug klausimų pašalintų. Pirma noriu padėkoti visiems, kurie kalbėjo  ir kalbės, už tas pastabas, kurios buvo pasakytos. Natūralu, mes jas žinome, bet prieš valandą iš Briuselio atėjo įdomi žinia, kuri jums, matyt, jau žinoma, kad sutinkamai su finansų ministrų sprendimu, Europos Sąjungos sprendimu, euro zonos finansų ministrai sutarė, kad šalys narės savo biudžeto projektus Europos Sąjungos vertinimui turės pateikti pavasarį, likus maždaug pusmečiui iki tvirtinimo nacionaliniuose parlamentuose. …krizė Europoje vyksta finansinė ir kada, kaip žinot, nepavyksta suvaldyti ir krizės, ir kita, aš manau, kad tas žingsnis beveik buvo neišvengiamas ir dabar jis įgyvendinamas. Ir jie įveda, kad toks pateikimas prieš 6 mėnesius, t. y. mūsų atžvilgiu tai mūsų biudžetas turės būti pateiktas, kadangi spalio pabaigoje, tai tris mėnesius jau kur tai gegužės–birželio mėnesį. Jeigu tie bendri skaičiai neatitinka reikalavimai, kurie yra užduoti, uždegama yra geltona šviesa arba raudona šviesa. Bet aš jums sakau, kaip yra susitarta ir kaip bus. Ką tai reiškia mums ir ką tai reiškia visai finansų sistemai? Iš tikro mes, būdami bendrame katile Europos Sąjungoje, bent rinkos prasme, ne finansų, dar kol kas ne pinigų zonoje, natūralu… būkit geras, pasisakysit paskui, kai duos jums galimybę… (Balsai salėje)  Ne, ne, palauk… Ne, čia tiesiog beprasmis dabar… Duokit man pasakyti, aš paskui galėsiu… jūs galėsit pasakyti. Tai dalyvaudami šitoje sąjungoje mes iš tikro privalom laikytis ir tam tikrų taisyklių. Tų taisyklių nesilaikymas, matot, į ką atvedė visą Europos Sąjungą, žinote, tiek Graikija, dabar Vengrija, kaip žinot, atsidūrė ant pavojaus, Ispanija, Portugalija ir kitos šalys, ir natūralu, kad tas visa ta situacija paskatino imtis tokių priemonių. Ką tai reikš Lietuvai? Tai reikš, kad mes turėsim pateikti iš tikro savo biudžeto planą, t. y. valstybės, savivaldybių biudžetus, o taip pat socialinio draudimo, privalomo sveikatos draudimo visus fondus ir bendras reikalavimas bus jiems labai paprastas – procentai, deficitas, kuris yra užduotas. Ir jeigu to deficito mes nesilaikysim, kaip ir bet kurios kitos šalys, kurios nesilaikys šitų parametrų, joms bus taikoma arba atšaukimas Europos Sąjungos paramos, ar kitos ekonominės sankcijos. Šiame fone aš noriu pasakyti, kad mes turime… čia nėra pasakymas, kad mes neturim nieko daryti. Atvirkščiai – mes turim žymiai rimčiau žiūrėti į biudžeto procesą sudarymo ir svarstymo, į visą fiskalinę politiką, mes turim diskutuoti ir iš tikro rasti geriausią sprendimą kompromisų pagrindu, ir, kas būtų labai gerai, mano supratimu, ieškant kompromiso biudžetuose, tai, kad opozicija iš tikro pateiktų alternatyvų biudžetą, kas būtų iš tikro solidžios opozicijos darbas. Nes vien tiktai pasakyti žodžiais, kad reikia daugiau pajamų ir daugiau išlaidų arba atvirkščiai, kokia nors kita kombinacija, jis absoliučiai nieko nereiškia. Kada ekonomikoje ir visų pirma biudžete yra trys stadijos – yra aritmetika ir kasa, kada reikia aritmetiškai suvesti, yra ekonominiai interesai ir dalykai, kurie slypi už tos aritmetikos ir kurie yra ne mažiau svarbūs negu aritmetika, mes daugeliu atvejų juos praleidžiam pro šoną, mes neįvertinam, kokie bus interesai, koks pasikeitimas šešėlinėje ekonomikoje ir kur kitur. Ir trečias klausimas, kuris yra ne mažiau svarbus ir kurį kalbėjo mūsų kolegos, kurie kalbėjo, tai politinis biudžeto aspektas. Mes turim rasti politinį kompromisą vardan Lietuvos, mūsų Lietuvos šioje salėje esančių žmonių ir partijų. Nepriklausomai nuo spalvos, mes turim suprasti vieną dalyką – kad mes turim gaudyti geriausiu būdu peles, kurias dar gali pagauti, nes jeigu priešingai – mes nerasim kompromisų ar fiskalinėje politikoje, ar išlaidose, ar formavime, socialinėje politikoje reformų ar struktūriniuose, mes patirsime fiasco visi. Todėl aš jau anksčiau esu kalbėjęs, aš manau, kad mūsų šitos diskusijos tikslas turėtų būti realizuotas iš tikro bent apmatais opozicinės partijų, opozicijos, kuri iš tikro yra didelė, organizuota ir stipri, ir turinti patyrimą daugelį valdžioje, konkrečiais pasiūlymais kompromisiniais, kur mes galim pasiekti susitarimą. Tai fiskalinė politika, konkrečiai mokesčiai atskiros visos sistemos, išlaido, programos arba kiti dalykai, galų gale valiutų, monetarinės politikos klausimais ir kitais. Visa tai yra diskusijos objektas, kurio mes palikti nuošaly negalim ir tą mes turim daryti iš tikro konkrečiais dalykais. Biudžeto komitetas darys viešą svarstymo biudžeto projekto, kai mes tik gausime kontrolinius skaičius kitų metų. Tas turėtų… aš norėjau, mes norėjom, kad būtų iki vasaros. Atrodo, nespėsim. Rugsėjo pradžioj tikrai mes jį turėsim ir padarysim, pradėsim tą svarstymą. Ir paskutinis momentas. Mes visą laiką kalbame, kad mes labai vėlai viską darome su biudžeto pateikimu ir svarstymu, paskui gaisras. Mes daug kartų mes tas komitetas yra davęs pasiūlymus Statutui, kad tas procesas prasidėtų iš tikro žymiai anksčiau, kad jau gegužės mėnesio pabaigoje mes turėtume iš tikro pagrindinę … išsidėstymo pajamų, išlaidų tiek valstybės, tiek savivaldybių, tiek visų kitų fondų, kad mes galėtume pradėti diskutuoti ir galų gale opozicijai duoti pasiūlymus, kuriuos mes galėtume paskui bendrai sutarti dėl kitų metų biudžeto. Tai ta prasme aš manau, kad mes atėjom į tokią ribą, kad iš vienos pusės Europos Sąjungoje dalyvavimas mums yra pliusas, bet ir prievolės, kurias mes turėsim vykdyti nepriklausomai nuo nieko, nes 6 mlrd. Lt, atmetus milijardą, kurį mes grąžinom, mes gaunam paramos ir už tą paramą mes turėsim vykdyti tam tikrus įsipareigojimus, kuriuos apsprendė arba nutarė visos Europos Sąjungos kartu narės šitos rinkos. Deja, po to, kai mes įstojom į Europos Sąjungą, mes pasirinkimų kitų ir nebeturime. Tai tiek trumpai. Labai ačiū už dėmesį, ir tikrai komitetas laukia konstruktyvių, labai aiškių pasiūlymų tam kontekste, apie kurį aš kalbėjau“.

