2010 m. birželio 15 d. pranešimas VIR

 

IŠKILMINGAS POSĖDIS

skirtas okupacijos 70-mečiui bei Gedulo ir vilties dienai paminėti

 

„Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente, Ekscelencijos, ambasadoriai, garbingi pasipriešinimo dalyviai, politiniai kaliniai, tremtiniai ir visi garbūs šio susirinkimo, šio posėdžio dalyviai.

Šiandien minime septyniasdešimtmetį nuo 1940 m. birželio 15-osios dienos, kai Sovietų Sąjunga, sulaužiusi galiojusias sutartis su Lietuva ir pamynusi bendrąsias tarptautinės teisės normas, įvykdė karinę agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir ją okupavo. Minėdami šią tragišką Lietuvai datą trumpai apžvelkime prieš Lietuvos nepriklausomybę nukreiptus Sovietų Sąjungos veiksmus nuo 1939 m. rugpjūčio 23 d. iki 1940 m. birželio 15-osios.

Lietuvos Respublika nuo 1920 metų turėjo sutartimis sutvirtintus geros ir saugios kaimynystės su Sovietų Sąjunga santykius. 1926 m. Nepuolimo sutartimi šalys buvo specialiai įsipareigoję susilaikyti nuo bet kokių agresijos veiksmų, o 1933 m. sutartimi buvo apibrėžę ir užpuolimo sąvoką kaip (cituoju) „įsibrovimą ginkluotomis pajėgomis net ir karo nepaskelbus į kitos valstybės teritoriją“.

1939 m. rugpjūčio 23 d. komunistinė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija sudarė slaptą sandėrį, liūdnai pagarsėjusį Molotovo-Ribentropo paktą, kuriuo tarp savęs pasidalijo kaimynines valstybes. Pagal rugpjūčio 23 d. slaptąjį protokolą Lietuva turėjo atitekti Vokietijai.

1939m. rugsėjo mėnesį nacistinė Vokietija ir komunistinė Sovietų Sąjunga sutartinai užpuldamos Lenkiją pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. Rugsėjo 1-ją, kai Lenkiją užpuolė Vokietija, Lietuvos Respublikos Prezidentas savo aktu paskelbė, kad prasidėjus karo veiksmams Lietuva pasilieka neutrali. Rugsėjo 17 d. Lenkiją užpuolė ir Sovietų Sąjunga. Tą pačią dieną Raudonoji armija užėmė Vilnių ir Vilniaus kraštą iki Lenkijos okupacijos metu buvusios demarkacinės linijos.

1939 m. rugsėjo 28 d. sutartimi Vokietija ir Sovietų Sąjunga užgrobtą Lenkiją pasidalijo. Tą pačią dieną abi agresorės pasirašė antrąjį slaptąjį susitarimą, kuriuo pakoregavo  rugpjūčio 23 d. slaptojo protokolo 1 punktą. Pagal šį, antrąjį protokolą beveik visa Lietuvos teritorija buvo priskirta Sovietų Sąjungai. Protokole buvo fiksuotas Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sutarimas, kad Lietuvoje „SSRS Vyriausybė imsis specialiųjų priemonių“. Tai buvo, vėliau išaiškėjo, ką tai reiškia.

Dar nežinodamas apie rugsėjo 28 d. įvykusį sandėrį, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys 1939 m. spalio 3 d. nuskrido į Maskvą. Jis buvo įgaliotas tartis dėl Sovietų užimtos Vilniaus ir pietryčių Lietuvos teritorijos, kurią Sovietų Sąjunga buvo pripažinusi Lietuvai 1920 m. liepos 20 d. sutartimi, grąžinimo Lietuvai. 

Tai, ką per spalio 3 d. susitikimą Kremliuje su Stalinu ir kitais Sovietų lyderiais išgirdo ministras J.Urbšys, jį pribloškė. Savo atsiminimuose J. Urbšys rašo: „Žodį ima Stalinas ir be užuolankų paskelbia, kad Tarybų Sąjunga susitarusi su Vokietija, jog didžiausioji Lietuvos dalis tenkanti Sovietų Sąjungai, o siauras jos pasienio ruožas – Vokietijai. Kloja ant stalo Lietuvos žemėlapį ir rodo nubrėžtą jame Tarybų Sąjungos ir Vokietijos „valdų“ skiriamąją liniją nepriklausomos Lietuvos valstybės teritorijoje“.

