2010 m. birželio 29 d. pranešimas VIR

 

Skelbiame Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus kalbą, pasakytą Seimo posėdyje „Prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską palydint“:

 

„PRO MEMORIAM Algirdui Mykolui Brazauskui

Prieš kelis mėnesius aplankiau Prezidentą Brazauską ligoninėje. Išėjimas jau buvo paženklinęs Algirdo Mykolo Brazausko veidą. Jis sakėsi dar labai norįs džiaugtis gyvenimu ir rūpinosi Valdovų rūmais. Šnekučiavomės apie Lietuvos reikalus. Paprastai ir žmogiškai. Šiandien susirinkome taip žmogiškai, paprastai ir pagarbiai atsisveikinti su Išėjusiuoju.

Ši pagarbos ir atminimo valandėlė – dar viena galimybė pamąstyti apie laiką, kurį Jis pergyveno, kurį kartu pergyvenome, ir apie laiką, kurį gyvensime toliau. Be JO. 

Prieš Amžinybę visi tampame vienodi – ir dideli, ir maži, bet esminiai asmeninio apsisprendimo reikalai istorijos lūžių momentais yra tai, kas lieka tautos atmintyje. Tautos istorija yra jos asmenybių istorija.

Esu tikras, kad Prezidento ir Ministro Pirmininko Algirdo Mykolo Brazausko asmenybės mastelį ir jo įtaką mūsų valstybės raidai nagrinės, jo patirtį studijuos ne viena Lietuvos politikų bei mokslininkų karta.

Algirdas Mykolas Brazauskas – vienintelis Lietuvos politikas, buvęs visuose aukščiausiuose valstybės vadovų postuose – ėjęs Seimo Pirmininko, Prezidento, Premjero pareigas. Manau, niekam nekyla abejonių, kad velionis A. Brazauskas buvo ir išlieka pirmojo Nepriklausomybės dvidešimtmečio vienu iš reikšmingiausių politinių lyderių.

Galima tik retoriškai klausti, kas tai – Apvaizdos dovana ar Likimo netikėtas vingis, kad A. Brazauskas kaip asmenybė susiformavo tarybiniais metais, tačiau jo kaip tautos lyderio savybės visa jėga atsiskleidė Sąjūdžio pradžioje, kai jis išėjo ir liko su tauta, skirtingai nuo daugumos tuometinių kabinetinių partinių bendražygių prisiimdamas ir lyderystės naštą. 

Daugeliui tokių pat kaip jis, gimusių tarpukario Lietuvoje, augusių, brendusių ir karjerą padariusių sovietinėje Lietuvoje, Algirdo Brazausko apsisprendimas Sąjūdžio metais eiti kartu į Nepriklausomybę buvo taip reikalingas padrąsinimas nesipriešinti laisvei.

Todėl sakau, kad Lietuva Algirdui Brazauskui jo – Prezidento, Premjero, valstybės žmogaus ir politiko – gyvenime buvo tikrai svarbi.

Nesakau, kad jis nedarė klaidų. Buvome skirtingose partijose. Kai kuriuos dalykus vertinome skirtingai. Jis buvo kairiosios partijos, kuri ilgiausiai per šį dvidešimtmetį valdė Lietuvą, vienas iš vadovų ir jų autoritetas. Kartu su daugeliu politinių bendražygių užaugo ir subrendo komunistų partijoje, tačiau atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais jam tekusiose sunkiose situacijose jis priėmė reikalingus sprendimus to meto Lietuvai.

Neteigiu, kad mus siejo bičiulystė ar partnerystė. Brazausko šešėlyje nebuvo paprasta net jo bendraminčiams. O mums buvo lemta stovėti tarsi ir skirtingų politinių barikadų pusėse, bet man imponavo jo vitališkumas, energija, didžiulis troškimas gyventi.

Niekada nekilo abejonių dėl šviesaus atminimo A. Brazausko reikšmingos įtakos Lietuvos politikoje ir visuomeniniame gyvenime, ypač dėl jo indėlio į Lietuvos narystę NATO, eurointegracinius procesus.

Įtikinamas ir tūkstančiams žmonių keliantis pagarbą jo jautrumas, gerumas, nuoširdumas. Jis buvo žmonių mylimas ir gerbiamas politikas. Tokio atpildo ir įvertinimo sulaukia retas valstybės vadovas.

Liūdna, kad neliko Algirdo Mykolo Brazausko. Tai sunki diena ir didelė netektis Lietuvai.

Užverstas dar vienas mūsų gyvenimo puslapis. Atverstas istorijos knygų puslapis. Tautos istorija yra jos asmenybių istorija.

Ateityje prisiminsime ne tik Algirdą Brazauską – Prezidentą ir Ministrą Pirmininką. Prisimindami Algirdą Brazauską, prisiminsime ir nemažą Lietuvos istorijos atkarpą, XXa. antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios Lietuvos istoriją, su kuria gyveno Algirdas Brazauskas ir kurią taip stipriai paveikė Algirdas Brazauskas.

Jo nebėra. Atsisveikiname ne tik su Juo. Atsisveikiname su tais pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais, kai buvo kuriami dideli Lietuvos istorijos dalykai. Ir tai darė dideli Lietuvos lyderiai.

Priimkite nuoširdžią mano užuojautą vienam iš jų išėjus. Ir telieka iš širdies palinkėti Išėjusiajam – tebūna lengva jam jo mylėta Lietuvos žemelė ir telieka šviesus jo atminimas“.