Mišrios frakcijos vardu kalbėjo V. Valkiūnas: „Gerbiamieji kolegos, Seime daug kritikų dėl Prezidentės kalbos. Atseit deklaracijos, šūkiai. Ar mes įsiklausėme į tą kalbą, ar tik silpnai išklausėm, išgirdom… Tai klausydamasis čia kalbėjusių iki manęs dėl valstybės biudžeto tokios yra mano pamatymai ir interpretacijos. Yra gyvenimiškos aksiomos, kurių negalime apeiti ar ignoruoti. Ir daug trūkumų, ir kaip čia jau minėjo gerbiamasis kolega, kad jau prasideda diktatūra iš Europos Sąjungos, kaip ir aš minėjau anksčiau, kurie galbūt atsimena, kad be diktatūros Europos Sąjunga nebus suvaldoma, tai kol kas viskas pagal mano pamatymus eina. Ir Finansų ministerijos darbas nepatenkinamas, mano nuomone. Ir bus tol, kol bus deficitinis biudžetas. Fiskalinė disciplina, tai reiškia diktatūra reikalinga, ką ir daro Briuselis. Globalizacija, kaip įrodė gyvenimas, yra nenaudinga Lietuvai ir nenaudinga būti Europos Sąjungoje. Neapdairus išlaidavimas, sako gerbiamasis V. Matuzas. Aš jam sakiau: įkuriam spec. komisiją ir griežtai visas išlaidas perfiltruojam. Ir ką? Atsisakė. Sako, per tūkstantis projektų, kaip sukontroliuosim? Na, ir kas? Norime mes ar ne subalansuoti biudžetą? Man toks klausimas. Briuselis pats ištampo atskirų šalių biudžetus, o dabar jis užsiima ir tipo bus čia diktatūra. Per nevaldomą situaciją prekių importe – alus, alkoholis, nulis procentų įvežimo muitai. Ką, pas mus negalima, žmonės negali prigaminti alkoholio, alaus? Aludarininkai jau sako: tragedija iš Baltarusijos kiek įvežama. Tai ką, čia skatinam kieno ekonomiką – Baltarusijos ar Lietuvos? Ekonomikos skatinimas. Iš kur imti lėšas? Tai reiškia, išmintingai perskirstyti lėšas. Kur tie išminčiai, kurie tai sugeba daryti? Klausimas. Motinystės išmokų mažinimas. Ar jūs įsivaizduojat, kad per motinystės išmokas … tas vartojimas ir išlieka aukštam lygy, nes kam kam, o motinos, tėvai vaikams negaili pirkti ir maisto, ir kitų prekių. Tai kaip tik čia reikia kuo mažiau mažinti, išvis ne mažinti, o skatinti, didinti per tą reikia filtruoti, kur galima pakelti protingą vartojimą, aišku, ne aklą. Griežta kontrolė, monitoringas, Vyriausybės nariai turi atsiskaityti. Taip, turi atsiskaityti. O ar ten genijai sudėti dirba? Namų renovacija. Tai tik dalis ne statybininkų, o remontininkų, galima sakyti užimtumas. Ar tai išlaikys kvalifikaciją, galbūt reikia pagalvoti ir apie vaikų darželių statybą. Čia kalbėjo, kuris daugiau uždirba, daugiau ir apmokestinama. Profesiniai mokesčiai. Lietuva turi būti patraukli šalis, mano nuomone, neprimityvios gamybos, kur bus žemi apmokestinimo kaštai tie, kurie gamins pigias prekes. Vadinasi, kur daugiau uždirbs, daugiau ir bus apmokestinamas, daugiau apmokestinti dar… Ar čia teisingas kelias?