Sovietų Sąjungos Liaudies komisarų tarybos pirmininkas ir užsienio reikalų komisaras Molotovas paaiškino: „Bet kuri imperialistinė valstybė užimtų Lietuvą ir viskas. Mes to nedarome. Nebūtume bolševikai, jeigu neieškotume naujų kelių ...“ Citatos pabaiga. Stalinas konkretizuoja: „Mes turime su jumis pasirašyti dvi sutartis: vieną – Vilniaus grąžinimo Lietuvai, kitą – savitarpio pagalbos.“

Vos po vidurnakčio spėję grįžti į atstovybę, spalio 4 d. 2.00 val. nakties ministras J. Urbšys ir pasiuntinys Ladas Natkevičius vėl buvo iškviesti į Kremlių. Šio susitikimo su J. Stalinu ir V.Molotovu metu, jiems, Lietuvos atstovams buvo įteikti minėtų  sutarčių tekstai.

Savitarpio pagalbos sutartyje buvo numatyta Lietuvoje nuolat laikyti 50 tūkst. Raudonosios armijos karių. J. Urbšiui ištarus, kad tai reikštų Lietuvos okupaciją, Stalinas pasakė, kad įvestoji kariuomenė būsianti garantija, jog Tarybų Sąjunga Lietuvą gins, jeigu kas ją užpultų. Urbšys rašo, kad Stalinas šypsodamasis pridūrė: „Mūsų  įgulos padės jums  malšinti komunistinį sukilimą, jeigu toks Lietuvoje įvyktų.“

Derybos dėl Sovietų pateiktų sutarčių buvo tęsiamos spalio 7 dieną. Lietuvos atstovų mėginimas bent išsiderėti, kad karinių įgulų dislokavimas būtų apribotas Vilniaus sritimi, buvo atmestas. Stalinas tik sutiko įvedamos armijos kontingentą sumažinti iki 35 tūkst. karių.

Lietuvos atstovams Kremliuje buvo grasinančiai pasakyta, kad Lietuvos Vyriausybė turi pasirinkti: arba Lietuva pasirašo Sovietų Sąjungos pateiktą savitarpio pagalbos sutartį, įtvirtinančią jos, t. y. Sovietų Sąjungos teisę laikyti Lietuvoje gausias Raudonosios armijos įgulas ir atgauna Vilnių su gretimomis teritorijomis, arba sutarties nepasirašo ir ne tik neatgauna Vilniaus, bet ir sueina  į pražūtingą konfliktą su Sovietų Sąjunga.

Siekdama išvengti Lietuvai gresiančio pražūtingo konflikto, t.y. karinio užpuolimo, Lietuvos Vyriausybė reikalaujamas sutartis nusprendė pasirašyti. 1939 m. spalio 10 d. Sovietų Vyriausybė pateikė pasirašymui abiejų sutarčių tekstus sujungtus į vieną. V. Molotovas ir J. Urbšys tą sutartį pasirašė. Pasirašius Lietuvai primestą sutartį, Lietuvos Vyriausybė vis dar puoselėjo viltį, kad pavyks išsaugoti bent  ribotą valstybės savarankiškumą. Tačiau Sovietų Sąjunga jau tada buvo suplanavusi visišką Lietuvos okupaciją įvykdyti iki 1940 m. vasaros.  “Litovskoj SSRS” žemėlapiai Maskvoje jau buvo iš anksto atspausdinti. 

Spalio 28 d. buvo pasirašytas Lietuvos Vyriausybės ir Raudonosios armijos vadovybės konkretus susitarimas dėl Sovietų Sąjungos kariuomenės dalinių išdėstymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Buvo numatyta, kad Naujojoje Vilnioje bus  dislokuota 4 tūkst. 500 o Prienuose 2 tūkst. 500 pėstininkų  ir artileristų. Alytuje numatyta dislokuoti 8000 pėstininkų ir mechanizuotų pėstininkų, artileristų ir specializuotų vienetų karių, taip pat 600 karių naikintuvų aviacijos pajėgose. Gaižiūnų poligone numatyta įkurdinti  3 tūkst. 500 motorizuotų pėstininkų ir 1000 bombonešių aviacijos karių. Lietuva dar privalėjo skirti 8 žemės sklypus naujiems operaciniams aerodromams, taip pat tankodromams ir pratybų laukams įrengti.

Lapkričio 15 d. į Lietuvą buvo įvesti tankais ir sunkiąja artilerija ginkluoti Raudonosios Armijos sausumos daliniai, taip pat karo aviacijos koviniai vienetai, kurie buvo dislokuoti minėtose keturiose vietovėse. Iki 1940 m. pavasario Sovietų kariuomenė rimtų problemų Lietuvai tarsi ir nekėlė.

Artėjant suplanuotos Lietuvos okupacijos metui, jai pateisinti prireikė preteksto. Buvo pasinaudota tuo, kad pavieniai sovietiniai kariai pasišalindavo iš dalinių, po kelias dienas  karčiamose ar kitur girtaudavo, lankydavosi pas laisvo elgesio moteris, o grįžę į dalinį sukurdavo pasakas pasiteisinimui. Kai kurie ir dezertyruodavo.

Nuo gegužės 25 d. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras V. Molotovas Lietuvos pasiuntiniui L. Natkevičiui pradėjo teikti protesto pareiškimus Lietuvos Vyriausybei dėl to, kad  neva su Lietuvos valdžios globa sovietiniai kariai nugirdomi, įtraukiami į nusikaltimus, po to jiems padedama pabėgti arba jie esą net sunaikinami. Atsakydama į tuos pareiškimus Lietuvos Vyriausybė kruopščiai vykdė tyrimus, nors Sovietų pusė nerodė suinteresuotumo bendradarbiauti  nustatant tiesą. 

Birželio 7 d. į Maskvą nuvyko Lietuvos Ministras Pirmininkas Antanas Merkys. Jis keletą kartų susitiko su V. Molotovu paaiškinti padėtį dėl incidentų, susijusių su  sovietinių karių „dingimais“ ir sumažinti Sovietų eskaluojamą įtampą. V. Molotovas pabrėžė, kad Ministro Pirmininko A. Merkio paaiškinimai jo neįtikina. Jis pažėrė įvairių naujų politinių kaltinimų Lietuvai, tarp jų ir kaltinimus dėl ketinimų sudaryti karinį Baltijos valstybių aljansą prieš Sovietų  Sąjungą.  Molotovas jau reikalavo daryti pakeitimus Lietuvos Vyriausybėje, suimti ir teisti vidaus reikalų ministrą Kazį Skučą ir Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį.

Ministrui Pirmininkui A. Merkiui išvykus, Maskvoje pasilikusiam ministrui J. Urbšiui birželio 14 d. 11.00 val. vakaro Sovietų Sąjunga įteikė Lietuvai ultimatumą, kuriuo atvirai pareikalavo paklusti visos šalies okupavimui. Ultimatumu buvo reikalaujama: „Nedelsiant užtikrinti laisvą sovietų kariuomenės dalinių praleidimą į Lietuvos teritoriją, garantuoti jų paskirstymą svarbiausiuose Lietuvos centruose (pabrėžiu, svarbiausiuose Lietuvos centruose) taip, kad  jų pakaktų užtikrinti savitarpio pagalbos sutarties vykdymą ir užkirsti kelią provokacijoms prieš sovietų įgulas Lietuvoje.“

Sovietų Sąjunga Lietuvai okupuoti turėjo sutelkusi 7 šaulių divizijas, kavalerijos korpusą ir 4 tankų brigadas – iš viso apie 150 tūkst. karių.

Atsakyti į ultimatumą Sovietų Sąjunga reikalavo iki birželio 15 d. 10.00 val. ryto. Sovietų Sąjungos užsienio reikalų komisaras V. Molotovas Lietuvos ministrui J. Urbšiui pareiškė: „Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, kariuomenė rytoj vis tiek įžengs į Lietuvą.“ Tai buvo grasinimas jėga įvykdyti agresiją. Sovietų Vyriausybė taip pat reikalavo sudaryti naują Lietuvos vyriausybę, su SSRS atstovais suderinus tinkamą jos sudėtį. Ir viename iš ultimatumo punktų buvo reikalavimas vidaus reikalų ministrą K.Skučą ir Saugumo departamento direktorių A. Povilaitį suimti ir teisti.

Ministras J. Urbšys ir pasiuntinys L.Natkevičius birželio 15 dienos rytą,  9 val. 40 minučių atvykę į Kremlių, V. Molotovui pranešė, kad Lietuvos Vyriausybė ultimatumo sąlygas  priima. V. Molotovas Lietuvos atstovus informavo, kad Sovietų kariuomenės dalys pereis Lietuvos valstybės sieną 15 val.