Čia kalbėjo: „pakeisti požiūrį į situaciją“. Atsakymas būtų toks: visi ir pakeitė – visiems „pofig“. Nebėra revoliucionierių, nėra ideologijų, ekonominių doktrinų. Nereikia keisti situacijos, nesusitaikyti su tuo, kas vyksta, kai naikinama Lietuvos ekonomika. Dėl ko aš visus ir kviečiu: nesusitaikykime su esančia situacija, kiekvienas kovokime savo bare.

Daug visi kalba apie žmogų. Kokį žmogų? Vėl apie teisę. Be pareigų ir atsakomybės? Bedarbių skaičius didėja, sako gerbiamasis kolega A. Čaplikas. Bet tas skaičius per 300 tūkst. Po tokios totalios emigracijos, tai įsivaizduokite, kiek būtų, jeigu nebūtų emigravę. Ką mums davė Europos Sąjunga, jeigu vyksta tokie procesai? Sako 6 milijardai paramos. Galbūt nereikia nei paramos, nei kofinansavimo daug. Gal nereikia mums tų bugačių ir ferarių pirkti. Tai tokie apmąstymai. Aš kviečiu visus susimąstyti ir aktyviai dirbti, o ne tai, kad tik pakalbėti ir laukti įsakymų, kas bus iš Briuselio. Tai ką dabar, Briuselis dezorganizuos mūsų darbą, sako ministras, finansų ministrai sutarė. O kas delegavo, kas? Seimas pritarė ministrui ir sakė, gerbiamoji ministre, tik susitark su Briuseliu, kad jie įvestų diktatūrą, mes čia niekiniai. Mes čia nedirbę, bet plūdurai susirinkę, žinote, ministre, ir davai ten, tegul sutvarkykite be mūsų. Ar mes su tuo sutinkame? Tai norėtume, kad visi į mano klausimus ir pamąstymus susimąstytumėte“.

 

Seimo narys J. Veselka sakė: „Tikrai daug išgirdau labai įdomių kalbų. Manyčiau, kad tų pagrindų kalbų galėtų parašyti klasikinius ekonomikos vadovėlius, nes šiaip ne viską supratau. Aš pripažįstu, kad aš esu labai ribotų pažiūrų žmogus.

Taigi dėl biudžeto formavimo. Pirma. Mano nuomone, labai ilgą laiką mes formavimo ir žiūrėjome į biudžetą kaip į kokį finansinį statistinį buhalterinį dokumentą. Tai yra milžiniška klaida, nes toks požiūrius sukuria labai daug papildomų problemų. Vadinasi, biudžetas turi būti ilgalaikis strategijos vystomas etapas. Šiandien Prezidentė labai gerai pasakė: „Turi būti strateginis vystymosi planas, ir po to visą inkorporuojama kaip priemones šiam planui pasiekti.“. Šito nebuvo.