Čia būtina pažymėti, kad Lietuvos sutikimas paklusti ultimatumui, niekaip nekeičia birželio 15 d. įvykdytos agresijos ir okupacijos kaip nusikalstamo pobūdžio veikos įvertinimo. Kaip pažymi savo knygoje ir straipsniuose tarptautinės teisės ekspertas dr. Dainius Žalimas, nors Lietuvos okupacija įvykdyta vadinamuoju  taikiu būdu, tarptautinėje teisėje  ji vertinama kaip prievartinio pobūdžio karinė operacija ir atitinka agresijos aktų apibrėžimą. Trumpiau tariant, prievarta išgautas šalies sutikimas teisiškai yra niekinis.  

Ankstyvą 1940 m. birželio 15-osios  rytą, net nelaukdami sueinant Lietuvai nustatyto atsakymo į ultimatumą termino, Raudonosios Armijos specialūs smogikų būriai įvykdė  pirmuosius agresijos aktus prieš Lietuvą. 4 val. ryto jie, įsiveržę į Lietuvos teritoriją, žiauriai nužudė pasienio policijos Ūtos sargybos viršininką viršilą Aleksandrą Barauską.  Įsiveržę į kitas Lietuvos pasienio vietoves raudonarmiečiai  suiminėjo  pasienio policininkus ir šaulius.

Kaip rašo karo istorikas dr. Gintautas Surgailis, birželio 15 dienos Lietuvos okupacijos veiksmus pradėjo vykdyti Lietuvoje dar 1939 m. rudenį išdėstyti Raudonosios Armijos daliniai. Pavyzdžiui, Naujoje Vilnioje buvę daliniai jau 10 val. užėmė Vilnių. Prienuose ir Alytuje dislokuoti daliniai iš ryto užėmė pozicijas Kauno prieigose prie Nemuno, o Gaižiūnuose stovėjusios  motorizuotų pėstininkų pajėgos pavakare užėmė  Kauną.

Masinę agresiją prieš Lietuvą 15 val. pradėjusios didžiulės Raudonosios Armijos pajėgos į Lietuvos teritoriją veržėsi trimis kryptimis. Pirmoji grupuotė veržėsi Švenčionių – Utenos – Panevėžio – Šiaulių kryptimi. Viena jos dalis užėmė Šiaulius, kita patraukė į Mažeikius, trečia – Telšių  ir Kretingos kryptimi. Šiauliuose buvo išmestas ir oro desantas.

Antroji grupuotė iš Ašmenos ir Molodečno veržėsi pro Vilnių Kauno kryptimi. Pagrindinės grupuotės pajėgos įsitvirtino Kaune. Kitą dieną viena tankų divizija  iš Kauno pajudėjo link Šiaulių – Jelgavos. Vėliau šarvuoti ir motorizuoti daliniai iš Kauno buvo permesti į Tauragę ir išsidėstė palei Lietuvos sieną su Vokietija.  

Trečioji grupuotė iš Lydos judėjo Vilniaus ir Varėnos – Alytaus kryptimis. Daug mažesnių dalinių brovėsi per sieną įvairiose vietose ir judėjo įvairiomis  kryptimis.  

Vykstant Lietuvos okupacijai, birželio 15 d. Respublikos Prezidentas A. Smetona pasitraukė iš Lietuvos  į užsienį. Birželio 16 dieną visa Lietuvos teritorija buvo visiškai  okupuota.

Birželio 15-tąją Lietuva visiškai neteko savo suvereniteto. Lietuvos Vyriausybės sudarymui faktiškai vadovavo SSRS Vyriausybės įgaliotinis V. Dekanozovas. Sudarant Vyriausybę buvo tik imituojamas Konstitucijos laikymasis. Tas pasakytina ir apie naujojo  Ministro Pirmininko, einančio Respublikos Prezidento pareigas  Justo Paleckio ir naujai sudarytos Vyriausybės ministrų birželio 17 dieną duotą ištikimybės Konstitucijai pasižadėjimą.

1940 m. birželio 15-toji, kai Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją prieš Lietuvą ir ją okupavo, tapo pusę amžiaus trukusios okupacijos pirmąja diena. Tuoj po birželio 15-tosios prasidėjo Lietuvos  valstybės ir visuomenės pagrindų griovimas bei masinis lietuvių  tautos naikinimas. 

Bet tai jau būtų kito pranešimo tema. Dėkoju už dėmesį.“