Dabar noriu pasakyti, kad man labai keistai skambėjo dauguma kalbos, kad krizė – tai kažkokių neišvengiamybių, atsitiktinumų rezultatas, ir dabar tik žiūrime, darytis, kaip čia tuos atsitiktinumus įveikti. Gerbiamieji, krizė – tai yra aiškus signalas, liberali ekonominė politika priėjo ribas – ji tolesnio potencialo neturi. Štai tie nesąmonės klyksmai rodo – Lietuva taip ir kankinsis.

Galiu pasakyti, kodėl liberali politika priėjo krizės. Todėl, kad iškelia privatų interesą virš viešojo. Viešąjį interesą nustūmė į pašalius. Tokiu būdu skaldo visuomenę kaip vieningą kuriamąją jėgą į atskiras bangas, kurios tarpusavyje konkuruoja arba kariauja tarpusavyje. Taigi tokia politika negali duoti rezultatų.

Visgi ekonominio augimo skatinimas susideda iš dviejų dalių, tai yra vidaus rinka ir eksportas. Štai kur du dalykai. Vadinasi, vidaus rinka mažoms valstybėms vaidina antraeilį vaidmenį, negu eksportas, nes ir pas mus pagrindinė dalis su eksportu. Pažiūrėkime, kaip galima skatinti eksportą? Pirmas dalykas – užsienio politika – ne kovoti už bendražmogiškas vertybes pasaulyje, o siekti nacionalinį interesą, tiksliau, eksporto. Bendražmogiškos vertybės visokių jų būna ir bus, kam kovoti be mūsų.

Antras dalykas – ekonominės priemonės eksportui skatinti. Deja, galiu pasakyti, kad šiandieninė monetarinė politika, kurios nėra visavertės, yra per pusę: pusė – mūsų, pusė – ne mūsų. Šita ekonominė politika nukreipta importo skatinimui. Importo, įsidėmėkite! Nėra pasaulyje valstybių, kurios skatintų importą. Visos skatina eksportą, o mūsų importą. Kai valstybė skatina importą, nebus jokio užimtumo, jokios pažangos nebus, nebus jokio stabilaus  ekonominio vystymosi.

Čia dabar iškilo labai sunkus klausimas. Norint padaryti savarankišką monetarinę politiką, tai yra statyti visavertes centrinio banko funkcijas, reikia pasirinkti tris blogybes. Nė vienos geros nėra. Pirma, didžiausia blogybė – nieko nekeičiame, toliau nuolat didėja valstybės skolinimasis ir, galų gale, valstybės bankrotas, kuris buvo ne vienoje valstybėje.

Antra blogybė, šiek tiek mažesnės – tai taip pat skolinimasis ir gauti …defoltas. Šiek tiek geriau, bet visų indėlių praradimas.

Ir trečia blogybė – tai yra vienaip ar kitaip, perėjus prie klasikinio banko funkcijų, ir nuosaikus atrišimas nuo valiutų modelio. Tai taip pat iš pradžių bus indėlių praradimas, bet galų gale bus postūmis eksportui, ir viskas atsistatys. Taigi trys sprendimų būdai, nors visi blogi, bet trečias, pats pavojingiausias. Ar ši Vyriausybė, ar kita šitą padaryti?!

Iš visų čia kalbėjusių nė vienas, nesakiau, kad tas yra beveik lemiantis dalykas ekonomikai, todėl mes turime tautai sakyti šitą, kad tie, kurie priims sprendimą, būtų… Tauta, žinotų, kad jie priims būtent šitą sprendimą. Be šito sprendimo tik galim prastesni variantai.

Toliau. Labai svarbu yra pagaminto produkto paskirstymas vidaus rinkoje. Labai yra blogai pagal mūsų tradiciją. Sakysime, kai aš pri… šimtą procentų sukurtas produktas, ir sakysime, 30 % atitenka 5 % gyventojų, o likę atitenka 95 %. Tai suskaldo visuomenę ir privilegijuotą, ir visą likusią. Kaip tik, kai mes kalbame apie socialinį teisingumą, kai žmogus pasijuntą nereikalingas, štai yra šitas paskirstymas. Kad įveiktume šitą paskirstymą, sakysime, neigiamą įtaką daranti ekonominiam vystymuisi, yra keli sprendimų. Pirmiausia, čia gerbiamasis A. Butkevičius, minimum trijų pakopų …mokesčių sistema. Toliau, nekilnojamo turto įvedimas. Gerbiamieji kolegos, kai girdžiu iš opozicijos, kad dar per anksti, kai buvo ekonominis augimas, jums buvo per anksti, kai ekonominis augimas…Kadangi neleidžiate baigti, tai, vadinasi, nieko gero ir nebus. Ačiū“ (informacija pateikta iš stenogramos). Diskusija nutraukta, nes baigėsi jai skirtas laikas. Socialdemokrato Vytenio Povilo Andriukaičio siūlymui pratęsti diskusiją nepritarta.